Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Žinoma, ne!

Perėję kaimą, sustojom prie Puntos Tragaros.

– Tuoj pat įkopsiu į šios uolos viršūnę, – tariau rodydamas į stačiausią iš trijų uolų, kurios žėrėjo prie mūsų kojų kaip ametistai. Bet Džoja buvo įsitikinusi, kad man nepavyks. Vienas žvejys, užsimanęs surasti žuvėdrų kiaušinių, kitados bandęs kopti, bet jį nusviedusi jūron piktoji dvasia, kuri, pasivertusi žydru driežu – tokiu žydru kaip Žydroji grota, – gyvenanti ten ir sauganti aukso lobį, paslėptą paties Tiberijaus.

Vakarų horizonte virš jaukaus kaimelio dunksojo niūrus rūstaus ir neprieinamo Monte Solaro siluetas.

– Tučtuojau įkopsiu į šį kalną, – pareiškiau.

Bet Džojai visai nepatiko mano sumanymas. Į kalną reikią lipti laiptais – septynis šimtus septyniasdešimt septynias pakopas, paties Tiberijaus iškaltas stačios uolos šlaite, o pusiaukelėj, tamsiame urve, gyvenąs žiaurus vilkolakis, kuris jau surijęs kelis cristiani 13. Užlipęs šiais laiptais, atsiduri Anakapryje, bet ten gyveną tik gente di montagna 14 – labai žiaurūs žmonės; ten nėra buvęs joks forestiere 15, ir ji pati niekuomet ten neinanti. Kur kas geriau palypėti iki Tiberijaus vilos, iki Arko Naturale ar Grotta Matromania .

– Ne, aš neturiu laiko, man tučtuojau reikia kopti į tą kalną.

Ir mes grįžom į aikštę, kai surūdiję senos campanile 16 varpai skambino dvyliktą – pranešė, kad makaronai jau gatavi. Gal vis dėlto aš pirmiau užkąsiąs po didžiąja Albergo 17 „Pagano“ palme? Tre piatti, vino a volont á , prezzo una lira 18.

Ne, aš neturįs laiko, man reikią tučtuojau kopti į kalną.

– Addio 19 , Gioia bella! Addio, Rosina!

– Addio, addio, e presto ritorno! 20

Ak, tasai presto ritorno !

– E un pazzo inglese 21, – išgirdau paskiausiai iš raudonų Džojos lūpų, kai paklusęs savo likimo šauksmui, leidausi bėgti finikietiškais laiptais į Anakaprį.

Pusiaukelėj pasivijau seną moterį, nešančią ant galvos didžiulę pintinę apelsinų.

– Buon giorno, signorino 22.

Ji pasidėjo pintinę ant pakopos ir padavė man apelsiną. Ant vaisių gulėjo laikraščių ir laiškų ryšelis, suvyniotas į raudoną nosinę. Tai buvo senoji Marija Porta-Lettere , Laiškininkė, kuri dukart per savaitę nešdavo paštą į Anakaprį. Vėliau mudu susidraugavome visam gyvenimui, ir aš mačiau, kaip ji mirė, sulaukusi devyniasdešimt penkerių. Ji pasirausė tarp laiškų, ištraukė didžiausią voką ir paprašė manęs pasakyti, ar jis nesąs Naninai le Caprara 23, kuri nekantriai laukianti la lettera 24 iš savo vyro Amerikoje. Ne, jis adresuotas ne jai. Tai galbūt šitas? Ne, tai poniai Dezdemonai Vakai.

– Poniai Dezdemonai Vakai? – netikėdama pakartojo senoji Ma­rija. – Turbūt tai la moglie dello Scarteluzzo 25, – tarė ji susimąsčiusi.

Kitas laiškas buvo ponui Ulisui Deziderijui.

– Tikriausiai tai Capolimone 26, – tarė senoji Marija, – prieš mėnesį jis gavo visai tokį pat laišką.

Kitas laiškas buvo kilniausiajai panelei Rozinai Macareli. Išsiaiškinti, kas ji per viena, matyt, buvo kur kas sunkiau. Cacciacavallara! 27 Zopparella ?28 O gal Capatosta 29 ar Femmina Antica ?30 O gal Rozinela Pane Asciutto ?31

– O gal tai Fesseria ?32 – bandė atspėti kita, ką tik mus pasivijusi moteriškė su didžiule pintine žuvų ant galvos. Taip, galimas daiktas, kad jis Feserijai, jeigu ne la moglie de Pane e Cipolla 33.

Bet nejaugi nesą jokio laiško nei Pepinelai n’coppo u camposanto 34, nei Maručelai Caparossa 35, nei Džovaninai Ammazzacane 36, kurios visos laukiančios la lettera iš Amerikos?

Ne, deja, joms laiškų nebuvo.

Vienas laikraštis buvo Il reverendo parroco 37 donui Antonijui di Džuzepei, o kitas Il canonico 38 donui Natalei di Tomasui. Taip, ji pati tai žino, nes juodu vieni visame kaime teužsaką laikraščius.

Donas Antonijus esąs labai mokytas, ir ne kas kitas, kaip jis, visuomet išaiškinąs, kam adresuoti laiškai, bet šiandien jis išvykęs į Sorentą aplankyti arkivyskupo, todėl ji mane ir paprašiusi perskaityti pavardes ant vokų.

Senoji Marija nežinojo savo amžiaus, bet prisiminė pradėjusi nešioti paštą nuo penkiolikos metų, kai teko užvaduoti motiną, kuri nebepajėgė dirbti. Skaityti, aišku, ji nemokėjo.

Kai jai papasakojau, kad atplaukiau rytą iš Sorento pašto laivu ir kad nieko burnoj neturėjau, ji man davė dar vieną apelsiną, vaisių surijau nenuluptą, o antroji moteris tučtuojau išėmė iš pintinės ir pavaišino mane keliais frutta di mare 39, kuriuos suvalgęs pajutau baisiausią troškulį.

Ar esama Anakapryje viešbučio? Ne, bet Anarela, la moglie del sagrestano 40, galinti man pasiūlyti gardaus ožkos sūrio ir stiklą puikaus vyno iš paterio dono Dionizijaus, savo dėdės, vynuogyno, un vino meraviglioso 41. Be to, dar esanti La Bella Margherita , apie kurią aš, aišku, girdėjęs, kaip ir apie tai, kad jos teta ištekėjusi už un lord inglese 42.

Ne, to aš nežinojęs, bet nepaprastai norįs susipažinti su Gražiąja Margerita.

Pagaliau pasiekėme paskutiniąją septyni šimtai septyniasdešimt septintąją pakopą ir praėjome pro skliautinius vartus, kur iš uolos tebekyšojo didžiuliai geležiniai įtvarai, likę nuo pakeliamojo tilto. Atsidūrėme Anakapryje. Po mūsų kojomis plytėjo visa Neapolio įlanka, apjuosta Iskijos, Pročidos, pinijų prižėlusio Pozilipo, – balta juosta tviskėjo Neapolis, iš Vezuvijaus kilo rausvas dūmelis, Sorento lygumą gaubė Sant Andželo kalno šešėlis, tolumoje bolavo vis dar snieguoti Apeninai. Tiesiai virš mūsų galvų, prigludusi prie stačios uolos kaip erelio lizdas, stūksojo apirusi koplytėlė. Skliautinis stogas buvo įgriuvęs, bet didžiuliai mūro luistai, sudėti pagal keistą simetrišką tinklinį raštą, tebelaikė erdinčias sienas.

– Roba di Timberio , – paaiškino senoji Marija.

– Kaip vadinasi ši koplytėlė? – paklausiau degdamas smalsumu.

– San Michele 43.

„San Mikelė, San Mikelė“, – kaip aidas atsiliepė mano širdyje.

Vynuogyne žemiau koplytėlės senis kasė gilias vagas jauniems vynmedžiams.

– Buon giorno, Mastro Vincenzo!

Vynuogynas esąs jo, kaip ir štai tas namukas, – jis pats jį pasistatęs iš likusių nuo Roba di Timberio akmenų ir plytų, besimėtančių jo sode.

Marija Laiškininkė papasakojo jam viską, ką žinojo apie mane, ir meistras Vinčencas pakvietė pasėdėti jo sode ir išgerti stiklą vyno. Pažvelgiau į namuką, koplytėlę, ir mano širdis ėmė taip smarkiai plakti, jog vos įstengiau išspausti žodį.

– Turiu tučtuojau ten įkopti, – tariau Marijai Laiškininkei.

Bet senoji Marija pasakė, kad geriau padaryčiau, jei pirmiau nueičiau su ja ir pavalgyčiau, antraip nieko nerasiu; alkio ir troškulio verčiamas, kad ir nenoromis, turėjau paklausyti jos patarimo. Pamojau ranka meistrui Vinčencui ir pasakiau, jog netrukus grįšiu.

Perėjom keletą tuščių gatvelių ir sustojom nedidelėje aikštėje.

– Ecco La Bella Margherita! 44

Gražioji Margerita pastatė sodelyje ant stalo butelį rausvojo vyno ir puokštę gėlių ir pranešė, kad makaronai bus gatavi po penkių minučių. Jos plaukai buvo šviesūs kaip Ticiano „Floros“, veido bruožai – nuostabūs, profilis – kaip tikros graikės.

Ji padėjo priešais mane didžiulę lėkštę makaronų, atsisėdo šalia ir šypsodama ėmė smalsiai mane apžiūrinėti.