Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Ketvirta, individualūs dalykai surenkami ir pavadinami bendru terminu, atsižvelgiant į juos vieną su kitu siejantį panašumą, todėl šis santykis turi padėti jiems patekti į vaizduotę ir greičiau juos pateikti, jeigu reikia. Iš tiesų, jeigu pasvarstysime įprastą minties pažangą mąstant arba kalbantis, pamatysime, kad yra dėl ko būti patenkintiems. Niekas nėra vertas didesnio pasigėrėjimo už vaizduotės pasirengimą pasiūlyti savo idėjas ir pateikti jas tą pačią akimirką, kai jos esti būtinos ar naudingos. Rinkdama kuriam nors dalykui priklausančias idėjas fantazija bėga nuo vieno visatos galo iki kito. Galima pamanyti, kad visas intelektualus idėjų pasaulis iš karto atsiduria prieš mūsų akis ir kad mums tereikia išsirinkti tas, kurios labiausiai tinka mūsų tikslui. Vis dėlto gali būti pateikiamos tik tos idėjos, kurias minėtu būdu surenka kažkoks magiškas sielos gebėjimas, kuris visada tobuliausias didžiųjų genijų ir visiškai teisingai vadinamas genialumu, tačiau nepaaiškinamas net ir didžiausiomis žmogaus proto pastangomis.

Galbūt šie keturi pamąstymai padės pašalinti visus sunkumus iš mano pasiūlytos abstrakčių idėjų hipotezės, tokios priešingos tai, kuri iki šiol vyravo filosofijoje. Nors, tiesą sakant, labiausiai esu tikras dėl to, ką jau įrodžiau, kad bendrų idėjų neįmanoma paaiškinti įprastu metodu. Žinoma, reikia ieškoti kokios nors naujos sistemos šiam reikalui, o jos, išskyrus mano pateiktą, tikrai nėra. Jeigu idėjos yra iš prigimties konkrečios ir kartu jų skaičius baigtinis, tai tik dėl įpročio jos gali tapti bendromis, kad atvaizduotų ir apimtų begalinį kitų idėjų skaičių.

Prieš baigdamas šią temą aš pasiremsiu tais pačiais principais, kad paaiškinčiau proto skirtį , apie kurią tiek daug kalbama ir kurią taip menkai tesupranta mokyklose. Šios rūšies skirtis yra tarp figūros ir jos kūno, tarp judesio ir judančio kūno. Sunkumai aiškinant šią skirtį kyla iš jau paaiškinto principo, kad visos skirtingos idėjos yra atskiriamos. Iš to išeina, kad jeigu figūra ir kūnas yra skirtingi, tai jų idėjos turi būti ne tik skiriamos, bet ir atskiriamos viena nuo kitos, o jeigu figūra ir kūnas nėra skirtingi, jų idėjos turi būti nei skiriamos, nei atskiriamos. Ką gi tada reiškia proto skirtis, jeigu ji nereiškia nei skirtumo, nei atskyrimo?

Pašalinti šį sunkumą padės jau pateiktas abstrakčių idėjų aiškinimas. Aišku, kad protas niekada net nebūtų svajojęs atskirti figūros nuo jos kūno, nes iš tikrųjų jie nėra nei skiriami, nei skirtingi, nei atskiriami, jeigu nebūtų pastebėjęs, kad netgi tai, kas taip paprasta, gali slėpti daug skirtingų panašumų ir santykių. Kai pamatome balto marmuro rutulį, mes gauname tik baltos spalvos, pasiskirsčiusios tam tikroje formoje, įspūdį ir negalime atskirti ir skirti spalvos nuo formos. Tačiau ilgainiui stebėdami juodo marmuro rutulį ir balto marmuro kubą ir lygindami juos su pirmuoju mūsų objektu mes pastebime du atskirus panašumus ten, kas mums pirma atrodė ir iš tikrųjų yra visiškai neatskiriama. Šiek tiek pasipraktikavę imame skirti figūrą nuo spalvos proto skirties dėka, tai yra mes suvokiame figūrą ir spalvą kartu, nes iš tikrųjų jos yra viena ir neatskiriama, tačiau vis dėlto žvelgiame į jas skirtingais aspektais pagal tuos panašumus, kuriems jos pasiduoda. Kai svarstome vien apie rutulio iš balto marmuro figūrą, realiai mes susikuriame idėją ir figūros, ir spalvos, tačiau patyliukais nukreipiame savo žvilgsnį į jo panašumą į juodo marmuro rutulį. Lygiai taip pat apmąstydami vien jo spalvą, mes nukreipiame savo žvilgsnį į jo panašumą į kubą iš balto marmuro. Taigi mes palydime savo idėjas tam tikra refleksija, kurią mums pateikia įprotis daugiausiai nejuntamai. Asmuo, reikalaujantis, kad mąstytume apie balto marmuro figūrą nemąstydami apie jos spalvą, reikalauja neįmanomo; bet jis turi omenyje, kad mes turėtume mąstyti apie spalvą ir figūrą kartu ir vis dėlto nenukreiptume akių nuo jo panašumo į rutulį iš juodo marmuro arba į bet kurį kitą rutulį, bet kokios spalvos ar substancijos.

II DALIS Apie erdvės ir laiko idėjas

I SKYRIUS Apie begalinį mūsų erdvės ir laiko idėjų dalumų

Jei tik kas dvelkia paradoksu ir prieštarauja pirminėms ir pačioms nešališkiausioms žmonijos sampratoms, to dažnai godžiai griebiasi filosofai, nes įrodo savo mokslo, galinčio atskleisti nuo neišmanėlių suvokimo labai nutolusios nuomonės, pranašumą. Kita vertus, kiekvienas mums pasiūlytas teiginys, kuris sukelia nuostabą ir susižavėjimą, teikia tokį pasitenkinimą protui, kad jis leidžia sau šias malonias emocijas ir niekada nepatikės, kad jo malonumas neturi jokio pagrindo. Dėl tokių filosofų ir jų mokinių nusiteikimų tarp jų atsiranda abipusis paslaugumas; vieni pateikia tiek daug keistų ir nepaaiškinamų nuomonių, o kiti labai lengvai jomis patiki. Negaliu pateikti akivaizdesnio šio abipusio paslaugumo pavyzdžio už šį iš begalinio dalumo doktrinos, kurios tyrinėjimu ir pradėsiu šią temą apie erdvės ir laiko idėjas.

Visuotinai pripažinta, kad proto gebėjimai yra riboti ir niekada negali prieiti prie visiškos ir adekvačios begalybės sąvokos; o jei to nebūtų pripažinta, būtų gana aišku iš paprasčiausio stebėjimo ir patyrimo. Taip pat aišku, kad visa, kas dalu in infinitum, turi susidėti iš begalinio dalių skaičiaus ir kad neįmanoma apibrėžti šių dalių skaičiaus ribų, kartu neapibrėžus dalijimosi ribų. Vargu ar reikia indukcijos iš to padaryti išvadai, kad mūsų formuluojama bet kokios baigtinės kokybės idėja nėra dali be galo, ir kad atitinkamai skirdami ir atskirdami mes galime sudėti šią idėją iš smulkesnių, kurios bus visiškai paprastos ir nedalios. Atmetę begalinį proto gebėjimą, mes manome, kad jis gali prieiti prie savo idėjų dalijimo pabaigos, ir nėra jokių galimų būdų išvengti šios išvados akivaizdumo.

Taigi aišku, kad vaizduotė pasiekia minimumą ir gali iškelti sau idėją, kurios jokių sudėtinių dalių nebegali suvokti ir kurios nebegalima susmulkinti visiškai jos nesunaikinus. Kai jūs kalbate apie tūkstantąją ir apie dešimtatūkstantąją smėlio smiltelės dalelę, aš turiu atskirą šių skaičių ir skirtingų jų proporcijų idėją, tačiau vaizdiniai, kuriuos formuoju savo protu patiems daiktams atvaizduoti, niekuo nesiskiria vienas nuo kito ir nėra smulkesni už tą vaizdinį, kuriuo atvaizduoju pačią smiltelę, tariamai smarkiai pralenkiančią juos. Jei kas susideda iš dalių, yra į jas skiriamas, o jei kas yra skiriama, gali būti ir atskiriama. Tačiau kad ir kaip įsivaizduotume daiktą, smiltelės idėjos nei atskirsime, nei suskirstysime į dvidešimt, juo labiau tūkstantį, dešimt tūkstančių ar begalinį skaičių skirtingų idėjų.

Apie juslių įspūdžius galima pasakyti tą patį, ką ir apie vaizduotės idėjas. Užlašinkite ant popieriaus rašalo dėmę ir žiūrėdami į dėmę pasitraukite tokiu atstumu, kad galiausiai jos nebematytumėte; aišku, kad akimirksnį prieš pat išnykdamas vaizdinys, arba įspūdis, buvo visiškai nedalus. Mažiausios nutolusių kūnų dalys neperteikia jokio juntamo įspūdžio ne todėl, kad trūktų į mūsų akis patenkančių šviesos spindulių, o todėl kad jos jau nutolo už to atstumo, už kurio jų įspūdžiai sumažėja iki minimumo ir nebegali daugiau mažėti. Mikroskopas arba teleskopas, kai jos per jį matomos, nesukuria naujų šviesos spindulių, o tik paskleidžia visada iš jų sklindančius, ir suteikia įspūdžiams dalis, kurios plika akimi atrodo vientisos ir nesudėtinės, ir paverčia minimumu tai, kas pirma buvo nesuvokiama.

Visa tai mums leidžia pastebėti įprastinės nuomonės, kad proto gebėjimai abipus riboti ir kad vaizduotei neįmanoma suformuluoti adekvačios nei tam tikrą laipsnį peržengusio mažumo, nei didumo idėjos, klaidą. Nieko negali būti mažesnio už kai kurias idėjas, kurias susikuriame fantazijoje, ir už vaizdinius, kurie pasireiškia juslėms, nors yra tobulai paprastų ir nedalomų idėjų ir vaizdinių. Vienintelis mūsų juslių trūkumas tas, kad jos pateikia mums neproporcingus daiktų vaizdinius ir atvaizduoja mažus ir nesudėtingus tuos, kurie iš tikrųjų yra dideli ir susideda iš didelio dalių skaičiaus. Mes nejuntame šios klaidos ir manome, kad mažiausių pojūčiams pasireiškiančių objektų įspūdžiai yra lygūs arba beveik lygūs su pačiais objektais, o pasamprotavę ir pamatę, kad yra kitų, nepalyginti mažesnių objektų, mes taip pat skubotai darome išvadą, kad šie yra mažesni už bet kurią mūsų vaizduotės idėją ar mūsų pojūčių įspūdį. Tačiau aišku, kad galime kurti idėjas, kurios bus ne didesnės už vabzdžio, tūkstantį kartų mažesnio už erkę, gyvybinės dvasios atomą, ir mes veikiau turėtume padaryti išvadą, jog sunkiausia yra praplėsti mūsų sampratas taip, kad galėtume susidaryti teisingą erkės ar netgi vabzdžio, tūkstantį kartų mažesnio už erkę, sąvoką. Mat norėdami susidaryti tikslią šių gyvių sąvoką mes turime turėti atskirą idėją, atvaizduojančią kiekvieną jų dalį, o tai, remiantis begalinio dalumo sistema, yra visiškai neįmanoma, o pagal nedalomų dalių, arba atomų, sistemą, be galo sunku dėl didžiulio tų dalių skaičiaus ir įvairovės.