Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Atrodo, žinai ateitį ne blogiau negu praeitį.

– Man vis tiek – ar praeitis, ar ateitis. Aš žinau viską.

– Nepavydžiu to žinojimo.

– Tavo žodžiai brandesni už tavo metus. Iš kur tu šitai žinai?

– Iš to, ką patyriau šioje saloje šiandien. Nes supratau, kad čionykščiai draugiški žmonės, nemokantys nei skaityti, nei rašyti, daug laimingesni už mane, nors aš iš pat vaikystės gadinu akis, siekdamas žinių. Kaip ir tu, sprendžiant iš to, ką pasakei. Tu didis eruditas, tu atmintinai moki Tacitą.

– Aš – filosofas.

– Tu gerai moki lotyniškai?

– Aš – Jenos universiteto teologijos daktaras.

– Ak, štai kodėl tariausi girdįs tavo kalboje lengvą vokišką akcentą. Tu pažįsti Vokietiją?

– Ir dar kaip! – šyptelėjo jis.

Atidžiau į jį įsižiūrėjau. Jo laikysena ir elgesys buvo tikro aristokrato, tik dabar pastebėjau kardą po raudonu apsiaustu, o šaižus jo balso skambesys pasirodė kažkur girdėtas.

– Atleiskite, meldžiamasis, man regis, mudu jau kartą buvome susitikę Auerbacho rūsyje Leipcige. Juk jūsų pavardė...

Sulig tais žodžiais Kaprio bažnyčios varpai ėmė skambinti Ave Maria . Pasisukau į jį – jis buvo dingęs.

3 Ji nukaršusi ( it. ).

4 Gėlė ( it. ).

5 Graži ( it .).

6 Rojuje ( it. ).

7 Šiaurės Afrikos pakrantė.

8 Koks gražus vėrinys ( it. ).

9 Tiberijaus daiktas ( it .). Senasis imperatorius, vienuolika paskutiniųjų gyvenimo metų praleidęs Kapryje, ir dabar nuolat minimas salos gyventojų, kurie visuomet vadina jį „Timberio“.

10 Tiberijus piktas, Tiberijaus bloga akis, Tiberijus galvažudys ( it. ).

11 Pinigai! Pinigai! Daug pinigų; nėra pinigų! ( It .)

12 Tikras šventasis ( it. ).

13 Žmonės (krikščionys) ( it. ).

14 Kalniečiai ( it. ).

15 Svetimšalis ( it. ).

16 Varpinė ( it. ).

17 Smuklė ( it. ).

18 Trys patiekalai, vyno kiek nori, kaina – viena lira ( it. ).

19 Sudie ( it. ).

20 Greitai sugrįžk ( it. ).

21 Pamišėlis anglas ( it. ).

22 Laba diena, ponaiti ( it. ).

23 Ožkininkė ( it. ).

24 Laiškas ( it. ).

25 Kupriaus žmona ( it. ).

26 Citrininė Makaulė ( it. ).

27 Sūrininkė ( it. ).

28 Šlubė ( it. ).

29 Užsispyrėlis ( it. ).

30 Nukaršėlė ( it. ).

31 Sužiedėjusi Duona ( it. ).

32 Žodis, užgaunantis padorią ausį. ( Aut. past. )

33 Duonos su Svogūnu žmona ( it. ).

34 Virš kapinių ( it. ).

35 Rudgalvė ( it. ).

36 Šunlupė ( it. ).

37 Garbusis klebonas ( it. ).

38 Kanauninkas ( it. ).

39 Jūros gėrybės – valgomieji jūros gyviai ( it. ).

40 Zakristijono žmona ( it. ).

41 Nuostabus vynas ( it. ).

42 Anglų lordas ( it. ).

43 Šventas Mykolas ( it. ).

44 Štai Gražioji Margerita! ( It. )

45 Klebono vynas ( it. ).

46 Aš žudau save, tu žudai save, jis žudo save ir t. t. ( it. ).

47 Sūrio rūšis.

48 Čia jums ne klebono vynas ( it. ).

49 Baltasis vynas ( it. ).

50 Stebuklingas vynas ( it. ).

51 Marijos dukterims ( it. ).

52 Piktų žmonių ( it. ).

53 Tai ne šventas Kostancas! ( It. )

54 Iki pasimatymo, greitai sugrįžkit. Telaimina jus šventas Antonijus! Telydi jus Madona! ( It. )

55 Ji labai kieta ( it. ).

56 Dieviškasis tėvas Augustas ( lot. ).

57 Žmonių (krikščionių) galvos ( it. ).

58 Visiškai nuogi žmonės (krikščionys), šokantys kaip bepročiai ( it. ).

59 Barbarosos pilis ( it. ).

60 Parakinė ( it. ).

Antras skyrius

LOTYNŲ KVARTALAS

Lotynų kvartalas. Studento kambarys Avenir viešbutyje, viskas užversta knygomis – stalai, kėdės ir grindys, ant sienos – išblukusi Kaprio fotografija.

Rytais Salpetrijero, Otel Djė ir La Pitjė palatose vaikštau nuo lovos prie lovos, skaitau vieną po kito žmogaus kančių knygos skyrius, parašytus krauju ir ašaromis. Popiečiais sekcijinėse salėse, Medicinos mokyklos auditorijose ar Pastero instituto laboratorijose nustebusiomis akimis tiriu pro mikroskopą nematomo pasaulio paslaptis, tuos mažyčius padarus, kurie nulemia žmogaus gyvenimą ir mirtį. O paskui bemiegės naktys Avenir viešbutyje, neįkainojamos darbo naktys stengiantis įveikti atkaklius faktus, pažinti būdingus sutrikimų ir ligų požymius, visa, ką sukaupė ir atrinko įvairių pasaulio šalių stebėtojai, – kaip tai būtina ir kaip to maža, jei nori tapti gydytoju. Darbas! Darbas! Darbas! Vasaros atostogos – Sen Mišelio bulvaro kavinės ištuštėjusios, Medicinos mokykla uždaryta, auditorijos ir laboratorijos dykos, klinikos apytuštės. Bet nėra atostogų žmonių kančioms ligonių palatose, nėra jų ir Mirčiai. Nėra atostogų ir Avenir viešbutyje; jokių pramogų, nebent reti pasivaikščiojimai po Liuksemburgo sodo liepomis ir atokvėpio valandos, kupinos nepasotinamo džiaugsmo, Luvro muziejuje. Be draugų. Be šuns. Net be meilužės.

Anri Miuržė „Bohema“ jau buvo išnykusi, tačiau jo Mimi tebebuvo gyva kaip niekad – kai visi gerdavo aperityvą, ji šypsodama vaikštinėjo Sen Mišelio bulvaru, susikibusi kone su kiekvienu studentu, lopė jam švarką ar skalbė jo mansardoje baltinius, kol jis ruošėsi egzaminui.

O aš – be jokios Mimi! Taip, laimingi mano draugai galėjo gyventi savo malonumui – vakarais sėdėti kavinėse ir tuščiai plepėti, juoktis, mylėti. Jų guvus lotyniškas protas dirbo kur kas greičiau negu mano, jų mansardoje ant sienos nekabėjo išblukusi Kaprio nuotrauka, kuri juos akstintų, jų nelaukė brangaus marmuro kolonos po Palazzo di Mare 61 smėliu.

Dažnai ilgomis nemigos naktimis, kai sėdėdavau Avenir viešbutyje, palinkęs prie Šarko „Nervų sistemos ligų“ ar Truso „Otel Djė klinikos“, baisi mintis ūmiai perverdavo smegenis: meistras Vinčencas senas – o jeigu jis mirs, kol aš čia sėdžiu, ar parduos kam kitam namuką ant uolos, saugantį būsimos mano buveinės raktą! Šaltas prakaitas išmušdavo kaktą, širdis kone apmirdavo iš baimės. Įsmeigęs akis į nublukusią Kaprio nuotrauką ant sienos, tariausi matąs, kaip ji vis labiau blanksta, nyksta slėpiningoje ir mįslingoje migloje, kol nebelikdavo nieko, tik vos įžiūrimas sarkofagas, po kuriuo palaidota svajonė...

Tada pasitrindavau įskaudusias akis ir vėl įnikdavau skaityti, genamas pašėlusio įniršio, tarsi prie tikslo lekiantis lenktynių žirgas, pajutęs pentinų dūrius į kruvinus šonus. Taip, tai buvo lenktynės, lenktynės dėl prizų ir trofėjų. Draugai pradėjo statyti už mane kaip už favoritą, net pats Metras Cezario galva ir erelio žvilgsniu sakė matąs mane kaip kylančią žvaigždę – kiek žinau, tai buvo vienintelis kartas, kai profesorius Šarko apsiriko, nustatydamas diagnozę, o aš juk daugelį metų įdėmiai stebėjau to neklystančio žmogaus sprendimus Salpetrijero palatose ir jo priimamajame Sen Žermeno bulvare, kur suplaukdavo pacientai iš viso pasaulio. Toji klaida man brangiai atsiėjo. Ji atėmė iš manęs miegą ir beveik – regėjimą. O gal, tiesą pasakius, ir ne beveik, kol kas dar neaišku. Toks tvirtas buvo mano tikėjimas Šarko neklaidumu, – juk jis išmanė apie žmogaus smegenis daugiau negu bet kas kitas, – jog kurį laiką tikėjau, kad jo tiesa. Genamas troškimo pateisinti pranašavimą, nepaisydamas nuovargio, miego ir net alkio, iš paskutiniųjų įtempdavau visas proto ir kūno jėgas, stengdamasis bet kuria kaina nugalėti. Nebevaikštinėjau daugiau po Liuksemburgo sodo liepomis, nebedykinėjau Luvre. Nuo ryto ligi vakaro kvėpavau ligoninės palatų ir auditorijų tvaiku, nuo vakaro ligi ryto – nesuskaitomų papirosų dūmais tvankiame Avenir viešbučio kambaryje. Egzaminas ėjo po egzamino, – deja, taip greitai, kad iš jų nebuvo jokios naudos, – sėkmė lydėjo sėkmę. Darbas, darbas, darbas! Pavasarį turėjau gauti diplomą. Laimė visur, ką tik paliesdavo mano ranka, pastovi, stulbinanti, kone kraupi laimė. Jau buvau išstudijavęs žmogaus kūno, to nuostabaus mechanizmo, sandarą, darnų jo ratukų darbą, kai jis esti sveikas, sutrikimus susirgus ir tą galutinį suirimą, kuris vadinamas Mirtimi. Jau buvau susipažinęs kone su visomis ligomis, kurios prirakina ligonius prie patalo palatose. Jau buvau išmokęs valdyti aštrius chirurginius instrumentus, kad galėčiau vienodu ginklu kovoti su negailestingąja priešininke, kuri su dalgiu rankoje visąlaik – bet kurią dienos ar nakties valandą – klaidžiojo po palatas, kiekvieną akimirką pasiruošusi kirsti. Išties atrodė, kad Ji galutinai įsikūrė čia, niūrioje senoje ligoninėje, kuri tiek šimtmečių buvo kančių ir skausmo prieglobstis. Kartais, aklo įniršio pagauta, Ji kaip beprotė įsiverždavo palaton, smogdavo į dešinę ir į kairę, jauniems ir seniems, iš lėto pasmaugdavo vieną auką, nuplėšdavo tvarstį nuo atviros žaizdos kitai, ir kraujas išbėgdavo iki paskutinio lašo. Kartais aprimusi ir tyli Ji prisėlindavo pirštų galais, kone švelniu rankos prisilietimu užspausdavo akis kitam nelaimingajam, ir jo veidą nuskaidrindavo šypsena, kai Ji nueidavo. Mano pareiga buvo neleisti Jai prisiartinti, bet aš dažnai nė nepajusdavau, kaip Ji pritykindavo. Tik maži vaikai prie motinos krūtinės pajusdavo Jos artumą ir krūptelėję nubusdavo, šaukdami veriamu skausmo balsu Jai praeinant pro šalį. Ir dažnai senos vienuolės, visą gyvenimą praleidusios palatose, laiku pastebėdavo Ją sėlinant ir suskubdavo prinešti prie lovos kryžių.