Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Žinoma, protas turi turėti kokių nors objektų idėjų, nes be šių idėjų jam neįmanoma prieiti prie kokios nors laiko sąvokos; o ji nepasireiškia atskiru pirminiu įspūdžiu, todėl aiškiai yra ne kas kita, tik skirtingos idėjos arba įspūdžiai, arba objektai, išdėstyti tam tikru būdu, tai yra nuosekliai vienas paskui kitą.

Žinau, kad yra manančių, jog trukmės idėją tam tikra prasme galima pritaikyti visiškai nekintamiems objektams, ir manau, kad tokia nuomonė ne tik tarp neišmanėlių, bet ir tarp filosofų labai paplitusi. Jei norime įsitikinti jos klaidingumu, teturime apmąstyti jau pateiktą išvadą, kad trukmės idėja visada kyla iš kintamų objektų sekos ir kad joks pastovus ir nekintamas daiktas niekada negali jos pateikti protui. Iš viso to neišvengiamai išeina, kad jeigu trukmės idėja negali atsirasti iš tokio objekto, tai tikrai ir tiksliai jos ir negalima jam pritaikyti, kaip ir apie jokį nekintamą daiktą niekada negalima pasakyti, kad jis turi trukmę. Idėjos visada atvaizduoja tuos objektus arba įspūdžius, iš kurių kyla, ir niekada be pramanų negali nei atvaizduoti jokių kitų, nei būti jiems taikomos. Koks pramanas leidžia taikyti laiko idėją netgi nekintamiems daiktams ir manyti, kaip įprasta, kad trukmė yra rimties, ne tik judėjimo, matas, pasvarstysime toliau.9

Yra dar vienas labai svarus argumentas, patvirtinantis aptariamą erdvės ir laiko idėjų doktriną ir pagrįstas paprastu principu, kad mūsų erdvės ir laiko idėjos susideda iš dalių , kurios yra nedalios. Šis argumentas, ko gera, vertas tyrimo.

Kiekviena idėja, jei ji skiriama, yra ir atskiriama, tad imkime vieną iš šių paprastų nedalių idėjų, sudarančių vieną tįsumo idėjos dėmenį, ir atskyrę ją nuo visų kitų bei apsvarstę atskirai suformuluokime sprendimą apie jos prigimtį ir kokybes.

Aišku, kad tai nėra tįsumo idėja. Tįsumo idėja susideda iš dalių, o ši idėja, remiantis prielaida, yra visiškai paprasta ir nedali. Ar todėl ji yra niekas? Tai absoliučiai neįmanoma. Juk sudėtinė tįsumo idėja, kuri yra reali, susideda iš šių idėjų; tad jei šios idėjos būtų nesatis, išeitų, kad reali esatis yra sudaryta iš nesačių, o tai būtų absurdas. Todėl čia aš turiu paklausti: kas gi yra mūsų paprasto ir nedalaus taško idėja? Nenuostabu, jei mano atsakymas pasirodys šiek tiek naujas, nes ir apie patį klausimą vargu ar kas yra galvojęs. Mes linkę aptarinėti matematinių taškų prigimtį, bet retai aptariame jų idėjų prigimtį.

Erdvės idėją protui perteikia dvi juslės — rega ir lytėjimas, ir nė vienas daiktas neatrodo mums tįsus, jeigu jis nematomas arba nepaliečiamas. Šis sudėtinis įspūdis, atvaizduojantis tįsumą, susideda iš keleto smulkesnių įspūdžių, šie yra nedalūs akiai ar juslėms, juos galima pavadinti atomų, arba korpuskulių, kuriems būdinga spalva ir kietumas, įspūdžiais. Bet tai dar ne viskas. Ne tik būtina, kad šie atomai būtų spalvoti ar apčiuopiami tam, kad atpažintume juos savo juslėmis; bet taip pat būtina, kad išsaugotume jų spalvos ar lietimo idėją tam, kad suvoktume juos savo vaizduote. Niekas, be spalvos arba lietimo idėjos, negali paversti jų įsivaizduojamų protui. Pašalinus šias juslėmis suvokiamas kokybės idėjas, jie tampa visiškai neprieinami minčiai arba vaizduotei.

Tad kokios dalys, tokia ir visuma. Jeigu taškas nesuvokiamas kaip spalvotas ar paliečiamas, jis negali pateikti mums jokios idėjos; iš to išeina, kad tįsumo idėja, kuri susideda iš tokių taškų idėjų, galimai apskritai neegzistuoja. Tačiau jeigu tįsumo idėja iš tiesų gali egzistuoti, o mes žinome, kad ji egzistuoja, jos dalys taip pat turi egzistuoti, todėl jos turi būti laikomos spalvotomis arba liečiamomis. Todėl turime erdvės arba tįsumo idėją tik tada, kai nutariame, kad tai yra arba mūsų regos arba jutimo objektas.

Toks pats samprotavimas įrodys, kad nedalias laiko akimirkas turi pripildyti koks nors realus objektas, arba egzistavimas, kurio seka formuoja trukmę ir padaro jį suvokiamą protui.

IV SKYRIUS Atsakymai į prieštaravimus

Mūsų erdvės ir laiko sistema susideda iš dviejų glaudžiai susijusių dalių. Pirmoji priklauso nuo šios protavimo grandinės. Proto gebėjimai nėra begaliniai; vadinasi, jokia tįsumo arba trukmės idėja nėra sudėta iš begalinio skaičiaus dalių, arba smulkesnių idėjų, o tik iš baigtinio jų skaičiaus, ir jos esti paprastos ir nedalios; todėl įmanoma, kad erdvė ir laikas egzistuotų paklusdami šiai idėjai; o jei tai įmanoma, aišku, kad jie iš tikrųjų egzistuoja paklusdami jai, ir vis dėlto jų begalinis dalumas visiškai neįmanomas ir prieštaringas.

Kita mūsų sistemos dalis yra anos pasekmė. Dalys, į kurias skaidosi erdvės ir laiko idėjos, galiausiai tampa nedalios; ir šios nedalios dalys, kurios pačios esti niekas, yra nesuvokiamos, jei nepripildomos ko nors realaus ir egzistuojančio. Tad erdvės ir laiko idėjos — tai ne atskiros arba skirtingos idėjos, o tik objektų egzistavimo būdo arba tvarkos idėjos. Arba, kitais žodžiais tariant, neįmanoma suvokti nei vakuumo ir tįsumo be materijos, nei laiko, jei nėra jokio realaus egzistavimo nuoseklumo ar pokyčio. Dėl glaudžios šios mūsų sistemos dalių sąsajos nagrinėsime kartu prieštaravimus, kurie buvo nukreipti prieš jas abi, pradėsime nuo prieštaravimų dėl baigtinio tįsumo dalumo.

I. Pirmasis iš prieštaravimų, į kurį atkreipsiu dėmesį, labiau tinka įrodyti šiai vienos dalies sąsajai ir priklausomybei nuo kitos, o ne sugriauti kuriai nors iš jų. Mokyklos dažnai pritardavo, kad tįsumas turi būti dalus in infinitum , nes matematinių taškų sistema yra absurdas; ir kad sistema yra absurdas, nes matematinis taškas yra nesatis, vadinasi, jungdamasis su kitais jis niekada negali sukurti realios egzistencijos. Tai puikiai įtikintų, jeigu nebūtų tarpininko tarp begalinio materijos dalumo ir matematinių taškų nesaties. Tačiau tarpininkas akivaizdžiai yra, t. y. spalvos arba standumo suteikimas šiems taškams; ir abiejų kraštutinumų absurdiškumą rodo demonstratyviai įrodomas šio tarpininko tikrumas ir realumas. Fizinių taškų sistema, kuri yra kitas tarpininkas, per daug absurdiška, kad ją reikėtų paneigti. Realus tįsumas, kokiu laikomas fizinis taškas, niekada negali egzistuoti be dalių, kurios skiriasi viena nuo kitos, o jeigu objektai yra skirtingi, vaizduotė juos gali ir atskirti, ir skirti vieną nuo kito.

II. Antrasis prieštaravimas kilo iš atsirandančios įsiskverbimo būtinybės, jei tįsumas susidėtų iš matematinių taškų. Paprastas ir nedalus atomas, palietęs kitą atomą, turi būtinai įsiskverbti į jį; juk neįmanoma, kad jis paliestų kitą savo išorinėmis dalimis vien dėl pačios visiško paprastumo, pašalinančio visas dalis, prielaidos. Tad jis turi paliesti kitą tiesiogiai, visa savo esme, secundum se , tota & totaliter , tai ir yra tikrasis įsiskverbimo apibrėžimas. Tačiau įsiskverbti neįmanoma; išeina, matematiniai taškai lygiai taip pat neįmanomi.

Atsakau į šį prieštaravimą, pateikdamas teisingesnę įsiskverbimo idėją. Tarkime, du kūnai, neturintys tuštumos, priartėja vienas prie kito ir susijungia taip, kad kūnas, atsiradęs iš jų susijungimo, nėra ištįsęs daugiau už kiekvieną iš jų; tai turime turėti galvoje, kai kalbame apie įsiskverbimą. Tačiau akivaizdu, kad toks įsiskverbimas yra ne kas kita, tik vieno iš šių kūnų panaikinimas, o kito išsaugojimas; ir mes nesugebame tiksliai atskirti, kuris iš jų išsaugomas, o kuris sunaikinamas. Prieš jiems suartėjant turime dviejų kūnų idėją. Paskui mes turime tik vieno iš jų idėją. Protu neįmanoma išsaugoti jokios skirtumo tarp dviejų tos pačios prigimties, toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku egzistuojančių kūnų sampratos.