Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Suprantu, kad kai kurie šios knygos epizodai vyksta aiškių ribų neturinčioje teritorijoje, tarp realybės ir nerealybės, pavojingoje „niekieno žemėje“ tarp tikrovės ir fantazijos, kurioje suklupo ne vienas memuarininkas ir kurioje neretai pasiklysdavo net pats Gėtė „Dichtung und Wahrheit“2. Griebęsis seniai žinomų gudrybių, aš iš paskutiniųjų stengiausi bent kai kuriems iš šių epizodų suteikti romantinių apsakymų regimybę. Juk tai galų gale tik formos klausimas. Jei man tas pavyko, būsiu labai patenkintas – tegul tik manimi netiki, nieko daugiau ir nereikia. Ir taip viskas ganėtinai bjauru ir liūdna. Dievas mato, kad man ir be to tenka už labai daug ką atsakyti. Antra vertus, aš tai netgi laikysiu komplimentu, nes žinau, jog didžiausias romantinių apsakymų rašytojas – pats Gyvenimas. Bet ar visada Gyvenimas ištikimas tikrovei?

Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas. Bet kad nebūtų monotoniškumo, scena, kurioje vyksta ši amžina tragedija, be paliovos keičiasi. Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, – ne tas, kuriame gyvename šiandien; jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti likimo. Žmogus negali dukart nusimaudyti toje pačioje upėje, – teigė Heraklitas. Vieni šliaužioja keliais, kiti jodinėja ar važinėja automobiliais, dar kiti lenktyniauja su pašto balandžiais, skraidydami lėktuvais. Kam skubėti? Visi neišvengiamai prieisime kelio galą.

Ne, pasaulis, kuriame gyvenau būdamas jaunas, ne tas, kuriame gyvenu dabar, – bent jau man taip atrodo. Manau, su manim sutiks ir tie, kurie perskaitys šią knygą apie praeities klajones ieškant nuotykių. Banditas, kurio sąžinė sutepta aštuonių žmonių krauju, nebeužleis jums savo gulto žemės drebėjimo sugriautoje Mesinoje. Po Nerono vilos griuvėsiais Kalabrijoje nebėra glūdinčio granitinio sfinkso. Paklaikusios žiurkės, mirtinai mane išgąsdinusios Neapolio lūšnose, kai ten siautė cholera, jau seniai kuo ramiausiai grįžo į Romos kloakas. Dabar į Anakaprį galima nusigauti automobiliu, Jungfrau viršūnę pasiekti traukiniu, o į Materhorną įkopti virvinėmis kopėčiomis.

Lapių krašte paskui jūsų roges jau nebebėgs per užšalusį ežerą ruja vilkų, kurių akys dega tamsoje kaip žarijos. Galantiškas senas lokys, pastojęs man kelią nykiame Suvlos tarpeklyje, jau seniai iškeliavo į Laimingosios medžioklės plotus.

Per putojantį srautą, kurį perplaukiau drauge su jauna lapaite Ristina, nutiestas geležinkelio tiltas. Paskutinę siaubingojo Stalo tvirtovę Trolį pervėrė tunelis. Maži žmogeliukai, kurių trepsėjimą girdėjau po lapių čiumais, nebeneša maisto irštvose miegantiems lokiams; štai kodėl dabar Švedijoje tiek mažai lokių. Netikite? Ką gi, juokitės iš tų žmogiukų, kiek tik jums patinka, – jeigu nebijot! Bet aš tvirtai įsitikinęs, kad jokiam žmogui, perskaičiusiam šią knygą, neužteks įžūlumo tvirtinti, jog gnomas, kurį mačiau Forstugane sėdintį ant stalo ir atsargiai čiupinėjantį mano laikrodžio grandinėlę, nebuvo tikras. Taip, tai buvo tikras gnomas! Kas gi daugiau ten galėjo būti, jei ne jis? Sakau jums, aiškių aiškiausiai mačiau jį abiem akim, kai atsisėdau lovoje, o lajinė žvakė sumirgėjo ir užgeso. Labai nustebau sužinojęs, kad esama žmonių, niekuomet nemačiusių gnomų. Tokių žmonių galima tik gailėtis. Tikriausiai jų regėjimas sutrikęs. Tėvukas Larsas Andersas iš Forstugano, milžinas su avikailiu ir medinėmis klumpėmis, jau seniai miręs, kaip ir mieloji tetulė Kerstina, jo žmona. Bet mažasis gnomas, kuris sėdėjo sukryžiavęs kojas ant stalo pakraigėje virš karvidės, dar gyvas. Juk mirštame tik mes, žmonės.

1930

1 Man nekyla jokios minties, kurios nebūtų paženklinusi Mirtis ( it. ).

2 „Poezija ir tikrovė“ ( vok .).

Pirmas skyrius

JAUNYSTĖ

Iššokau iš Sorento burlaivio ant nedidelio paplūdimėlio. Būriai berniukų žaidė tarp apverstų valčių ir maudėsi jūroje – žvilgantys bronziniai kūnai mirguliavo bangų mūšoje, seni žvejai raudonomis frygiškomis kepurėmis sėdėjo prie valčių pašiūrių ir taisė tinklus. Netoli prieplaukos stovėjo šeši pabalnoti asiliukai, jų kamanos buvo apkaišytos gėlių puokštelėmis, šalia čiauškėjo ir dainavo šešios merginos su sidabriniais smeigtukais juodose garbanose ir raudonomis skaromis ant pečių. Asilaitė, kuria turėjau joti į Kaprį, vadinosi Rozina, mergina – Džoja. Juodos spindinčios jos akys žėrėjo ugninga jaunyste, lūpos buvo raudonos kaip koralų vėrinys ant kaklo, o stiprūs balti dantys tviskėjo kaip perlai tarp džiaugsmingai šypsančių lūpų. Ji pasakė esanti penkiolikos metų, o aš pasakiau, kad dar niekuomet nebuvau toks jaunas. Bet Rozina sena, è antica 3 , – paaiškino Džoja. Todėl aš nušokau nuo balno ir ėmiau neskubėdamas kopti vingiuotu taku į kaimą. Pirma manęs kaip jauna bakchantė straksėjo basakojė Džoja su vainiku ant galvos, iš paskos nuleidusi galvą kiūtino nulėpausė senoji Rozina ir kažką mąstė, kaukšėdama dailiom juodom kurpaitėm. O aš neturėjau kada mąstyti – mano galva buvo pilna susižavėjimo ir nuostabos, širdis kupina gyvenimo džiaugsmo, pasaulis atrodė puikus, man tebuvo aštuoniolika metų.

Kelias vingiavo tarp prožirnių krūmų ir žydinčių mirtų; šen bei ten mažos gėlytės, kurių niekuomet nebuvau matęs Linėjaus šalyje, stiepėsi iš kvapios žolės, keldamos grakščias galveles, kad galėtų į mus pasižiūrėti.

– Kaip vadinasi ši gėlė? – paklausiau Džoją.

Ji paėmė gėlę iš mano rankos, švelniai į ją pažvelgė ir tarė:

– Fiore 4.

– O šita?

Ji vėl įdėmiai ir meiliai apžiūrėjo gėlę.

– Fiore .

– O ši?

– Fiore. Bello! Bello! 5

Ji priskynė puokštę kvepiančių mirtų, bet nenorėjo man jos duoti. Tos gėlės, pasakė ji, šventam Kostancui, Kaprio patronui, kuris esąs visas išlietas iš sidabro ir tiek padaręs stebuklų, šventas Kostancas, bello, bello !

Merginos, nešančios ant galvų tufo gabalus, ilga virtine pamažu artėjo į mus, didingai tartum Erechtėjono kariatidės. Viena, draugiškai nusišypsojusi, padavė man apelsiną. Tai buvo Džojos sesuo, ir, man rodos, dar gražesnė. Taip, jų aštuonetas seserų ir brolių, dar du in Paradiso 6. Jų tėvas išvykęs žvejoti koralų į Berberiją7, pažiūrėkit į puikų koralų vėrinį, kurį jis neseniai jai atsiuntęs, che bella collana! 8 Bella! Bella!

– Ir tu pati graži. Džoja bella, bella !

– Taip, – tarė ji.

Mano koja užkliudė sudužusią marmurinę koloną.

– Roba di Timberio 9, – paaiškino Džoja, – Timberio cattivo, Timberio mal’occhio, Timberio camorrista 10, – ir nusispjovė ant marmuro.

– Taip, – atsakiau, nes Tacitas ir Svetonijus tebebuvo gyvi mano atmintyje, – Timberio cattivo !

Priėjome vieškelį ir netrukus atsidūrėme aikštėje, kur du jūrininkai stovėjo prie parapeto virš jūros, keli apsnūdę kapriečiai sėdėjo priešais dono Antonijaus osteriją, o šeši kunigai, klaikiai mostaguodami rankomis, kažką gyvai svarstė ant bažnyčios laiptų.

– Moneta! Moneta! Molta moneta; niente moneta! 11

Džoja nubėgo pabučiuoti rankos donui Džačintui, savo nuodėmklausiui ir un vero santo 12, nors šis visai toks neatrodė. Ji einanti išpažinties dukart per mėnesį, o kiek sykių aš?

– Nė vieno.

Cattivo! Cattivo!

O ar ji pasisakysianti donui Džačintui, kad aš po citrinmedžiais pabučiavau ją į skruostą?