Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

65 Ligonis su popierėliu ( pranc .).

66 Pačiu ponu daktaru ( pranc .).

67 Šeimos ratelyje ( pranc .).

68 Žąsies kepenų paštetas ( pranc .).

69 Einame teisingu keliu ( pranc .).

70 Beje ( pranc .).

71 Botanikos sodas ( pranc .).

72 Miestas Švyturys ( pranc .).

73 Kukurūzų košė ( it .).

74 Esame rojuje ( it .).

75 Šluoti ( it .).

76 Šią keistą istoriją esu pasakojęs kitur. ( Aut. past .)

Ketvirtas skyrius

MADINGAS GYDYTOJAS

Aš buvau visam laikui pakviestas kiekvieną sekmadienį pietauti Fobur Sen Žermeno rūmuose. Grafas, jau seniai užmiršęs savo neprielankumą gydytojams, buvo su manim itin malonus. Be šeimos narių, dar dalyvaudavo abatas ir kartkarčiais grafienės pusbrolis vikontas Morisas, kuris mane beveik įžūliai ignoravo. Vos tik jį pamačiau, iš karto pajutau, kad jis man nepatinka, ir, kaip veikiai pastebėjau, nemėgau jo ne tik aš vienas. Juodu su grafu aiškiai nerasdavo bendros kalbos. Abatas buvo senos mokyklos dvasininkas, prityręs žmogus, pažįstąs gyvenimą ir žmogaus prigimtį kur kas geriau negu aš. Iš pradžių jis su manimi buvo labai santūrus, ir dažnai, jausdamas įsmeigtą į save veriamą jo žvilgsnį, pagalvodavau, kad, ko gero, ir apie kolitą jis žino daugiau už mane. Aš kone drovėdavausi to seno žmogaus ir mielai būčiau atvirai su juo pasišnekėjęs ir atvertęs savo kortas. Bet niekaip nesulaukiau progos – man vis nepavykdavo pakalbėti su juo vienu. Kartą, kai, prieš pradėdamas priiminėti ligonius, įėjau į valgomąjį greitosiomis užkąsti, nustebęs pamačiau ten laukiantį abatą. Jis pasakė atvykęs pas mane savo iniciatyva kaip senas grafo šeimos bičiulis ir pageidavo, kad apie šį apsilankymą niekam neprasitarčiau.

– Jūs nepaprastai padėjote grafienei, – pradėjo jis, – ir mes visi jums labai dėkingi. Turiu jus taip pat pasveikinti ir dėl markizės. Ką tik buvau pas ją, aš jos nuodėmklausys ir, dievaži, negaliu atsistebėti matydamas, kaip smarkiai pagerėjo jos sveikata. Bet šiandien atėjau pasikalbėti su jumis apie grafą, aš dėl jo labai susirūpinęs, neabejoju, kad il file un mauvais coton 77. Jis beveik niekur neišeina, kone visą dieną sėdi savo kambaryje ir be perstojo rūko storus cigarus, pavalgęs ištisas valandas miega, aš dažnai užtinku jį miegantį krėsle su cigaru dantyse. Kaime jis visai kitas žmogus: kiekvieną rytą po mišių jodinėja, visuomet žvalus ir energingas, gyvai domisi savo ūkio tvarkymu. Ir dabar jo vienintelis noras – išvažiuoti į savo pilį Turene, bet jeigu grafienės nepavyks įkalbėti išvykti iš Paryžiaus, – deja, tikriausiai taip ir bus, – nenoromis tenka pripažinti, kad nieko kito neliks, kaip važiuoti jam vienam. Jis labai jumis pasitiki, ir jeigu pasakysit, kad jam dėl sveikatos būtina išvykti iš miesto, jis paklausys. To aš ir atėjau jūsų prašyti.

– Labai gaila, pone abate, bet aš negaliu to padaryti.

Jis pažvelgė į mane, neslėpdamas nustebimo, kone įtariai.

– Ar nepaaiškintumėt, dėl ko jūs atsisakote?

– Grafienė kol kas negali išvykti iš Paryžiaus, o ji, suprantama, turi važiuoti drauge su grafu.

– Bet kodėl jos negalima gydyti nuo kolito kaime? Ten yra geras, patikimas daktaras, kuris dažnai ją gydydavo, kai ji sirgo apendicitu.

– O kokie buvo rezultatai?

Abatas nutylėjo.

– Leiskite man savo ruožtu paklausti jus vieno dalyko. Sakykime, grafienė staiga išgyja. Ar jūs galėtumėte ją įkalbėti išvykti iš Paryžiaus?

– Atvirai kalbant, – ne. Bet kam be reikalo spėlioti? Juk, kiek suprantu, kolitas ilga ir sunkiai pagydoma liga.

– Aš galėčiau per vieną dieną išgydyti grafienę nuo kolito.

Abatas apstulbęs pažvelgė į mane.

– Dėl Dievo meilės, kodėl gi jūs to nepadarote? Jūs prisiimate didžiulę atsakomybę.

– Jei bijočiau atsakomybės, nebūčiau daktaras. Pakalbėkime atvirai. Taip, aš galėčiau išgydyti grafienę per vieną dieną, nes jai toks pat kolitas kaip ir man arba jums; nebuvo jai nė apendicito. Tai vis įsikalbėjimas ir nervai. Bet jei iš karto išgydyčiau ją nuo kolito, ji, ko gero, netektų dvasinės pusiausvyros ar, dar baisiau, įjunktų į morfijų ar susirastų meilužį. Ilgainiui paaiškės, ar aš galėsiu padėti grafienei. Įsakydamas jai dabar išvažiuoti iš Paryžiaus, padaryčiau psichologinę klaidą. Galimas daiktas, kad ji atsisakytų, o išdrįsusi vieną sykį nepaklausyti, visai netektų pasitikėjimo manimi. Duokite man dvi savaites, ir ji išvažiuos iš Paryžiaus savo noru – taip bent jai atrodys. Viskas priklauso nuo taktikos. Patarti grafui išvykti vienam būtų kitokia klaida, ir jūs, pone abate, šitai žinote ne blogiau už mane.

Jis įdėmiai į mane pažiūrėjo, bet nieko nepasakė.

– O dabar apie markizę. Jūs malonėjote pripažinti, kad jai padėjau, ir aš priimu jūsų pagyrimą. Medicininiu požiūriu aš ničnieko nepadariau, kaip ir niekas nebūtų padaręs. Kurti žmonės labai kenčia dėl to, kad yra priverstinai izoliuoti, ypač tie, kurių dvasinis gyvenimas skurdus, o tokių dauguma. Jiems padėti galima tik vienu būdu: nukreipti jų dėmesį nuo tos nelaimės. Dabar markizė galvoja apie kolitą, o ne apie kurtumą, ir pats matote, kaip tas ją paveikė. Bet man jau pradeda atsibosti kolitas, ir kadangi markizė išvyksta į kaimą, jos negalavimą pakeičiau kambariniu šuniuku, tai labiau tinka provincijoje.

Abatas atsisveikino, bet tarpduryje atsigręžė ir įdėmiai į mane pažvelgė.

– Kiek jums metų?

– Dvidešimt šešeri.

– Vous irez loin, mon fils! Vous irez loin ! 78

„Taip, – pagalvojau, – tikrai toli! Labai toli nuo šio žeminančio gyvenimo, kupino apgaulės ir mulkinimo, nuo tų dirbtinių žmonių; grįšiu į stebuklingą salą pas senąją Mariją Laiškininkę, pas meistrą Vinčencą ir Džokondą praskaidrinti savo sielos baltame namelyje pačioje uolos viršūnėje. Ar dar ilgai man reikės veltui leisti laiką šiame klaikiame mieste? Kada šventas Antonijus padarys naują stebuklą?“

Ant mano stalo gulėjo markizės atsisveikinimo laiškas – atsisveikinimas, aišku, buvo tik laikinas, – kupinas dėkingumo ir pagyrimų. Prie jo buvo pridėtas stambus banknotas. Pažvelgiau į išblukusią Kaprio salos nuotrauką kambario kampe ir įsidėjau pinigus į kišenę.

Kur dingdavo visi pinigai, kuriuos uždirbdavau tais sėkmės ir klestėjimo metais? Lyg ir buvau numatęs juos atidėti, kad galėčiau nusipirkti meistro Vinčenco namuką, bet faktas yra faktas: man nelikdavo ko atidėti. Nedorai juos uždirbdavau? Galbūt. Šiaip ar taip, visi Paryžiaus gydytojai būtų turėję bankrutuoti, nes visų mūsų padėtis buvo vienoda – ir profesorių, ir mano kolegų – visi gydėme tokius pat pacientus. Laimė, kad turėjau kitokių ligonių – ir nemažai, nes tik jų dėka netapau šarlatanu. Tais laikais buvo daug mažiau gydytojų specialistų negu dabar. Aš turėjau viską mokėti, net išmanyti chirurgiją. Praėjo dveji metai, kol įsitikinau, kad netinku būti chirurgu; manau, kad mano pacientai šitai suvokė kur kas greičiau. Nors buvau laikomas neuropatologu, dariau viską, ko galima reikalauti iš gydytojo, net teikiau pagalbą gimdant, o Dievas saugodavo motiną ir kūdikį. Tiesiog nuostabu, kaip puikiai dauguma ligonių iškęsdavo mano gydymą. Kai Napoleonas erelio žvilgsniu permesdavo sąrašą karininkų, pristatytų pakelti į generolus, paraštėje šalia pavardės jis paprastai brūkštelėdavo: „Ar jam sekasi?“ Man sekėsi, nepaprastai, kone klaikiai sekėsi visur – kad ir ką darydavau, ką gydydavau. Aš nebuvau geras daktaras – mano studijos buvo pernelyg skubotos, praktika ligoninėje per trumpa, tačiau, be jokios abejonės, turėjau laimingą ranką. Kur glūdi sėkmės paslaptis? Mokėjime įkvėpti pasitikėjimo. O kas yra pasitikėjimas? Kur jo šaltinis – galvoje ar širdy? Ar jis atsiranda aukštesniuosiuose mūsų sąmonės sluoksniuose, ar tai galingas gėrio ir blogio pažinimo medis, kurio šaknys siekia pačias mūsų esybės gelmes? Kokiu būdu perduodamas pasitikėjimas? Ar jį pastebi akys, ar pagauna ausis? Nežinau. Žinau tik tiek, kad jis neįgyjamas nei iš knygų, nei prie ligonio lovos. Tai magiška dovana, kurią gimdamas vienas gauna, o kitas ne. Gydytojas, turįs šią dovaną, gali kone prikelti iš numirusiųjų. O tas, kuris jos neturi, netgi dėl tymų būna priverstas kviestis kolegą į konsiliumą.