Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Klausykit, – tarė jis, lyg atsiprašydamas, kad neįvykdė mano įsakymo nė akimirkos nepalikti bičiulio vieno. – Viskas gerai, jis tebemiega. Girdit, kaip knarkia?

– Padėkit išlaužti duris! – surikau. – Tai ne knarkimas, o stertorinis kvėpavimas!

Durys pasidavė, ir mudu įpuolėm į studiją. Dailininkas gulėjo ant sofos sunkiai alsuodamas; rankoje jis tebelaikė suspaudęs revolverį, ir aš kuo skubiausiai nuvežiau jį į Božono ligoninę, kur jį nedelsiant operavo profesorius Labė. Revolveris, kuriuo dailininkas šovėsi, buvo mažesnio kalibro negu tas, kurį buvau iš jo atėmęs, ir kulką pavyko pašalinti. Man išeinant, jis dar buvo be sąmonės. Tą patį vakarą gavau iš daktaro Ru laišką, kuriame jis pranešė, kad tyrimo rezultatas neigiamas – šuo nebuvo pasiutęs. Tučtuojau nuvažiavau į Božono ligoninę. Norvegas kliedėjo. Prognosis pessima 90, – pasakė garsusis chirurgas. Trečią dieną prasidėjo smegenų uždegimas. Bet dailininkas nemirė – po mėnesio išėjo iš ligoninės aklas. Paskiausiomis žiniomis, jis buvo vienuose pamišėlių namuose Norvegijoje.

Mano paties vaidmuo šioje liūdnoje istorijoje anaiptol neteikia man garbės. Padariau, ką galėjau, bet to buvo per maža. Jeigu tai būtų atsitikę dvejais metais vėliau, tas žmogus nebūtų žudęsis. Būčiau mokėjęs pažaboti jo baimę, būčiau buvęs stipresnis už jį, kaip ne kartą tai įrodžiau vėliau, sustabdydamas ranką, kurią gyvenimo baimė pastūmėdavo griebtis revolverio.

Kada gi vivisekcijos priešininkai supras, kad jų reikalavimas visiškai uždrausti bandymus su gyvūnais neįgyvendinamas? Pastero vakcina nuo pasiutimo iki minimumo sumažino sergančiųjų šia baisia liga mirtingumą, o Beringo antidifterinė vakcina kasmet išgelbsti gyvybę daugiau kaip šimtui tūkstančių vaikų.

Nejaugi vien šių pavyzdžių neužtenka, kad geraširdžiai gyvūnų mylėtojai suprastų, jog naujų pasaulių kūrėjai, kaip Pasteras, ar tokie vaistų nuo lig tol nepagydomų ligų išradėjai, kaip Kochas, Elichas ir Beringas, privalo turėti visas galimybes tęsti savo tyrinėjimus, nevaržomi jokių ribojimų ir niekieno iš šalies netrukdomi? Be to, tokių žmonių, kuriems turėtų būti suteikta visiška laisvė, taip mažai, jog juos galima suskaičiuoti ant pirštų. O kitiems, be abejo, reikia taikyti griežčiausius ribojimus, galbūt net visiškai uždrausti tokius bandymus, bet aš pasakosiu toliau. Vienas svarbiausių argumentų prieš kai kuriuos bandymus, atliekamus su gyvūnais, yra tas, kad jų praktinę vertę labai sumenkinęs tas faktas, jog patologiniu ir fiziologiniu požiūriu žmogaus ir gyvūno organizmai iš esmės skiriasi. Bet kodėl tie bandymai turėtų apsiriboti gyvūnais, kodėl jų nebūtų galima daryti ir su gyvais žmonėmis? Kodėl nepasiūlius apsigimusiems nusikaltėliams, užkietėjusiems piktadariams, pasmerktiems likusius gyvenimo metus tuščiai leisti kalėjime, kodėl tiems nepataisomiems įstatymų laužytojams, kurie ne tik yra nenaudingi, bet dar kelia pavojų kitiems ir sau, nepasiūlius sumažinti bausmės laiką, jeigu jie sutiktų pasiaukoti žmonijos labui ir leistų, kad su jais, atlikus nuskausminimą, būtų atliekami tam tikri bandymai?

Jei teisėjui, prieš užsidedant juodą beretę, būtų leista pasiūlyti žmogžudžiams alternatyvą – kartuves ar sunkiųjų darbų kalėjimą, neabejoju, jog kandidatų netrūktų.

Kodėl neleidus daktarui Voronovui – nesvarbu, kokia būtų praktinė jo išradimo vertė, – atidaryti kalėjimuose verbavimo biuro, kur galėtų užsirašyti norintieji pavaduoti vargšes beždžiones?

Kodėl geraširdžiams gyvulių mylėtojams nesutelkus pastangų kovai su laukinių gyvūnų išnaudojimu cirkuose ir žvėrynuose? Kol jūsų įstatymai toleruos šį gėdingą reiškinį, vargu ar galima tikėtis, kad būsimosios kartos laikys mus civilizuotais žmonėmis. Pakanka užeiti į klajojantį žvėryną, kad suprastume, kokie mes barbarai. Nuožmus laukinis žvėris ne tas, kuris uždarytas narve, o tas, kuris stovi prie jo.

Beje, kalbant apie beždžiones ir žvėrynus, norėčiau pasigirti, nepamiršdamas prideramo kuklumo, kad pačiame savo amžiaus tvirtume buvau geras beždžionių gydytojas. Tai nepaprastai sunki specialybė, nes darbą trukdo nenumatytos komplikacijos ir spąstai, o sėkmę iš esmės nulemia sugebėjimas žaibo greitumu protauti ir nuodugnus žmogaus prigimties pažinimas. Visiška nesąmonė manyti, kad čia, kaip ir gydant mažus vaikus, svarbiausias sunkumas, kad pacientas nemoka kalbėti. Beždžionės puikiai kalba, kai nori. Didžiausias sunkumas tas, kad jos per gudrios mūsų lėtam mąstymui. Sergantį žmogų galima apgauti – deja, apgaulė būtina mūsų profesijoje, nes tiesa dažnai esti per daug skaudi, kad ją sakytume ligoniui.

Galima apgauti šunį, kuris aklai jumis tiki, bet jokiu būdu neapgausit beždžionės, nes ji kiaurai jus mato. O beždžionė gali jus bet kada apgauti ir labai mėgsta iš jūsų pasijuokti, dažniausiai vien savo malonumui.

Mano draugas Žiulis, senas Botanikos sodo pavianas, susiima rankomis pilvą ir, nutaisęs skausmingą miną, rodo man liežuvį (beždžionę daug lengviau negu mažą vaiką priversti parodyti liežuvį), sakydamas, kad visai neteko apetito ir mano obuolį suvalgė tik iš mandagumo. Bet kol aš spėjau išsižioti, norėdamas išreikšti jam užuojautą, jis jau pačiupo paskutinį mano bananą, suėdė ir, užsikoręs į narvo viršų, sviedė į mane žievę.

– Malonėk pažiūrėti į tą raudoną spuogelį man ant nugaros, – sako Eduardas. – Iš pradžių maniau, kad įkando blusa, bet dabar taip degina, taip silpna, jog nebegaliu daugiau kentėti. Ne, ne čia, truputį aukščiau; prieik artėliau, juk žinau, kad neprimatai. Leisk, aš tau parodysiu kur.

Štai jis jau tupi ant savo trapecijos ir gudriai šypsosi, žiūrėdamas pro mano akinius, o po valandėlės sudaužo juos ir šukes išdalija kaip suvenyrus susižavėjusiems draugams. Beždžionės mėgsta iš mūsų šaipytis, bet baisiausiai siunta, jei nors kiek įtaria, kad ir mes norime iš jų pasityčioti. Niekuomet nesijuokite iš beždžionių, jos negali to pakęsti. Jų nervų sistema nepaprastai jautri. Staigi baimė gali joms sukelti beveik isteriją, dažnai jas suima nerviniai traukuliai, aš net esu gydęs beždžionę, sergančią epilepsija. Nuo netikėto triukšmo jos gali išblykšti. Jos labai greitai rausta, bet tik ne iš drovumo – beždžionės anaiptol ne drovios, – o iš piktumo. Tačiau, jei norit stebėti šį reiškinį, žiūrėkite ne tik į beždžionės snukį – joms dažnai rausta kita, visai neįprasta vieta. Kokiais sumetimais jų kūrėjas parinko kaip tik tą vietą tokiai atmainingai ir gausiai spalvų gamai, tokiam įvairiausių ryškių spalvų žaismui – avietinės, melsvos ir oranžinės, – tebėra paslaptis netobuloms mūsų akims. Daugelis apstulbusių žiūrovų nedvejodami skuba pareikšti, jog tai labai šlykštu. Bet nereikia užmiršti, kad grožio supratimas įvairiuose kraštuose ir įvairiais laikais buvo labai skirtingas. Graikai, lyg ir visų pripažinti grožio arbitrai, Afroditės plaukus dažydavo mėlynai. O kaip jums patiktų mėlyni plaukai?

Beždžionėms tas nuostabus spalvingumas, kuriam negali atsispirti damos, yra neabejotino grožio atributas, ir dažnai galima matyti, kaip laimingas tokios ryškiaspalvės grožybės savininkas, norėdamas ja pasipuikuoti, pakėlęs uodegą, atsuka žiūrovams nugarą. Beždžionės – puikios motinos, bet nieku gyvu nebandykite domėtis jų vaikais, nes, kaip arabės ar net neapolietės, jos tiki, kad galite juos nužiūrėti. Stiprioji lytis šiek tiek linkusi į flirtą. Dideliuose zoologijos sodo beždžionių narvuose nuolat vyksta baisios drames passionnels 91, ir mažuliukas uistitis virsta įsiutusiu Otelu, pasiryžusiu kautis su didžiausiu pavianu. Damos stebi šiuos turnyrus, meiliai žvilgčiodamos į savo riterius, ir negailestingai pešasi tarpusavyje.