Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Vino del parroco 45, – su pasididžiavimu kartojo jinai, pildama vyną į mano stiklą. Išgėriau į parroco sveikatą, į jos sveikatą ir į sveikatą jos juodaakės sesers, gražiosios Džulijos, – ji atnešė apelsinų, kuriuos mačiau ją raškant sode, ir prisėdo prie mūsų. Merginų tėvai mirę, o brolis Andrea esąs jūrininkas – Dievas žino, kur jis dabar! – bet jos teta gyvenanti savo viloje Kapryje – aš, aišku, žinąs, kad ji ištekėjusi už un lord inglese ? Taip, aišku, tik aš užmiršęs jos pavardę.

– Ledi G., – išdidžiai tarė Gražioji Margerita.

Laiku susigriebiau išgerti į tetos sveikatą, nes paskui jau nieko nebesuvokiau – atmenu tik, kad dangus buvo žydras kaip safyras, klebono vynas – raudonas kaip rubinas, o šalia sėdėjo auksaplaukė besišypsanti Gražioji Margerita.

„San Mikelė!“ – staiga suskambo man ausyse. „San Mikelė!“ – kaip aidas atsiliepė širdies gelmėse.

– Addio, Bella Margherita!

– Addio e presto ritorno!

Ak, tasai presto ritorno !

Pasukau atgal tuščiomis gatvelėmis, stengdamasis eiti kaip galima tiesiau į savo tikslą. Buvo šventa siestos valanda – visas kaimas miegojo. Saulės nutviekstoje aikštėje – nė gyvos dvasios. Bažnyčia buvo uždaryta, tik už pravirų municipalinės mokyklos durų mieguistai ir monotoniškai tyloje gaudė galingas kanauninko dono Natalės balsas.

– Io mi ammazzo, tu ti ammazzi, egli si ammazza, noi ci ammazziamo, voi vi ammazzate, loro si ammazzano 46, – ritmingai choru kartojo pulkelis basų berniūkščių, susėdusių ratu ant žemės prie mokytojo kojų.

O žemėliau gatvelėje stovėjo didinga romėnų matrona. Tai buvo pati Anarela, ir ji draugiškai pamojo man ranka, kviesdama užeiti. Kodėl aš nuėjęs pas Gražiąją Margeritą, o ne pas ją? Argi aš nežinąs, kad visame kaime nesą geresnio sūrio kaip jos cacciacavallo 47? O jei kalbėsime apie vyną, tai visi žiną, kad parroco vynas nė iš tolo negalįs lygintis su paterio dono Dionizijaus vynu.

– Altro che il vino del parroco 48, – pridūrė ji, reikšmingai gūžtelėjusi galingais pečiais.

Sėdėjau jos pavėsinėje gurkšnodamas dono Dionizijaus vino bianco 49, ir nejučiom pagalvojau, kad galbūt ir jos tiesa, tačiau norėjau būti nešališkas ir nusprendžiau išgerti iki dugno visą butelį, prieš darydamas galutinę išvadą. Bet kai Džokonda, besišypsanti šeimininkės duktė, įpylė man antrą stiklą iš naujo butelio, nebeliko jokių abejonių. Taip, dono Dionizijaus vino bianco buvo visų geriausias! Jis gražus kaip sodri saulės šviesa, skanus kaip dievų nektaras, o Džokonda, pilanti vyną į tuščią mano stiklą, panaši į jaunąją Hebę.

– Altro che il vino del parroco! Argi aš jums nesakiau? – nusijuokė Anarela. – è un vino miracoloso! 50

Taip, iš tikrųjų vynas buvo stebuklingas, nes staiga ėmiau taip laisvai ir taip nuostabiai sklandžiai kalbėti itališkai, jog motina su dukterimi leipo juokais.

Pajutau didelę simpatiją donui Dionizijui; man patiko jo vardas, patiko jo vynas, mielai būčiau su juo susipažinęs.

Nieko nesą lengvesnio! Šį vakarą jis turįs sakyti bažnyčioje pamokslą alle Figlie di Maria 51.

– Tai labai mokytas žmogus, – pasakė Anarela.

Jis atmintinai žinąs visų kankinių ir visų šventųjų vardus ir net buvęs Romoje pabučiuoti popiežiui rankos. O ji ar buvusi Romoje? Ne. O Neapolyje? Ne. Tik vieną kartą, savo vestuvių dieną, buvusi Kapryje, o Džokonda niekuomet ten nebuvusi. Kapryje esą pilna di gente malamente 52.

Pasakiau Anarelai viską žinąs apie Kaprio šventąjį patroną: ir kiek jis padaręs stebuklų, ir koks jis puikus – visas išlietas iš sidabro. Stojo nejauki tyla.

– Taip, jie sako, kad jų šventas Kostancas išlietas iš sidabro, – sušvokštė Anarela, su panieka gūžtelėjusi plačiais pečiais. – Bet kas gali žinoti, chi lo sa ?

O stebuklus galima suskaičiuoti ant pirštų, tuo tarpu šventas Antonijus, Anakaprio patronas, padaręs jų daugiau kaip šimtą.

Altro che San Costanzo! 53

Aš tuoj pat perėjau į švento Antonijaus pusę, karštai vildamasis, kad jis padarys stebuklą, kuris kaip galint greičiau mane sugrąžins į žavųjį jo kaimelį. Geroji Anarela taip tvirtai tikėjo stebuklingąja švento Antonijaus galia, jog griežčiausiai atsisakė paimti iš manęs pinigų.

– Pagherete un’ altra volta , užmokėsite kitą kartą.

– Addio Annarella, addio Gioconda!

– Arrivederla, presto ritorno, Sant’ Antonio vi benedica! La Madonna vi accompagni! 54

Senasis meistras Vinčencas tebeplušėjo vynuogyne, – kasė kvapioje žemėje gilias vagas jauniems vynmedžiams. Kartkarčiais jis pakeldavo spalvoto marmuro nuolaužą ar gabalą raudono tinko ir mesdavo per mūrinę tvorą.

– Roba di Timberio , – sakydavo jis.

Atsisėdau ant sudužusios raudono granito kolonos šalia naujojo savo bičiulio.

– Era molto duro 55, ją buvo labai sunku suskaldyti, – tarė meistras Vinčencas.

Prie mano kojų višta kapstė žemę ieškodama sliekų, ir staiga priešais išvydau monetą. Pakėliau ir iš karto pažinau taurią Augusto galvą. Divus Augustus Pater 56. Meistras Vinčencas pasakė, kad ji nesanti verta nė skatiko. Tebeturiu tą monetą ir dabar. Meistras Vinčencas pats vienas užveisęs sodą ir pats savo rankomis pasodinęs kiekvieną vynuogienoją ir figmedį. Sunkus darbas, pasakė jis, rodydamas dideles pūslėtas rankas. Visa žemė čia esanti pilna roba di Timberio , visokių kolonų, kapitelių, statulų nuolaužų ir teste di cristiani 57, ir jis turėjęs visą tą šlamštą iškasti ir išvežti, prieš sodindamas vynmedžius. Kolonas jis suskaldęs ir pasidaręs sodo laiptus, o marmuro gabalai, aišku, pravertę namo statybai, bet visa kita išmetęs į prarają.

Ir vis dėlto jam nusišypsojusi laimė: po pat savo namu iš netyčių aptikęs didelę požeminę menę raudonomis sienomis – kaip anas štai gabalas po persiku. Ant jų buvę pripiešta daugybė cristiani, tutti spogliati, ballando come dei pazzi 58 su gėlėmis ir vynuogių kekėmis rankose. Jis keletą dienų dirbęs, kol nugrandęs tuos paveikslus ir ištinkavęs sienas, bet dar ne tiek būtų triūsęs, jei būtų reikėję susprogdinti uolą ir pasidaryti naują cisterną, gudriai šyptelėjęs, pasakė meistras Vinčencas. Jis jau senstąs ir nebegalįs tinkamai prižiūrėti vynuogyno, o jo sūnus, gyvenantis žemyne su dvylika vaikų ir trimis karvėmis, kalbinąs jį parduoti namą ir persikelti pas jį. Mano širdis vėl pradėjo smarkiau plakti. O koplyčia irgi esanti jo? Ne, ji niekam nepriklausanti, ir sklindančios kalbos, kad joje vaidenasi. Jis pats vaikystėje matęs aukštą vienuolį, persisvėrusį per parapetą, o kažkokie jūrininkai, lipdami vėlai vakare laiptais, girdėję skambinant koplyčios varpus. Taip esą dėl to, paaiškino meistras Vinčencas, kad Tiberijus, kai čia stovėję jo rūmai, fatto ammazzare Gesù Cristo , liepęs nužudyti Jėzų Kristų, ir nuo to laiko prakeikta Tiberijaus vėlė retkarčiais grįžtanti ir maldaujanti vienuolius, palaidotus po koplyčia, atleidimo. Taip pat sklindančios kalbos, kad jis dažnai pasiverčia didele juoda gyvate. Vienuoliai buvę nužudyti plėšiko, vardu Barbarosa, jis užpuolęs salą ir išsivežęs savo laivais vergijon visas moteris, pasislėpusias anoje štai pilyje ant kalno, todėl ją ir vadina Castello Barbarossa 59.

Jam visa tai papasakojęs tėvas Anselmas, atsiskyrėlis, mokytas žmogus ir, be to, jo giminaitis; ir dar jis pasakojęs apie anglus, kurie pavertę koplyčią tvirtove ir savo ruožtu buvę nužudyti prancūzų.