Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Taip aš įžengiau į Paryžiaus aukštuomenę.

Kolitas plito Paryžiuje žaibo greitumu. Mano laukiamasis būdavo taip perpildytas, jog turėjau valgomąjį paversti dar vienu laukiamuoju. Niekaip neįstengiau suprasti, kaip tiems žmonėms užtenka laiko ir kantrybės sėdėti ir taip ilgai, dažnai ištisas valandas, laukti.

Grafienė lankydavosi reguliariai dukart per savaitę, bet kartais pasijusdavo taip prastai, jog atvykdavo nesusitarusi. Nebuvo jokios abejonės, jog kolitas jai kur kas geriau tinka negu apendicitas: veide nebeliko ilgesingo blyškumo, didelės akys žėrėjo jaunatve.

Kartą, išeidamas iš markizės rūmų – ji ketino važiuoti į kaimą, ir aš buvau užsukęs atsisveikinti, – pamačiau, kad prie mano ekipažo stovi grafienė ir draugiškai šnekučiuojasi su Tomu, tupinčiu ant didelio ryšulio, pridengto kilimėliu. Grafienė buvo išsiruošusi į „Luvro“ parduotuvę nupirkti dovanėlės markizei, kuri kitą dieną šventė savo gimtadienį, bet niekaip negalėjo sugalvoti, ką jai parinkus. Aš pasiūliau nupirkti šunį.

– Šunį! Kokia nuostabi mintis!

Kai ją, dar mažą mergaitę, nuvesdavę pas markizę, ant jos kelių visuomet gulėdavęs mopsas; jis buvęs toks storas, jog vos bepaeidavęs, ir taip baisiai šnarpšdavęs, kad būdavę girdėti visame name. Teta daug savaičių liejusi ašaras, kai jis nugaišęs. Išties nuostabi mintis!

Nuėjome iki Kambono gatvės kampo, kur buvo žinoma šunų pirklio parduotuvė. Ten tarp šešeto įvairiausio plauko negrynaveislių šunų tupėjo tas, kurio ieškojau: nedidelis aristokratiškas mopsas, ėmęs baisiausiai šnarpšti, kad atkreiptume dėmesį į liūdną jo likimą; krauju pasruvusios jo akys maldavo išlaisvinti iš tos niekingos draugijos, kurion jis patekęs iš netyčių, o ne per savo kaltę. Jis vos neužduso iš susijaudinimo, supratęs savo laimę, kai buvo patupdytas į fiakrą ir išsiųstas į rūmus Fobur Sen Žermene.

Grafienė vis dėlto panoro užeiti į „Luvro“ parduotuvę prisimatuoti naujos skrybėlaitės. Ji pasakė eisianti pėsčia. Paskui pareiškė vyksianti fiakru, ir aš pasisiūliau nuvežti ją savo ekipažu. Valandėlę ji dvejojo, – ką pasakys žmonės, pamatę ją mano karietoje? – paskui maloniai sutiko. Bet ar man nebūsią iš kelio nuvežti ją į „Luvrą“? Anaiptol, aš dabar kaip tik neturįs ką veikti.

– O kas šitame ryšulyje? – su moterišku smalsumu paklausė grafienė.

Norėjau dar kartą jai sumeluoti, bet tą akimirksnį Tomas, nusprendęs, kad jau nebereikia saugoti jam patikėto brangaus ryšulio, užšoko įpraston savo vieton šalia manęs. Ryšulys praplyšo, ir iš jo išlindo lėlės galva.

– Kuriems galams jūs vežiojatės lėles? Kam jos?

– Vaikams.

Ji nežinojusi, jog aš turįs vaikų, ir atrodė beveik įsižeidusi, kad slepiu asmeninį gyvenimą.

Tai kiekgi aš turįs vaikų? Visą krūvą. Supratau, kad nebeišsisuksiu ir kad reikės atskleisti jai savo paslaptį.

– Važiuojam su manim, – įsidrąsinęs pasiūliau jai. – O grįždami užsuksime į Jardin des Plantes 71, kur supažindinsiu jus su savo bičiuliu gorila Žaku. Mes kaip tik važiuosim pro šalį.

Matyt, tą dieną grafienė buvo puikiai nusiteikusi ir pasiruošusi visokiems nuotykiams; ji džiaugsmingai sutiko su mano pasiūlymu. Pravažiavę Monparnaso stotį, atsidūrėme nepažįstamame jai rajone, ir netrukus ji visai nebegalėjo susiorientuoti, kur esanti. Dabar važiavome pro tamsias dvokiančias lūšnas. Būreliai apskarusių vaikų žaidė grioviuose, pilnuose nešvarumų ir visokiausių atmatų, beveik prie kiekvienų durų sėdėjo moteris ir žindė kūdikį, o šalimais, susispietę prie žarijų krosnelės, šildėsi vyresni vaikai.

– Nejau tai Paryžius? – paklausė grafienė kone su išgąsčiu akyse.

Taip, tai buvo Paryžius, la Ville Lumière 72!

– O štai Ruselio aklavietė, – pridūriau aš, kai sustojome prie skersgatvio, drėgno ir tamsaus kaip šulinio dugnas.

Salvatorės žmona sėdėjo ant vienintelės jų kėdės, laikydama ant kelių Petručą – savo skausmo kūdikį, ir maišė polenta 73, nuo kurios dvi vyresnės Patručo seserys nenuleido godžių akių; mažiausias vaikas ropinėjo po kambarį, gaudydamas kačiuką. Pasakiau Salvatorės žmonai, kad su manim atvažiavo viena geraširdė ponia, kuri norėtų šį tą padovanoti vaikams. Grafienė tapo tokia drovi, jog supratau, kad ji pirmą kartą peržengė tikro skurdo slenkstį. Ji smarkiai paraudo, paduodama pirmąją lėlę Petručo motinai – sudžiūvusios vaiko rankutės nieko negalėjo nulaikyti, kadangi jis buvo paralyžiuotas nuo pat gimimo. Petručas nerodė jokio džiaugsmo – jo smegenys buvo tokios pat sustingusios kaip ir sąnariai, bet motina mums pasakė, kad lėlė jam labai patinkanti. Abi jo seserys taip pat gavo po lėlę; jos džiaugsmingai nubėgo ir, pasislėpusios už lovos, pradėjo žaisti „mamas“.

Kada, mano manymu, Salvatorė išeisiąs iš ligoninės? Jau beveik pusantro mėnesio, kai jis nukrito nuo pastolių ir susilaužė koją.

Taip, taip, aš ką tik jį aplankęs Laribuazjerės ligoninėje, jis taisąsis ir tikriausiai netrukus grįšiąs namo. O kaip ji, ar sutarianti su naujuoju šeimininku? O taip, puikiai, ačiū Dievui, jis esąs labai geras, net pažadėjęs iki žiemos pastatyti židinį. Ir pasirūpinęs iškirsdinti lubose langelį – juk aš, aišku, prisimenąs, koks tamsus anksčiau buvęs jų kambarys.

– Pažiūrėkit, kaip dabar pas mus šviesu ir linksma, siamo in Paradiso 74, – tarė Salvatorės žmona.

Ar tiesa, ką jai pasakojęs Arkandželas Fuskas? Lyg aš pasakęs senajam jų šeimininkui, kai tas išmetė juos į gatvę ir pasigrobė visą jų mantą, jog ateis valanda ir Dievas jį nubaus už tai, kad jis toks žiaurus mums, vargšams žmonėms; kad aš jį taip smarkiai išplūdęs, jog po dviejų valandų jis pasikoręs? Taip, tai tikra tiesa, ir aš nė kiek dėl to nesigailįs.

Mums išeinant, su didele šluota ant peties grįžo iš darbo mano bičiulis Arkandželas Fuskas, Salvatorės kampininkas. Jo amatas buvo fare la scopa 75 – tuo metu daugumas gatvių šlavėjų Paryžiuje buvo italai.

Apsidžiaugiau, galėdamas jį supažindinti su grafiene – bent šiek tiek atsidėkoti už tą neįvertinamą paslaugą, kurią jis man padarė, nuėjęs drauge į policiją ir patvirtinęs mano parodymą apie senojo šeimininko mirtį. Jei ne Arkandželas Fuskas, kažin ar būčiau išsinarpliojęs iš bėdos. Net jo padedamas, per plauką išvengiau nemalonumų. Manęs vos nesuėmė už žmogžudystę.

Arkandželas Fuskas, itališku papratimu už ausies užsikišęs rožę, galantiškai, kaip tikras pietietis, įteikė gėlę grafienei, kurią, atrodė, labai sujaudino ši žavi duoklė jos jaunystei ir grožiui.

Buvo jau per vėlu važiuoti į Botanikos sodą, todėl pasukom tiesiai į grafienės rūmus. Ji visą laiką tylėjo, ir aš bandžiau ją pralinksminti, pasakodamas juokingą istoriją, kaip viena geraširdė ponia, atsitiktinai perskaičiusi mano straipsniuką apie lėles, išspausdintą Blackwood’s magazine, pradėjo gaminti jas dešimtimis neturtingiems vaikams. Galbūt grafienė pastebėjusi, kokie puošnūs buvę kai kurių lėlių rūbai? Taip, ji pastebėjusi. Ar toji ponia graži? Labai. O ji dabar Paryžiuje? Ne. Galiausiai buvau priverstas užkirsti kelią lėlių gamybai, nes jų jau turėjau daugiau negu ligonių, ir išsiunčiau tą ponią į Sen Moricą pakeisti aplinkos76.

Atsisveikindamas su grafiene prie jos rūmų, išreiškiau apgailestavimą, kad mums neužteko laiko aplankyti gorilos Botanikos sode. Bet galbūt ji vis dėlto nesigaili važiavusi su manimi?

– Nė kiek. Aš jums labai dėkinga, tik, tik... man taip gėda, – ji kūkčiodama greitai dingo už rūmų vartų.