Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

III SKYRIUS Apie kitas mūsų erdvės ir laiko idėjų kokybes

Joks atradimas negali būti palankesnis, sprendžiant visus nesutarimus dėl idėjų, už jau minėtą, kad įspūdžiai visada esti pirmesni už idėjas ir kad kiekviena vaizduotę praturtinanti idėja pirmiausia pasireiškia atitinkamu įspūdžiu. Šie pastarieji suvokiniai yra visi tokie aiškūs ir akivaizdūs, kad nekyla jokių prieštaravimų, tačiau daugelis mūsų idėjų yra tokios miglotos, kad netgi jas kuriantis protas beveik negali tiksliai nusakyti jų prigimties ir sudėties. Pasinaudokime šiuo principu, kad giliau atskleistume mūsų erdvės ir laiko idėjų prigimtį.

Atmerkęs akis ir apžvelgdamas mane supančius daiktus aš suvokiu daugybę regimų kūnų, o užmerkęs akis ir mąstydamas apie atstumą tarp šių kūnų, aš įgyju tįsumo idėją. Kadangi kiekviena idėja kyla iš kokio nors įspūdžio, visiškai į ją panašaus, tai įspūdžiai, panašūs į šią tįsumo idėją, turi būti arba kokie nors pojūčiai, kylantys iš regėjimo, arba kokie nors vidiniai įspūdžiai, atsiradę iš šių pojūčių.

Mūsų vidiniai įspūdžiai yra mūsų aistros, emocijos, troškimai ir pasibjaurėjimai; nė apie vieną iš jų, manau, nebus tvirtinama, kad tai modelis, iš kurio kyla erdvės idėja. Todėl nelieka nieko, išskyrus jusles, kas galėtų perteikti mums šį pradinį įspūdį. Kokį gi įspūdį mūsų juslės čia perteikia mums? Tai principinis klausimas, ir jis nesąlygiškai atskleis erdvės idėjos prigimtį.

Gana prieš mane esančio stalo, kad jo vaizdas suteiktų man tįsumo idėją. Tuomet ši idėja yra iš jo pasiskolinta ir atvaizduoja tam tikrą įspūdį, kuris šią akimirką pasireiškia mano juslėms. Tačiau mano juslės pateikia man tiktai įspūdžius spalvotų taškų, išdėstytų tam tikru būdu. Jeigu akis jaučia kažką dar, norėčiau, kad man tai būtų parodyta. Bet jei nieko daugiau parodyti neįmanoma, mes galime tvirtai daryti išvadą, kad tįsumo idėja yra ne kas kita, tik šių spalvotų taškų ir jų pasireiškimo būdo kopija.

Tarkime, kad tįsaus objekto, arba spalvotų taškų darinio, iš kurio mes pirmą kartą gavome tįsumo idėją, taškai buvo purpurinės spalvos; iš to išeina, kad kiekvieną kartą pakartodami šią idėją mes ne tik sudėsime taškus ta pačia tvarka vienas kito atžvilgiu, bet ir suteiksime jiems tiksliai tą pačią spalvą, kurią vienintelę tepažįstame. Tačiau ilgainiui, susipažinę su kitomis spalvomis: violetine, žalia, raudona, balta, juoda bei visais įvairiais jų atspalviais, ir pastebėję tam tikrą spalvotų taškų, iš kurių šios spalvos susideda, išsidėstymo panašumą, mes kuo labiau nepaisome spalvos ypatumų ir susidarome abstrakčią idėją remdamiesi vien šiuo taškų išsidėstymu, arba šiuo pasireiškimo būdu, kuriuo jie dera. Maža to, netgi kai panašumas peržengia vienos juslės objektus ir pastebime, kad lytėjimo įspūdžiai savo dalių išdėstymu yra panašūs į regėjimo įspūdžius, tai nekliudo abstrakčiai idėjai atvaizduoti ir vienus, ir kitus, neatsižvelgiant į jų panašumą. Visos abstrakčios idėjos iš tikrųjų yra ne kas kita, tik konkrečios idėjos, apžvelgiamos tam tikroje šviesoje; tačiau pridėtos prie bendro požiūrio jos gali atvaizduoti didžiulę įvairovę ir apimti objektus, kurie, nors panašūs vienu atžvilgiu, kitu labai smarkiai skiriasi vienas nuo kito.

Laiko idėja, kylanti iš nuoseklių visų rūšių mūsų suvokinių, tiek iš idėjų bei įspūdžių, tiek ir iš refleksijos bei pojūčių įspūdžių, pateiks mums pavyzdį abstrakčios idėjos, apimančios dar didesnę įvairovę už erdvės, vis dėlto fantazijoje pasireiškiančios tam tikra konkrečia atskira apibrėžtos kiekybės ir kokybės idėja.

Kaip erdvės idėją susikuriame iš regimų ir liečiamų objektų išsidėstymo, taip ir laiko idėją susikuriame iš nuoseklių idėjų ir įspūdžių; ir niekaip neįmanoma, kad laikas pats pasireikštų ar būtų pastebėtas proto. Giliai miegantis ar smarkiai vienos minties užvaldytas žmogus nejaučia laiko; ir atsižvelgiant į tai, kokiu didesniu ar mažesniu greičiu jo suvokimai seka vienas paskui kitą, tas pats laiko tarpas atrodys ilgesnis ar trumpesnis jo vaizduotei. Vienas didis filosofas8 pastebėjo, kad šiuo požiūriu mūsų suvokiniai turi tam tikras ribas, nustatytas pradinės prigimties ir proto sandaros, ir už jų jokia išorinių objektų įtaka juslėms niekaip negali paskubinti ar sulėtinti mūsų minčių. Jeigu greitai suksite ratu degančią žariją, ji pateiks juslėms ugninio rato vaizdinį; ir neatrodys, kad tarp sukimų yra koks nors laiko tarpas, nes tikrai neįmanoma, kad mūsų suvokiniai lėktų vienas paskui kitą tokiu pačiu greičiu, kokiu judesys gali būti perduodamas išoriniams objektams. Jei neturėtume nuoseklių suvokinių, neturėtume ir laiko sąvokos, nors iš tikrųjų objektai ir būtų nuoseklūs. Iš šių ir iš daugelio kitų reiškinių mes galime padaryti išvadą, kad laikas negali pasireikšti protui nei pats, nei lydimas pastovaus ir nekintamo objekto, bet visada yra nustatomas iš kokios nors suvokiamos kintamų objektų sekos.

Kad tai patvirtintume, galime pridėti argumentą, kuris man atrodo visiškai įtikinamas ir lemiamas. Akivaizdu, kad laikas, arba trukmė, susideda iš skirtingų dalių, kitaip negalėtume suvokti ilgesnės arba trumpesnės trukmės. Taip pat akivaizdu, kad šios dalys neegzistuoja kartu; nes ši dalių sambūvio kokybė būdinga tįsumui ir skiria tįsumą nuo trukmės. Tad laikas susideda iš dalių, kurioms nebūdingas sambūvis; nekintamas objektas, sukuriantis ne ką kita, tik kartu egzistuojančius įspūdžius, nesukuria nė vieno, galinčio pateikti mums laiko idėją; vadinasi, ši idėja turi būti atsiradusi iš kintamų objektų sekos, ir pirminio laiko pasireiškimo niekaip negalima atsieti nuo šios sekos.

Tad nustatę, kad pirminis laiko pasireiškimas protui visada yra susietas su kintamų objektų seka ir kad kitaip mes niekada jo nepastebėtume, dabar mes turime ištirti, ar jį galima suvokti , nesuvokiant jokios objektų sekos ir ar jis pats gali formuoti atskirą idėją vaizduotėje.

Tam, kad sužinotume, ar kokie nors įspūdyje sujungti objektai gali būti skiriami idėjoje, teturime pasvarstyti, ar jie skiriasi vienas nuo kito; jei taip, aišku, kad juos galima įsivaizduoti atskirai. Visi daiktai, kurie yra skirtingi, yra skiriami, o visi daiktai, kurie yra skiriami, gali būti ir atskiriami, remiantis jau paaiškintomis maksimomis. Ir priešingai, jei jie nėra skirtingi, jie nėra skiriami, o jeigu jie nėra skiriami, tai jų negalima atskirti. Tačiau kaip tik tai galima pasakyti apie laiką, atsižvelgiant į mūsų nuoseklius suvokinius. Laiko idėja kyla ne iš kokio konkretaus su kitais sumišusio ir aiškiai nuo jų skiriamo įspūdžio; bet ji apskritai atsiranda iš būdo, kuriuo įspūdžiai pasireiškia protui, ir netampa vienu iš jų. Penkios fleita sugrotos natos duoda mums laiko įspūdį ir idėją, nors laikas ir nėra šeštas įspūdis, pasireiškiantis klausai ar kuriai kitai juslei. Taip pat tai nėra šeštasis įspūdis, kurį protas mąstydamas randa savyje. Šie penki garsai, pasireiškę šiuo konkrečiu būdu, nesužadina protui jokių pojūčių ir nesukuria jokios rūšies jaudulio, kurį pastebėjęs jis galėtų sukurti naują idėją. Kaip tik tai būtina sukurti naujai refleksijos idėjai, ir protas negali, kad ir tūkstantį kartų apgalvodamas visas savo pojūčių idėjas, išgauti iš jų kokios nors naujos pradinės idėjos, jeigu prigimtis nepritaikė jo gebėjimų taip, kad jis pajustų kylant kokį nors naują pradinį įspūdį iš tokių apmąstymų. Tačiau čia jis pastebi tik skirtingų garsų pasireiškimo būdą, kurį paskui gali apmąstyti, nemąstydamas apie konkrečius garsus, ir sieti jį su bet kuriais kitais objektais.