Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

(6) Priešingumo santykis iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti išimtimi taisyklės, kad nė vienas bet kurios rūšies santykis neįmanomas be tam tikro panašumo laipsnio. Tačiau nepamirškime, kad jokios dvi idėjos nėra savaime priešingos, išskyrus buvimo ir nebuvimo idėjas, kurios yra aiškiai panašios, nes abi apima objekto idėją, nors antroji ir šalina objektą iš visų vietų ir laiko, kur tikimasi, kad jo nėra.

(7) Kad visi kiti objektai, kaip ugnis ir vanduo, karštis ir šaltis, yra priešingi, sužinome tik iš patyrimo ir iš jų priežasčių ar padarinių priešingumo; šis priežasties ir padarinio santykis yra septintasis filosofinis santykis, be to, tai natūralus santykis. Šio santykio apimamą panašumą paaiškinsime toliau.

Būtų natūralu tikėtis, kad prie kitų santykių pridėsiu ir skirtumą. Tačiau pastarąjį aš laikau labiau santykio neigimu, o ne tikru ar pozityviu dalyku. Skirtumas yra dviejų rūšių: arba priešinimas tapatumui, arba panašumui. Pirmasis vadinamas skaičiaus skirtumu, antrasis — rūšies skirtumu.

VI SKYRIUS Apie modusus ir substancijas

Būsiu priverstas paklausti tų filosofų, kurie taip dažnai savo samprotavimuose remiasi substancijos ir akcidencijos skirtumu, ir įsivaizduoja, kad turime aiškią kiekvienos jų idėją: ar substancijos idėja atsiranda iš pojūčio ar iš refleksijos įspūdžių? Jeigu ją mums perteikia mūsų juslės, aš klausiu: kuri iš jų ir kaip? Jeigu ją suvokia akys, tai turi būti spalva, jei ausys — garsas, jei gomurys — skonis; tas pats pasakytina ir apie kitas jusles. Tačiau tikiu, jog niekas neims tvirtinti, kad substancija yra spalva arba garsas, arba skonis. Tad substancijos idėja, jeigu ji tikrai egzistuoja, turi atsirasti iš refleksijos įspūdžio. Tačiau refleksijos įspūdžiai skaidosi į mūsų aistras ir emocijas, iš kurių nė viena negali atvaizduoti substancijos. Taigi neturime kitokios substancijos idėjos, išskyrus atskirų kokybių rinkinio idėją, ir nėra jokios kitokios jos reikšmės, kai kalbame ar mąstome apie ją.

Substancijos, taip pat kaip ir moduso, idėja yra ne kas kita, tik paprastų idėjų, kurias sujungia vaizduotė, rinkinys; jam skirtas konkretus pavadinimas, todėl galime jį prisiminti ar kitiems priminti. Tačiau skirtumas tarp šių dviejų idėjų yra tas, kad konkrečios kokybės, kurios sukuria substanciją, paprastai yra priskiriamos nežinomam kažkam , kuriam manomai jos būdingos; arba stengiantis išvengti šio pramano, bent jau tikimasi, kad jos yra neatskiriamai susijusios gretimumo ir priežastingumo santykiais. Viso to padarinys tas, jog kad ir kokią atskleistume naują paprastą kokybę, turinčią tokią pačią jungtį kaip ir kitos, bematant priskirtume ją prie pastarųjų, net jei ji ir nepriklausė pradinei šios substancijos sąvokai. Todėl iš pradžių mūsų aukso idėja gali būti geltona spalva, svoris, kalumas ir lydumas, tačiau nustatę, jog auksas tirpsta aqua regia , mes prijungiame šią kokybę prie kitų, ir manome, kad ji priklauso substancijai, tarsi jos idėja iš pat pradžių buvo sudėtinės idėjos dalis. Jungimosi principas, laikomas pagrindine sudėtinės idėjos dalimi, leidžia prisidėti prie jos bet kuriai ilgainiui atsiradusiai kokybei, ir apima ją lygiai taip pat kaip ir tas, kurios pasireiškė pirma.

Kad taip negali būti su modusais, tampa akivaizdu apsvarsčius jų prigimtį. Paprastos idėjos, iš kurių sudaryti modusai, arba atvaizduoja kokybes, kurios nėra gretimumo ir priežastingumo sujungtos, bet yra pasklidusios skirtinguose daiktuose; arba, jeigu jos visos sujungtos kartu, jungimosi principas nelaikomas sudėtinės idėjos pagrindu. Šokio idėja yra pirmosios rūšies modusų pavyzdys, grožio idėja — antrosios. Tad aišku, kodėl šios sudėtinės idėjos negali priimti jokių naujų idėjų, nepakeitusios moduso skiriamojo pavadinimo.

VII SKYRIUS Apie abstrakčias idėjas

Tikrai esminis klausimas buvo iškeltas apie abstrakčias , arba bendras , idėjas: ar jos yra bendros , ar konkrečios proto turimoje jų sampratoje. Vienas4 didis filosofas bandė užginčyti įprastą nuomonę šiuo klausimu ir tvirtino, kad visos bendros idėjos yra ne kas kita, o konkrečios, susietos su atitinkamu terminu, suteikiančiu joms platesnę reikšmę; o prireikus jas priverčia prisiminti kitos individualios, į jas panašios. Vertinu tai kaip didžiausią ir vertingiausią pastarųjų metų mokslų atradimą, todėl pasistengsiu jį čia patvirtinti keliais argumentais, kurie, tikiuosi, padarys galą visoms abejonėms.

Akivaizdu, kad kurdami daugumą, jei ne visas, bendras savo idėjas mes abstrahuojamės nuo visų konkrečių kiekybės ir kokybės laipsnių ir kad objektas nesiliauja priklausęs kuriai nors konkrečiai rūšiai dėl kiekvieno nedidelio tįsumo, trukmės ar kitų savybių pasikeitimo. Tad galima manyti, kad čia yra paprasta dilema, sprendžiant apie abstrakčių idėjų, suteikusių filosofams tiek spekuliacijų, prigimtį. Abstrakti žmogaus idėja atvaizduoja visų dydžių ir visų kokybių žmones; o tai laikoma neįmanoma, nebent ji atvaizduotų visus galimus dydžius ir visą galimą kiekį iš karto arba neatvaizduotų nė vieno konkretaus. Nutarus, kad absurdiška ginti pirmąjį teiginį, numatantį neribotus proto gebėjimus, išvada paprastai buvo daroma antrojo naudai; buvo manoma, kad mūsų abstrakčios idėjos neatvaizduoja jokio konkretaus kiekybės arba kokybės laipsnio. Kad tokia išvada klaidinga, aš pasistengsiu parodyti, pirma , įrodydamas, jog visiškai neįmanoma įsivaizduoti kokios nors kiekybės ar kokybės, nesusikūrus tikslios jų laipsnių sampratos; antra , parodydamas, kad nors proto galimybės ir nėra begalinės, mes vis dėlto sugebame iš karto susikurti visų galimų kiekybės ir kokybės laipsnių sampratą, bent jau tokią, kuri, kad ir netobula, galėtų tenkinti visus mąstymo ir bendravimo tikslus.

Pradėkime nuo pirmojo teiginio, kad protas negali suformuluoti jokios kiekybės arba kokybės sampratos , nesuformulavęs tikslios jų laipsnių sampratos ; tai galime įrodyti šiais trimis argumentais. Pirma, pastebėjome, kad jei kokie nors objektai yra skirtingi, tai jie yra skiriami, o jei kokie nors objektai yra skiriami, tai juos atskiria mintis ir vaizduotė. Dar galime pridurti, kad šie teiginiai vienodai teisingi ir atvirkštine tvarka: jei kurie nors objektai yra atskiriami, tai jie yra skiriami, o visi skiriami objektai yra taip pat ir skirtingi. Mat kaipgi kitaip galėtume atskirti tai, kas neskiriama, arba skirti tai, kas nėra skirtinga? Tad tam, kad sužinotume, ar abstrahavimas apima atskyrimą, mums tereikia apsvarstyti jį šiuo požiūriu ir ištyrinėti, ar visos aplinkybės, nuo kurių mes abstrahuojamės bendromis savo idėjomis, skiriasi ir yra skirtingos nuo tų, kurias laikome esminėmis idėjų dalimis. Tačiau iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, kad tikslus linijos ilgis nėra skirtingas ir nesiskiria nuo pačios linijos, kaip ir tikslus kokios nors kokybės laipsnis nuo pačios kokybės. Taigi šių idėjų neįmanoma atskirti labiau, negu jos skiriasi ar yra skirtingos. Vadinasi, jos yra sujungtos viena su kita mūsų supratime, ir protui pasireiškianti bendra linijos idėja, neatsižvelgiant į visas mūsų abstrakcijas ir įmantrumus, turi tikslų kiekybės ir kokybės laipsnį, beje, jai gali tekti atvaizduoti kitas, turinčias skirtingus abiejų laipsnius.

Antra, pripažinta, kad joks objektas negali pasireikšti juslėms, arba, kitais žodžiais tariant, protas negali perimti jokio įspūdžio, jei nėra apibrėžti jo kiekybės ir kokybės laipsniai. Neaiškumas, kuris kartais apima įspūdžius, atsiranda tik dėl jų silpnumo ir nepastovumo, o ne dėl kokio nors proto gebėjimo priimti įspūdžius, kurie iš tikrųjų neturi nei konkretaus laipsnio, nei proporcijų. Tai teiginių prieštaravimas, leidžiantis numanyti netgi patį lėkščiausią prieštaravimą, t. y. kad tas pats daiktas vienu metu gali būti ir nebūti.