Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Žiūrėkit, – tarė meistras Vinčencas, rodydamas į krūvą patrankų sviedinių prie sodo sienos. – Žiūrėkit, – pridūrė jis, pakeldamas nuo žemės varinę anglų kareivio milinės sagą.

Prancūzai, toliau kalbėjo jis, pastatę prie koplyčios didelę patranką ir apšaudę Kaprio kaimą, kuris buvęs užimtas anglų.

– Ir gerai darė, – nusišaipė jis, – visi kapriečiai bjaurūs žmonės.

Vėliau prancūzai pavertę koplyčią parako sandėliu, – štai kodėl žmonės ją tebevadina La Polveriera 60. Dabar, aišku, belikę vien griuvėsiai, bet jam tat labai pravertę: jis iš ten parsitempęs bemaž visus akmenis sodo sienai.

Perlipau per sieną ir siauru takeliu užkopiau prie koplyčios. Visas vidus sulig žmogaus ūgiu buvo užverstas įgriuvusio skliauto druzgais, sienos apraizgytos gebenių ir laukinių sausmedžių, tarp iškerojusių mirtų ir rozmarinų linksmai žaidė šimtai driežų – kartkarčiais jie sustodavo ir sunkiai kvėpuodami žiūrėdavo į mane žvilgančiomis akimis. Iš tamsaus kampo, nesudrumstusi tylos, pakilo pelėda; didelė gyvatė, snūduriavusi saulės atokaitoje ant mozaikinių terasos grindų, iš lėto ištiesė juodus rangus ir, grėsmingai šnypšdama įsibrovėliui, įšliaužė į koplyčią. Galbūt išties niūraus seno imperatoriaus dvasia tebegyveno griuvėsiuose, kur kadaise stovėjo didinga jo vila?

Pažvelgiau į puikiąją salą po savo kojomis. „Kaip jis, gyvendamas tokioje vietoje, galėjo būti šitoks žiaurus? – pagalvojau. – Kaip jo siela galėjo būti tokia rūškana čia, kur dangų ir žemę gaubia šis nuostabus spindesys? Kaip jis galėjo apleisti šią vietą ir pasitraukti į kitą, dar neprieinamesnę vilą tarp rytinių uolų, kuri ir dabar tebeturi jo vardą ir kurioje jis praleido trejus paskutiniuosius gyvenimo metus?“

Gyventi tokioje vietoje ir numirti – jei tik mirtis gali įveikti amžiną tokio gyvenimo džiaugsmą! Kokia drąsi svajonė privertė taip smarkiai plakti mano širdį, kai prieš valandėlę meistras Vinčencas pasakė, jog sensta ir jau pailso ir kad jo sūnus prašąs parduoti namą? Kokia klaiki, pašėlusi mintis šmėstelėjo man galvoje, kai jis atsakė, jog koplyčia niekam nepriklauso? O kodėl ne man? Kodėl aš negalėčiau nusipirkti meistro Vinčenco namo, kodėl negalėčiau sujungti koplyčios su namu vynuogienojų girliandomis, kiparisų alėjomis ir kolonadomis, virš kurių kyšėtų baltos lodžos su marmurinėmis dievų statulomis ir bronziniais imperatoriais ir...

Aš užsimerkiau, kad nedingtų puikioji vizija, ir pamažu tikrovė išsklido svajonių prieblandoj.

Šalia manęs stovėjo aukšta figūra, apsisiautusi prabangia mantija.

– Visa tai bus tavo, – tarė melodingas balsas, ir ranka nubrėžė lanką dangaus skliaute. – Koplyčia, sodas, namas ir kalnas su pilimi – viskas bus tavo, jei tu pasiryžęs už tai sumokėti!

– Kas tu, slaptingosios šalies vaiduokli?

– Aš nemirtinga šios vietos dvasia. Laikas man nieko nereiškia. Prieš du tūkstančius metų aš stovėjau čia pat, kur mudu stovim dabar, šalia kito žmogaus, kurį čia buvo atvedęs jo likimas, kaip tave atvedė tavasis. Jis neprašė laimės kaip tu, jis prašė ramybės ir užsimiršimo ir vylėsi rasiąs juos čia, nuošalioje saloje. Aš pasakiau kainą, kurią jam teks sumokėti: amžių amžiams gėdos dėme paženklinti nesuteptą savo vardą. Jis sutiko ir sumokėjo. Vienuolika metų gyveno čia su keliais ištikimais draugais, didžiai garbingais ir tauriais vyrais. Dukart mėgino grįžti į savo rūmus Palatino kalne. Dukart jam neužteko drąsos, niekuomet daugiau jo nebeišvydo Roma. Jis mirė grįždamas namo savo bičiulio Lukulo viloje, aname štai iškyšulyje. O prieš mirtį paliepė, kad jį nuneštų į galerą, kuri turėjo nuplukdyti jį atgal į jo salą.

– O kokio užmokesčio reikalauji iš manęs?

– Išsižadėk troškimo tapti garsiu specialistu, paaukok savo ateitį.

– Tai kas aš tada būsiu?

– Žmogus, nepasiekęs tikslo. Nevykėlis.

– Tu atimi iš manęs visa, dėl ko verta gyventi.

– Klysti, aš tau suteikiu visa, dėl ko verta gyventi.

– Ar bent paliksi man gailesčio jausmą? Aš negalėsiu gyventi neturėdamas gailesčio, jei man lemta tapti gydytoju.

– Taip, aš paliksiu tau gailestį, bet tau kur kas geriau klotųsi be jo.

– Ar dar ko nors reikalauji?

– Prieš mirdamas turėsi sumokėti dar vieną kainą – didelę kainą. Bet kol ateis tas laikas, ilgus metus matysi iš čia, kaip leisis saulė, palydėdama giedras laimės dienas, ir kaip tekės mėnulis kiekvieną žvaigždėtą svajonių naktį.

– Ar aš čia mirsiu?

– Nesistenk ieškoti atsako į šį klausimą: žmogus negalėtų pakelti gyvenimo, jei žinotų savo mirties valandą.

Jis uždėjo ranką man ant peties, ir lengvas šiurpas perėjo ma­no kūnu.

– Rytoj, nusileidus saulei, aš vėl pasirodysiu tau šioje vietoje; iki to laiko gali kaip reikiant pagalvoti.

– Ko čia galvoti! Mano atostogos pasibaigė, šį vakarą turiu grįžti ir imtis savo kasdienio darbo toli nuo šios puikios šalies. Be to, aš nemoku galvoti. Sutinku. Sumokėsiu bet kokią kainą. Bet kaip aš nusipirksiu šį namą, juk mano rankos tuščios?

– Tavo rankos tuščios, bet stiprios, tavo protas pašėlęs, bet šviesus, tavo valia sveika – tau pavyks.

– Kaipgi man statyti savo namą? Aš nieko neišmanau apie architektūrą.

– Aš tau padėsiu. Kokį norėtum pasirinkti stilių? Kodėl ne gotišką? Man patinka gotika, jos blandžios šviesos, šiurpus slėpiningumas.

– Aš sukursiu savitą stilių, kuriam nė tu negalėsi sugalvoti pavadinimo. Nereikia man viduramžių prieblandos! Mano namas turės būti atviras saulei ir vėjui, ir jūros balsui – kaip graikų šventovė. Ir visur daug šviesos, šviesos, šviesos!

– Saugokis šviesos! Saugokis šviesos! Per didelė šviesa kenkia mirtingųjų akims!

– Aš noriu, kad neįkainojamo marmuro kolonos remtų lodžas ir arkadas, kad mano sodas būtų pilnas įstabių praeities skeveldrų, kad koplyčia virstų ramia biblioteka, kur pasieniais stovėtų vienuolyno suolai, o kiekvienos laimingos dienos vakarą melodingi varpai skambintų Ave Maria .

– Nemėgstu varpų.

– O čia, kur stovime, kur po mūsų kojomis kaip sfinksas stūkso jūroje ši puikioji sala, turi būti granitinis sfinksas iš faraonų šalies. Bet kur aš visa tai rasiu?

– Tu stovi toje vietoje, kur buvo Tiberijaus vila. Neįkainojami tolimų amžių lobiai užkasti po vynmedžiais, po koplyčia ir po namu. Senojo imperatoriaus kojos kadaise žengė spalvoto marmuro plytomis, kurias senas sodietis tavo akivaizdoj mėtė per sodo sieną. Sunaikinta freska su šokančiais faunais ir bakchantėmis, apsikaišiusiomis gėlių vainikais, kadaise puošė jo rūmų sienas. Žiūrėk, – jis parodė pirštu į skaidrias jūros gelmes tolimoje bedugnėje. – Argi tavo Tacitas nepasakojo mokykloje, kad, pasklidus saloje žiniai apie imperatoriaus mirtį, jo rūmai buvo nuversti į jūrą?

Norėjau tučtuojau šokti nuo skardingos uolos į jūros gelmes ir ieškoti savo kolonų.

– Nėra reikalo taip skubėti, – tarė jis juokdamasis, – jau du tūkstančius metų koralai raizgo jas savo voratinkliais, o bangos vis giliau rausia į smėlį – jos palauks, iki ateis tavo valanda.

– O sfinksas? Kur aš rasiu sfinksą?

– Plynoj lygumoj, toli nuo šiuolaikinio gyvenimo triukšmo, kadaise stovėjo ištaigi kito imperatoriaus vila. Jis atsivežė tą sfinksą nuo Nilo krantų savo sodui papuošti. Iš rūmų beliko krūva akmenų, bet žemės gelmėse tebemiega sfinksas. Ieškok, ir surasi jį. Tik per plauką išvengsi mirties, kol jį atsigabensi, bet vis tiek pasieksi tikslą.