Дэвид Юм: Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tačiau greta šios išimties, ko gera, pravartu pažymėti, kad įspūdžių pirmumo idėjų atžvilgiu principas turi būti suprantamas kaip turintis dar vieną apribojimą, t. y. mūsų idėjos yra mūsų įspūdžių vaizdiniai, todėl galime formuoti antrines idėjas, kurios bus pirminių vaizdiniai, kaip aiškėja iš paties šio samprotavimo apie jas. Tiesą sakant, tai ne tiek taisyklės išimtis, kiek jos paaiškinimas. Idėjos sukuria savo pačių vaizdinius naujose idėjose; tačiau kadangi manoma, jog pirminės idėjos kyla iš įspūdžių, tai vis dėlto tebėra teisinga, kad visos paprastos mūsų idėjos tiesiogiai ar netiesiogiai kyla iš jas atitinkančių įspūdžių.

Tad tai yra pirmasis mano nustatytas mokslo apie žmogaus prigimtį principas; ir neturėtume jo niekinti dėl regimo paprastumo. Ta proga pažymėtina, kad aptariamas mūsų įspūdžių ar idėjų pirmumo klausimas atitinka kitą, daug triukšmo sukėlusį kita tema, kai buvo polemizuojama, ar yra kokių nors įgimtų idėjų , ar visos idėjos kyla iš pojūčių ir apmąstymų. Galime pastebėti, jog tam, kad įrodytume, jog tįsumo ir spalvos idėjos nėra įgimtos, filosofai nieko daugiau nedaro, tik įrodinėja, kad jas perteikia mūsų juslės. Įrodinėdami, kad aistros ir troškimo idėjos nėra įgimtos, jie pareiškia, kad mes turime savyje išankstinį šių emocijų patyrimą. Tačiau kruopščiai ištyrę šiuos argumentus pamatysime, kad jie teįrodo, jog pirmesni už idėjas yra kiti, gyvesni suvokiniai, iš kurių jos kyla ir kuriuos atvaizduoja. Tikiuosi, kad taip aiškiai pateiktas klausimas išsklaidys visus su juo susijusius ginčus ir šis principas mūsų samprotavimams taps naudingesnis, negu jis, regis, buvo ligi šiolei.

II SKYRIUS Dalyko skirstymas

Kadangi, pasirodo, paprasti mūsų įspūdžiai yra pirmesni už juos atitinkančias idėjas, o išimčių labai reta, regis, metodas reikalauja prieš svarstant savo idėjas ištirti savo įspūdžius. Įspūdžius galima skirstyti į dvi rūšis: POJŪČIŲ ir REFLEKSIJOS. Pirmosios rūšies įspūdžiai dėl nežinomų priežasčių iš pradžių atsiranda sieloje. Antrosios rūšies įspūdžiai kyla daugiausiai iš mūsų idėjų, ir tai vyksta šia tvarka. Pirmiausia įspūdis paveikia jusles ir priverčia mus suvokti karštį arba šaltį, troškulį arba alkį, vienokį ar kitokį malonumą arba skausmą. Protas padaro šio įspūdžio kopiją, ji išlieka ir įspūdžiui dingus; ir ją mes vadiname idėja. Ši malonumo arba skausmo idėja, sugrįžusi į sielą, sukuria naujus troškimo ir pasibjaurėjimo, vilties ir baimės įspūdžius, kuriuos iš tiesų galima vadinti refleksijos įspūdžiais, nes jie iš jos kyla. Šie vėl yra kopijuojami atminties ir vaizduotės ir tampa idėjomis, kurios savo ruožtu galbūt sukelia kitus įspūdžius ir idėjas. Taigi refleksijos įspūdžiai yra pirmesni tik už juos atitinkančias idėjas, tačiau paskesni už pojūčius ir iš jų kyla. Tyrinėti mūsų pojūčius dera veikiau anatomams ir gamtininkams, o ne moralės filosofams, todėl čia į tai ir nesigilinsime. O refleksijos įspūdžiai, t. y. aistros, troškimai ir emocijos, labiausiai traukiantys mūsų dėmesį, kyla dažniausiai iš idėjų, tad būtinai teks keisti metodą, iš pirmo žvilgsnio atrodantį labai natūralų, ir tam, kad paaiškintume žmogaus proto prigimtį ir principus, iš pradžių išsamiai paaiškinti idėjas, o paskui pereiti prie įspūdžių. Todėl ir nutariau pradėti čia nuo idėjų.

III SKYRIUS Apie atminties ir vaizduotės idėjas

Žinome iš patyrimo, kad jei koks nors įspūdis buvo pateiktas protui, jis vėl ten pasireiškia kaip idėja; ir tai gali vykti dviem skirtingais būdais: arba jis savo naujuoju pasireiškimu išlaiko didelę dalį pirminio gyvumo ir yra kažkas tarpinio tarp įspūdžio ir idėjos, arba visiškai praranda tą gyvumą ir yra tobula idėja. Gebėjimas, padedantis mums pakartoti savo įspūdžius pirmuoju būdu, vadinamas ATMINTIMI, antruoju — VAIZDUOTE. Iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, kad atminties idėjos yra kur kas gyvesnės ir stipresnės už vaizduotės idėjas ir kad pirmasis gebėjimas piešia savo objektus kur kas ryškesnėmis spalvomis už visas tas, kurias naudoja antrasis. Kai prisimename kokį nors praeities įvykį, jo idėja į protą plūsta su tam tikra jėga; o vaizduotės suvokinys yra silpnas ir blankus, ir protas negali be pastangų išsaugoti jį stabilų ir nekintamą bent kiek ilgesnį laiką. Tad čia yra juntamas skirtumas tarp vienos ir kitos rūšies idėjų. Bet plačiau apie tai kalbėsime toliau.3

Yra ir kitas skirtumas tarp šių abiejų idėjų rūšių, ir ne mažiau akivaizdus: nors nei atminties, nei vaizduotės idėjos, nei gyvos, nei blankios idėjos negali atsirasti prote be pirma pasireiškusių jas atitinkančių įspūdžių, parengusių joms kelią, vis dėlto vaizduotės nevaržo ta pati tvarka ir forma, kuri būdinga pirminiams įspūdžiams, o atmintis šiuo atžvilgiu yra tam tikra prasme suvaržyta ir neturi galimybių ką nors keisti.

Akivaizdu, kad atmintis išsaugo pradinę jai pateiktų objektų formą ir jei nuo tos formos nutolstame prisimindami ką nors, tai įvyksta dėl kokio nors šio gebėjimo trūkumo arba netobulumo. Istorikas, ko gera, gali, kad patogiau būtų pasakoti, pirma paminėti įvykį, kuris iš tiesų įvyko po kito, tačiau paskui, jei yra tikslus, jis įspėja apie sukeitimą; tokiu būdu jis grąžina idėją į reikiamą vietą. Taip yra ir su mūsų prisiminimais apie vietas ir žmones, kuriuos pažinojome seniau. Pagrindinė atminties užduotis yra išsaugoti ne paprastas idėjas, bet jų tvarką ir vietą. Trumpai tariant, šį principą patvirtina tokia daugybė įprastų ir žinomų reiškinių, kad galime nesivarginti toliau jį įrodinėdami.

Toks pats akivaizdus ir antrasis mūsų principas apie vaizduotės laisvę perkelti ir pakeisti savo idėjas. Prasimanymai, kurių pasitaiko poemose ir riterių romanuose, visai neleidžia tuo abejoti. Gamta čia visiškai iškreipta ir kalbama tik apie sparnuotus žirgus, ugnį spjaudančius slibinus ir milžiniškas pabaisas. Ir ši fantazijos laisvė nepasirodys keista, jei prisiminsime, kad visos mūsų idėjos yra nukopijuotos nuo mūsų įspūdžių ir kad nėra nė vieno visai neatskiriamų įspūdžių dvejeto. Nereikia nė sakyti, kad tai yra akivaizdi idėjų skirstymo į paprastas ir sudėtines pasekmė. Kai tik vaizduotė suvokia skirtumą tarp idėjų, ji lengvai gali jas atskirti.

IV SKYRIUS Apie idėjų jungtis, arba asociacijas

Visas paprastas idėjas vaizduotė gali atskirti ir vėl sujungti kokia tik nori forma, tad nieko nebūtų labiau nesuprantama už šio gebėjimo operacijas, jeigu jis nesivadovautų tam tikrais visuotiniais principais, visur ir visada tam tikru mastu suteikiančiais jam vienodumo. Jeigu idėjos būtų visiškai laisvos ir nesujungtos, jas jungtų vien atsitiktinumas; ir be jų tarpusavio jungiamojo ryšio, be tam tikros asocijuojančios kokybės, dėl kurios viena idėja natūraliai pateikia kitą, toms pačioms paprastoms idėjoms būtų neįmanoma tvarkingai jungtis į sudėtines (kaip paprastai esti). Šis idėjų tarpusavio vienijimosi principas neturėtų būti laikomas neatskiriama jungtimi, nes ją jau atmetėme, kaip nebūdingą vaizduotei. Ir neturėtume daryti išvados, kad be jo protas negalėtų sujungti dviejų idėjų, nes nieko nėra laisvesnio už šį gebėjimą; tik mes linkę laikyti jį švelnia jėga, paprastai vyraujančia, ir, be kita ko, kaip tik dėl jo įvairios kalbos taip artimai atitinka viena kitą; prigimtis tarsi nurodo kiekvienai tas paprastas idėjas, kurioms labiausiai tinka jungtis į sudėtines. Kokybės, iš kurių atsiranda šios asociacijos ir kurios šitaip perkelia protą nuo vienos idėjos prie kitos, yra trys, t. y. PANAŠUMAS, GRETIMUMAS laike ar erdvėje bei PRIEŽASTIS ir PADARINYS.