Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Iš pradžių, kai Ji pergalingai stovėdavo iš vienos lovos pusės, o aš bejėgiškai – iš kitos, mažai Jos tepaisydavau. Tuomet man rūpėdavo tik gyvybė; žinojau, kad mano paskirtis baigiasi, kai Ji imasi darbo, ir tik nugręždavau veidą nuo nelemtos savo kolegės, nesitverdamas apmaudu dėl pralaimėjimo. Bet, labiau su Ja suartėjęs, ėmiau vis atidžiau Ją stebėti ir juo dažniau Ją matydavau, tuo labiau trokšdavau pažinti ir suprasti. Pradėjau suvokti, kad Jos darbas turi paskirtį lygiai kaip ir manasis, kaip ir aš Ji turi atlikti savo užduotį, kad mes, šiaip ar taip, draugai, – kai kova dėl žmogaus gyvybės pasibaigia ir Ji nugali, geriau be baimės pažvelgti kits kitam į akis ir likti bičiuliais. Vėliau atėjo net toks laikas, kai ėmiau manyti, kad Ji vienintelis mano draugas, kai ilgėjausi Jos ir kone mylėjau, nors atrodė, kad Ji manęs nė nepastebi. O, jei būčiau mokėjęs skaityti niaurų Jos veidą! Ko tik nebūčiau iš Jos sužinojęs! Kiek daug mano menko žmonių kentėjimų pažinimo spragų Ji būtų užpildžiusi! Juk tik Ji viena buvo perskaičiusi paskutinį skyrių, kurio trūko visuose mano medicinos vadovėliuose, – skyrių, kuriame viskas išaiškinama, kuriame būna įspėtos visos mįslės ir atsakyta į visus klausimus!

Bet kodėl Ji buvo tokia žiauri? Ji, galėjusi būti tokia švelni? Kaip Ji galėjo viena ranka atimti tiek jaunų gyvybių, o antrąja suteikti tiek ramybės ir laimės? Kodėl Ji taip iš lėto smaugia vieną auką, o kitą parmuša tokiu greitu smūgiu? Kodėl taip ilgai kovoja su kūdikio gyvybe, o senio gyvybei mielaširdingai leidžia užgesti per miegą? Ar jos paskirtis ir bausti, ne tik žudyti? Ar Ji ne tik budelis, bet ir teisėjas? Ką Ji daro su tais, kuriuos nužudo? Ar jie liaujasi gyvenę, ar tik užmiega? Kur Jinai juos deda? Ar Ji yra Visagalė Mirties Karalystės Valdovė, ar tik vasalas, paprastas įrankis kur kas galingesnio Valdovo, Gyvybės Valdovo, rankose? Šiandien Ji laimi, bet ar Jos pergalė galutinė? Kas bus tikrasis nugalėtojas – Ji ar Gyvybė?

Bet ar išties mano misija pasibaigia, kai prasideda Josios? Ar paskutinėje nelygioje kovoje turiu būti pasyvus stebėtojas, bejėgiškai ir abejingai žiūrintis į pragaištingą Jos darbą? Ar man reikia nusigręžti nuo akių, kurios maldauja padėti, kai jau seniai užkąstas žadas? Ar aš turiu paleisti tuos virpančius pirštus, įsikibusius man į ranką kaip skenduolis į šiaudą? Aš buvau nugalėtas, bet ne nuginkluotas, mano rankose tebebuvo galinga smogiamoji jėga. Ji turėjo amžinojo miego taurę, bet ir aš turėjau savo taurę, kurią man patikėjo maloningoji Motina Gamta. Ar tuomet, kai Ji pamažu varvina savo gėralą, negalėčiau įpilti savojo, mielaširdingai paverčiančio kančią ramybe, agoniją – miegu? Argi ne mano pareiga palengvinti mirtį tiems, kuriems negalėjau išsaugoti gyvybės?

Senoji vienuolė man buvo sakiusi, kad tai baisi nuodėmė, kad tokia buvusi valia visagalio Viešpačio, kurio išmintis mums nesuvokiama, kad juo daugiau skausmo jis kam teikiąs mirties valandą, tuo daugiau tam atleisiąs paskutiniojo teismo dieną. Net švelnioji sesuo Filomena priekaištingai žiūrėdavo į mane, kai aš, vienintelis iš savo kolegų, prieidavau su morfijaus švirkštu prie lovos, kai nuo jos pasitraukdavo senasis kapelionas, suteikęs paskutinį patepimą.

Tada dar visose Paryžiaus ligoninėse galėjai matyti jas, geraširdes, pasiaukojančias Sen Vensen de Polio vienuolyno seseris su dideliais baltais gobtuvais. Kryžius tebekabėjo ant sienos kiekvienoje palatoje, o kapelionas kas rytą tebelaikė mišias prie nedidelio altoriaus Šventos Klaros palatoje. Vyresnioji, ma mère 62, kaip visi ją vadindavo, dar kas vakarą, varpams skambinant Ave Maria , aplankydavo visus ligonius.

Tada dar nebuvo įsiliepsnoję ginčai dėl ligoninių supasaulietinimo, ir paklaikęs balsas dar nebuvo pradėjęs šaukti: „Šalin kunigus! Šalin kryžių! Lauk vienuoles!“ Deja! Kad ir kaip gaila, netrukus jos turėjo apleisti ligonines. Be abejo, vienuolės turėjo trūkumų. Be abejo, jų rankos buvo labiau pripratusios prie rožinio negu prie nagų šepetėlio, jos mieliau vilgydavo pirštus švęstu vandeniu negu karbolio rūgštimi, visagale to meto mūsų operacinių panacėja, kurią veikiai pakeitė kita. Tačiau jų mintys buvo taurios, o širdys tyros, jos aukodavo visą gyvenimą darbui, nereikalaudamos už tai nieko – tik kad joms būtų leista melstis už savo globotinius. Net pikčiausi priešai niekuomet nedrįso menkinti jų atsidavimo ir neišsenkamos kantrybės. Tuomet buvo kalbama, kad vienuolių slaugytojų liūdni, niūrūs veidai, kad joms daugiau rūpi gelbėti sielas, o ne kūnus, kad jų lūpoms įprastesni nuolankumo, o ne vilties žodžiai. Bet tai buvo perdėm klaidinga nuomonė. Priešingai, tos vienuolės, ir senos, ir jaunos, visuomet būdavo nuotaikingos ir patenkintos, kone linksmos, mėgo pokštauti ir juoktis kaip vaikai ir, kas nuostabiausia, mokėjo užkrėsti savo linksmumu kitus. Joms buvo svetima bet kokia nepakanta. Tikintieji ar netikintieji – visi joms buvo lygūs. Atrodė, iš gailesčio pastariesiems jos net labiau rūpinasi jiems padėti ir niekuomet neįsižeidžia, girdėdamos jų keiksmus ir burnojimą prieš Dievą. Man jos visos buvo nepaprastai geros ir malonios. Jos puikiai žinojo, kad esu ne jų tikėjimo, jog nevaikštau išpažinties ir nesižegnoju, praeidamas pro mažąjį altorių. Iš pradžių vyresnioji lyg ir bandė atversti mane į tikėjimą, kuris ją paskatino paaukoti savo gyvenimą kitiems, bet veikiai davė ramybę, gailiaširdiškai palingavusi seną galvą. Net mielas senasis kapelionas neteko vilties mane išganyti, kai pasakiau, jog mielai su juo pasiginčyčiau, ar esama skaistyklos, bet griežtai atsisakau tikėti pragarą ir kad visada esu pasiryžęs duoti dozę morfijaus mirštantiesiems, jeigu jų agonija pernelyg žiauri ir ilga. Senasis klebonas buvo šventas žmogus, bet sugebėjimu ginčytis nepasižymėjo, ir veikiai mudu visam laikui atsisakėme diskutuoti šiuo klausimu. Jis žinojo visų šventųjų gyvenimus ir pirmasis man papasakojo gražiąją legendą apie šventą Klarą, kurios vardu pavadinta viena palata. Taip pat jis pirmasis atskleidė man nuostabius bruožus švento Pranciškaus Asyžiečio, visų dangaus ir žemės paniekintųjų ir apleistųjų bičiulio, kurį jisai taip mylėjo ir kuris ilgainiui tapo ir mano bičiuliu iki dienų galo. Bet daugiausia mane išmokė sesuo Filomena, tokia jauna ir graži su baltais augustinų vienuolės naujokės drabužiais, nes ji išmokė mane mylėti Dievo Motiną, į kurią pati buvo panaši. Šventoji sesuo Filomena! Po dvejų metų mačiau, kaip ji Neapolyje mirė nuo choleros. Net Mirtis nedrįso jos subjauroti. Ji nuėjo į dangų tokia, kokia buvo.

Brolis Antuanas, kiekvieną sekmadienį ateidavęs į ligoninę groti vargonais mažojoje koplyčioje, buvo ypač artimas mano bičiulis. Tuo metu man tai buvo vienintelė proga pasiklausyti muzikos, todėl retai ją tepraleisdavau – juk aš taip mėgau muziką! Kad ir nematydamas seserų, kurios giedodavo, susėdusios prie altoriaus, lengvai atskirdavau skaidrų ir tyrą sesers Filomenos balsą. Kūčių dieną brolis Antuanas smarkiai peršalo, ir Šventos Klaros palatoje ligoniai pašnabždomis pasakojo kits kitam didžią paslaptį, kad vyresnioji ilgai tarėsi su senuoju kapelionu ir, gelbėdama padėtį, leido man vargonuoti vietoj brolio Antuano.

O daugiau tais laikais negirdėdavau jokios muzikos, tik dukart per savaitę vargšas senasis donas Gaetanas ateidavo pagroti išklerusia ryla po mano balkonu prie Avenir viešbučio. Miserere iš „Trubadūro“ buvo geriausias jo numeris, ir toji sena graudi melodija labai tiko ir jam, ir sužvarbusiai jo beždžionėlei raudona palaidinuke, tupinčiai ant rylos.