Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Šunį galima beveik visko išmokyti, švelniai ir kantriai padrąsinant ir palepinant kokiu skanėstu, kai jis uoliai išmoksta pamoką. Niekuomet nereikia pykti ir griebtis prievartos. Mušti protingą šunį – gėda šeimininkui. Be to, tai psichologinė klaida. Bet, antra vertus, reikia pridurti, kad nepaklusniam šuniukui, kaip ir mažam vaikui, kol jis dar neturi nuovokos – tik ne vėliau, – kartais sveika įkrėsti, jeigu jis ožiuojasi ir nenori pripažinti pagrindinių gero elgesio taisyklių.

Aš pats niekuomet savo šunų nemokiau jokių triukų, nors ir žinau, kad daugelis jų, išmokę kokios gudrybės, su dideliu malonumu demonstruoja savo sugebėjimus. Pasirodymai cirke – visai kitas dalykas, žeminantis protingą šunį. Tačiau dresuoti šunys dažniausiai gerai prižiūrimi, nes duoda šeimininkui pelno ir yra nepalyginti laimingesni už apgailėtinus savo draugus, laukinius žvėrynų įnamius.

Sergantis šuo pasiruošęs viską iškęsti, net skausmingą operaciją, jeigu jam švelniai, bet tvirtu balsu paaiškini, kad tas yra būtina ir kodėl. Niekuomet neverskite sergančio šuns ėsti – jeigu jis ir paklausys, tai dažniausiai tik norėdamas jums įtikti, nes instinktas jam pataria kiek laiko pabadauti, o dažnai tik tas ir tegali jį išgelbėti. Ir nesirūpinkit – šunys, kaip ir kūdikiai, gali kelias dienas išbūti be maisto, ir tas jiems nė kiek nekenkia. Šuo drąsiai pakelia skausmą, bet, aišku, jam malonu, jeigu jo gailitės. Gal kai kuriems šunų mylėtojams nuraminsiu širdį pasakęs, kad, mano įsitikinimu, šunys ne tokie jautrūs skausmui, kaip manoma. Niekuomet nedrumskite sergančiam šuniui ramybės, jei nėra būtino reikalo. Ne laiku įsikišę, dažniausiai tik sutrukdysite gamtai, kuri pati jam padės pasveikti. Sirgdami ar merdėdami visi gyvuliai nori vienumos. Deja! Šuns gyvenimas trumpas, ir visi mes esame gedėję, kai netekome draugo. Palaidoję jį sode po medžiu, pirmiausia impulsyviai prisieksite, kad niekuomet, niekuomet daugiau nelaikysite šuns, nes joks kitas šuo negalės atstoti šito, joks kitas šuo negalės jums būti tuo, kuo buvo šitas. Bet jūs klystate. Mes mylime ne šunį, o šunis. Visi jie panašūs, visi pasirengę jus mylėti ir laukia jūsų meilės. Iš visų padarų jie mieliausi ir etiniu požiūriu tobuliausi Dievo kūriniai.

Jeigu tikrai mylėjote mirusį savo draugą, negalėsit apsieiti be kito. Deja! Netrukus reikės išsiskirti ir su tuo, nes dievų numylėtiniai miršta jauni. Bet kai ateis jo valanda, prisiminkite, ką dabar pasakysiu. Neveskite jo į „mirties kamerą“ ir neprašykite geraširdžio savo daktaro, kad be skausmo jį užmigdytų anestezijos priemonėmis. Tokia mirtis anaiptol ne beskausmė – tai kankinama mirtis. Dažnai šunys su širdį veriančiu atkaklumu priešinasi mirštamam nuodingų dujų ar narkotikų veikimui. Gavęs dozę, kuri užmuštų suaugusį žmogų, šuo dažnai gyvena dar kelias ilgas minutes, kamuojamas fizinių ir dvasinių kančių. Ne kartą esu stebėjęs šitokias egzekucijas „mirties kamerose“, pats daug šunų esu pribaigęs narkotikais ir žinau, ką tai reiškia. Niekuomet daugiau to nedarysiu. Geriausia paprašykite kokį nors patikimą žmogų, kuris myli šunis – ši sąlyga būtina, – kad jis nusivestų seną jūsų šunį į sodą, duotų jam kaulą ir, kol šis jį grauš, iššautų jam iš revolverio į ausį. Tokia mirtis greita ir beskausmė, gyvybė užgęsta kaip užpūsta žvakė. Daug pasenusių šunų pats savo ranka esu šitaip pribaigęs. Jie visi palaidoti po Materità kiparisais, ir ant jų kapo stovi antikinio marmuro kolona. Ten ilsisi ir kitas šuo, dvylika metų ištikimai tarnavęs maloningajai Damai87, kuriai buvo skirta būti viso krašto, mano gimtinės, valdove; vis dėlto ji turėjo tokią jautrią širdį, jog kiekvieną kartą, atvykusi į Kaprį, padėdavo ant savo draugo kapo puokštę gėlių.

Likimas lėmė, kad patys mieliausi iš visų gyvulių būtų baisiausios ligos – pasiutimo nešiotojai. Pastero institute stebėjau pirmuosius ilgos mokslo kovos su tuo baisiu priešu etapus ir buvau galutinės pergalės liudytojas. Bet už ją buvo brangiai sumokėta. Vardan jos buvo paaukotos hekatombos šunų, o gal ir kelių žmonių gyvybės. Iš pradžių lankydavau pasmerktus šunis, kad bent kiek palengvinčiau jų likimą, bet vaizdas buvo toks slegiantis, jog kiek laiko visai nebėjau į Pastero institutą. Tačiau niekuomet neabejojau, kad ten atliekamas išganingas darbas ir kad kitokios išeities nėra. Buvau liudytojas daugelio nesėkmių, mačiau nemažai ligonių mirštant ir prieš, ir po naujojo gydymo. Pasteras buvo aršiai puolamas ne tik visokių tamsuolių ir geraširdžių šunų mylėtojų, bet taip pat daugelio savo kolegų; jis net buvo kaltinamas savo serumu nužudęs keletą ligonių. Nepaisydamas nesėkmių, Pasteras drąsiai žengė savo keliu, bet žmonės, tuomet su juo bendravę, puikiai žino, kaip jis sielojosi dėl to, kad turėjo taip kankinti šunis. Juk jis labai juos mylėjo. Tai buvo nepaprastai geros širdies žmogus. Girdėjau jį kartą sakant, kad jam niekuomet neužtektų drąsos nušauti paukštį. Buvo imtasi visų priemonių kaip nors sumažinti bandomųjų šunų kančias; net Vilnev de l’Etano šunidės sargą, buvusį žandarą, pavarde Pernjė, parinko pats Pasteras dėl to, kad jis buvo žinomas kaip didelis šunų mylėtojas. Tuose narvuose buvo šešiasdešimt serumu paskiepytų šunų. Nustatytomis dienomis juos veždavo į senąjį Roleno licėjų, kad aprietų pasiutę šunys, kurių ten buvo keturiasdešimt. Dirbti su tais padūkusiais apsiputojusiais šunimis buvo labai pavojinga, ir aš dažnai stebėdavausi tarnautojų drąsa. Pats Pasteras visai nepažino baimės. Kartą mačiau, kaip, norėdamas paimti seilių mėginį tiesiai iš pasiutusio šuns nasrų, jis įsidėjo į burną stiklinį vamzdelį ir įtraukė kelis lašus mirštamo skysčio, pražiodęs pasiutusį buldogą, kurį laikė ant stalo du asistentai, apsimovę odines pirštines. Beveik visi bandomieji šunys buvo benamiai bastūnai, policijos sugaudyti Paryžiaus gatvėse, bet daugelis jų, atrodo, buvo matę geresnių dienų. Čia jie kentėjo ir mirė, niekam nežinomi bevardžiai kariai, krito žmogaus proto kovoje su liga ir mirtimi. O netoliese, La Bagatelėje, prašmatniose šunų kapinėse, įsteigtose sero Ričardo Voleso, gulėjo šimtai visokiausių kambarinių šunų; ant marmurinių kryžių mylinčios rankos buvo įamžinusios ištaigingo ir tuščio jų gyvenimo datas.

Tuo metu įvyko šiurpi šešių rusų mužikų tragedija; jie buvo aprieti rujos pasiutusių vilkų ir atvežti į Pastero institutą caro lėšomis. Jų veidai ir rankos buvo klaikiai sukandžioti, ir iš pat pradžių buvo aišku, kad juos išgelbėti beveik nėra vilties. Be to, jau tada buvo žinoma, kad pasiutusio vilko įkandimas daug pavojingesnis negu šuns, o jei sužalotas veidas, mirtis beveik neišvengiama. Pasteras, aišku, puikiai tatai suprato, ir tik šitoks žmogus kaip jis galėjo imtis juos gydyti. Jie gulėjo atskiroje Otel Djė ligoninės palatoje, prižiūrimi profesoriaus Tijo, įžymiausio ir humaniškiausio to meto Paryžiaus chirurgo, kuris taip pat buvo ištikimas Pastero šalininkas ir geras jo bičiulis. Kiekvieną rytą Pasteras pats ateidavo su Tijo skiepyti ligonių ir, didžiai susirūpinęs, diena iš dienos stebėjo jų būklę. Niekas nesuprato jų kalbos. Vieną popietę – jau buvo praėjusi savaitė – pabandžiau vienam mužikui, žaliūkui baisiai apdraskytu veidu, pro žaizdą kakle įpilti į gerklę kelis lašus pieno. Staiga jo akys klaikiai sužaižaravo, žandikaulių raumenys mėšlungiškai susitraukė ir vėl atsileido, jis kaukštelėjo dantimis, ir iš apsiputojusių lūpų išsiveržė kraupus šauksmas – niekuomet nebuvau girdėjęs taip staugiančio žmogaus ar žvėries. Įtempęs visas jėgas, jis stengėsi iššokti iš lovos ir vos nepartrenkė manęs ant grindų, kai mėginau jį sulaikyti. Jo rankos, stiprios kaip lokio letenos, suspaudė mane lyg varžtai. Pajutau bjaurų dvoką iš apsiputojusios burnos, nuodingos seilės tiško man į veidą. Griebiau jį už gerklės, tvarstis nuslydo nuo baisios žaizdos, o kai atitraukiau rankas nuo kaukšinčių žandikaulių, jos buvo visos kruvinos. Žmogaus kūnas konvulsiškai sudrebėjo, rankų raumenys atsileido, jos bejėgiškai nusviro. Išsverdėjau iš palatos, ieškodamas kuo stipriausios dezinfekuojančios priemonės. Koridoriuje sėdėjo sesuo Marta ir gėrė kavą. Ji pažvelgė į mane pasibaisėjusi, kai, griebęs puodelį, vienu gurkšniu išgėriau kavą – antraip būčiau tuoj apalpęs. Su seserimi Marta mudu buvome geri draugai. Jinai ištesėjo žodį – kiek žinau, niekam neišdavė paslapties. O man buvo itin svarbu, kad niekas to nesužinotų, nes prie šių ligonių buvo griežtai draudžiama prieiti – nebent būtinu atveju, ir tik užsimovus storas pirštines. Vėliau viską papasakojau profesoriui, ir jis, suprantama, baisiai supyko, bet kadangi jautė man slaptą simpatiją, veikiai atleido, kaip jau ne kartą buvo atleidęs ankstesnius nusižengimus.