Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tačiau jeigu visos idėjos atsiranda iš įspūdžių ir yra ne kas kita, tik jų kopijos ir atvaizdai, tai tas, kas teisinga vieniems, turi būti pripažinta teisinga ir kitoms. Įspūdžiai ir idėjos skiriasi tiktai savo stiprumu ir gyvumu. Pateikta išvada neparemta kokiu nors konkrečiu gyvumo laipsniu. Todėl ji negali būti paveikta kokio nors jo pokyčio. Idėja yra silpnesnis įspūdis, o kadangi stiprus įspūdis būtinai turi turėti apibrėžtą kiekybę ir kokybę, tą patį turi turėti ir jo kopija, arba atvaizdas.

Trečia, visuotinai pripažintas filosofijos principas, kad gamtoje visi daiktai yra individualūs, ir visiškas absurdas manyti, kad realiai egzistuoja trikampis, kurio kraštinės ir kampai neturi tikslių matmenų. Tad jeigu tai faktiškai ir iš tikrųjų absurdas, ir jo idėja turi būti absurdas, nes niekas, kieno aiškią ir atskirą idėją mes galime susikurti, nėra absurdiška ir neįmanoma. Tačiau susikurti objekto idėją ir susikurti tiesiog idėją yra vienas ir tas pats, nes idėjos priskyrimas objektui tėra išorinis įvardijimas, kurio ženklų arba požymių pati savaime idėja neturi. Toliau, kadangi neįmanoma susikurti objekto, turinčio kiekybę ir kokybę, bet vis dėlto neturinčio nė vienos iš jų tikslaus laipsnio, idėjos, vadinasi, lygiai taip pat neįmanoma susikurti idėjos, kuri būtų jų abiejų nesuvaržyta ir neapibrėžta. Todėl abstrakčios idėjos pačios savaime yra individualios, tačiau jos gali tapti bendromis savo atvaizdavimu. Protas turi tik konkretaus objekto vaizdinį, nors samprotaudami jį pritaikome kaip visuotinį.

Šitaip pritaikyti idėjas, neatsižvelgiant į jų prigimtį, galime todėl, kad renkame visus galimus jų kiekybės ir kokybės laipsnius netiksliai, kad tiktų gyvenimo tikslams, ir tai yra antrasis teiginys, kurį ketinau paaiškinti. Kai pastebime keleto objektų, su kuriais dažnai susiduriame, panašumą5, visiems jiems pritaikome tą patį pavadinimą, kad ir kokius jų kiekybės ir kokybės laipsnių skirtumus pastebime, kad ir kokie kiti skirtumai tarp jų atsirastų. Kai išsiugdome tokį įprotį, išgirstas pavadinimas atgaivina vieno iš šių objektų idėją ir priverčia vaizduotę suvokti jį ir visas konkrečias jo aplinkybes ir proporcijas. Tačiau tas pats žodis dažnai gali būti taikomas ir kitiems individualiems objektams, kurie daugeliu aspektų skiriasi nuo iš karto prote atsirandančios idėjos; tad šis žodis, negalėdamas atgaivinti visų individualių idėjų, tik paliečia sielą, jei man bus leista taip pasakyti, ir atgaivina įprotį, kurį išsiugdėme jas apžvelgdami. Iš tikrųjų ir faktiškai protas jų neturi, tik turi jas savo galioje; ir mes negalime jų visų atskirai nupiešti vaizduotėje, bet esame pasirengę apžvelgti bet kurią, jei tik gautume užuominą iš esamų ketinimų ar būtinybės. Žodis prikelia individualią idėją kartu su atitinkamu įpročiu; ir šis įprotis atkuria bet kurią kitą individualią idėją, kurios mums galbūt reikia. Tačiau atkurti visų idėjų, kurioms galima taikyti šį pavadinimą, dažniausiai neįmanoma, todėl mes sutrumpiname šį darbą ir svarstome tik dalį jų, ir matome, kad mūsų samprotavimui kyla tik šiek tiek nepatogumų dėl tokio sutrumpinimo.

Tai yra viena ypatingiausių aptariamo dalyko aplinkybių, mat kai tiktai protas sukuria individualią idėją, apie kurią mes samprotaujame, ją lydintis įprotis, atgaivintas bendro, arba abstraktaus, termino, lengvai pasiūlo bet kurią kitą individualią idėją, jei kartais mūsų samprotavimai neatitiktų pirmosios. Tereikia mums paminėti žodį trikampis ir susikurti jį atitinkačio konkretaus lygiakraščio trikampio idėją bei paskui imti tvirtinti, kad visi trys trikampio kampai yra lygūs , ir mus bematant užplūs kitos individualios įvairiakraščio ir lygiašonio trikampio idėjos, kurių iš karto nepastebėjome ir privers suvokti, kad teiginys klaidingas, nors jis ir būtų teisingas pagal mūsų jau suformuluotą idėją. Jeigu protas ne visada, kai reikia, pasiūlo tokias idėjas, taip atsitinka dėl kokio nors jo gebėjimų sutrikimo; tai dažnai tampa klaidingo samprotavimo ir sofistikos šaltiniu. Tačiau dažniausiai taip atsitinka dėl neaiškių ir sudėtingų idėjų. Šiaip jau įprotis esti tobulesnis, ir mes retai padarome panašių klaidų.

Maža to, šis įprotis yra toks tobulas, kad ta pati idėja gali būti prijungta prie keleto skirtingų žodžių ir naudojama skirtingiems samprotavimams, be jokio pavojaus suklysti. Todėl lygiakraščio trikampio vieno colio statmens idėja gali pasitarnauti mums kalbant apie figūrą, apie tiesinę figūrą, apie taisyklingą figūrą, apie trikampį ir apie lygiakraštį trikampį. Tad čia visus šiuos terminus lydi ta pati idėja; tačiau įprasta, kad jie taikomi platesne ar siauresne prasme, todėl sužadina jiems būdingus įpročius ir laiko protą pasirengusį stebėti, kad jokia padaryta išvada neprieštarautų nė vienai idėjai, kurias paprastai jie apima.

Kol šie įpročiai netampa visiškai tobuli, protas gali likti nepatenkintas sukūręs tik vieno individualaus dalyko idėją ir perbėgti per kelis tam, kad geriau suvoktų savo paties žodžiui suteiktą reikšmę bei apimtų rinkinį, kurį ketina įvardyti bendru terminu. Kad įtvirtintume žodžio „figūra“ reikšmę, mes galbūt savo protu svarstome įvairių dydžių ir matmenų apskritimų, kvadratų, lygiagretainių ir trikampių idėjas ir galbūt neapsistojame ties vienu vaizdiniu ar idėja. Kad ir kaip būtų, aišku, kad kurdami individualių objektų idėjas mes visada remiamės kokiu nors bendru terminu, kad mes retai tegalime arba niekada negalime išsemti šių individualių objektų ir kad kiti yra atvaizduojami tik padedant įpročiui, kuris juos primena kaskart, kai reikia. Tokia tad yra mūsų abstrakčių idėjų ir bendrų terminų prigimtis ir taip mes aiškiname minėtą paradoksą, kad kai kurios idėjos yra konkrečios iš prigimties, bet bendros pagal atvaizdavimą. Konkreti idėja tampa bendra, jei prijungiama prie bendro termino, tai yra prie termino, kuris dėl įprastinės sąsajos su daugeliu kitų konkrečių idėjų turi tam tikrą santykį su jomis ir lengvai atgamina jas vaizduotėje.

Vienintelis iš šios temos galintis likti sunkumas susijęs su įpročiu, taip lengvai atgaminančiu kiekvieną mums galimai reikalingą konkrečią idėją, jį sužadina bet koks žodis ar garsas, kuriam paprastai mes ją priskiriame. Tinkamiausias būdas, mano nuomone, įtikinamai paaiškinti šį proto veiksmą yra pateikti kitų analogiškų pavyzdžių ir kitų principų, palengvinančių jo operacijas. Neįmanoma paaiškinti giluminių mūsų dvasinių veiksmų priežasčių. Užteks, jei bent patenkinamai paaiškinsime juos remdamiesi patyrimu ir analogija.

Tad, pirma, aš pastebiu, kad jei paminime kokį nors didelį skaičių, tarkime tūkstantį, protas paprastai neturi adekvačios jo idėjos, tik galią pateikti tokią idėją iš savo adekvačios dešimčių idėjos, pagal kurią šis skaičius suprantamas. Tačiau toks mūsų idėjų netobulumas niekada nejuntamas mūsų samprotavimuose; atrodo, šis pavyzdys, atitinka jau pateiktą visuotinių idėjų pavyzdį.

Antra, turime kelis pavyzdžius įpročių, kuriuos galima atgaivinti vieninteliu žodžiu; tarkime, asmuo, atmintinai mokantis kelis teksto skirsnius arba keletą eilėraščių, kurie jam laikinai iškrito iš atminties, prisimins juos ištisai iš vieno žodžio ar posakio, kuriuo jie prasideda.

Trečia, manau, jog kiekvienas, tyrinėjantis savo samprotaujančio proto padėtį, sutiks su manimi, kad mes nepridedame skirtingų ir išbaigtų idėjų prie kiekvieno savo vartojamo termino ir kalbėdami apie valdžią, bažnyčią, derybas, užvaldymą retai paskleidžiame savo prote visas šių sudėtinių idėjų paprastas idėjas. Tačiau pažymėtina, kad nepaisant minėto netobulumo kalbėdami apie šiuos dalykus mes galime išvengti nesąmonių ir pastebėti bet kokius idėjų prieštaravimus, tarsi apimtume jas visas. Tad užuot pasakę, kad karo metu silpnieji visada turi galimybę derėtis, mes sakysime, kad jie visada turi galimybę nugalėti, išsiugdytas įprotis priskirti idėjoms tam tikrus santykius ir čia seka paskui žodžius ir priverčia mus iš karto pastebėti šio teiginio absurdiškumą; lygiai taip pat viena konkreti idėja gali padėti mums svarstant kitas idėjas, kad ir kaip jos kai kuriais atžvilgiais nuo jos skirtųsi.