Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Sacré Suédois, – murmtelėjo jis, – tu es aussi enragé que le moujik! 88

Vakare tą mužiką pririštomis prie geležinių lovos virbų rankomis ir kojomis išnešė į atskirą, izoliuotą pastatą. Kitą rytą nuėjau su seserimi Marta jo pažiūrėti. Kambarys buvo apytamsis. Visas ligonio veidas aptvarstytas, mačiau tik akis. Niekuomet neužmiršiu tų akių, jos mane persekiojo daugelį metų. Jo kvėpavimas buvo tankus ir trūkuojantis, kartais panašus į Čein-Stoukso alsavimą, neabejotiną artimos mirties simptomą. Jis kalbėjo kimiu balsu neapsakomai greitai, kartais pasigirsdavo klaikus sielvartingas šauksmas ar į kaukimą panašus vaitojimas, nuo kurio aš visas pašiurpdavau. Valandėlę klausiau nesuprantamų žodžių srauto, prislopinto plūstančių seilių, ir tariausi galįs atskirti vieną žodį, be paliovos kartojamą kone beviltišku tonu:

– Krestitsa! Krestitsa! Krestitsa!

Įsižiūrėjau į jo akis, malonias, nuolankias, maldaujančias.

– Jis turi sąmonę, – sušnabždėjau seseriai Martai. – Kažko prašo. Kas tai galėtų būti? Klausykit!

– Krestitsa! Krestitsa! Krestitsa! – nesiliovė šaukęs jis.

– Bėkit ir atneškit kryžių, – tariau vienuolei.

Padėjom jam ant lovos kryžių. Žodžių srautas bematant nutilo. Žmogus gulėjo nurimęs ir tylus, įsmeigęs akis į kryžių. Alsavimas vis silpnėjo. Staiga didžiulio kūno raumenys pastiro, surakinti paskutinio baisaus spazmo, ir širdis sustojo.

Rytojaus dieną antram mužikui ėmė reikštis neabejotini pasiutimo simptomai, veikiai dar vienam, o po trijų dienų ir kitiems. Jų šauksmai ir kauksmas buvo girdėti visoje Otel Djė ir net, kaip tvirtino kai kurie žmonės, Notr Damo aikštėje. Visa ligoninė buvo sukrėsta. Niekas nenorėjo eiti prie tos palatos, net drąsiausios seserys išlakstė, apimtos siaubo. Ir šiandien matau išbalusį Pastero veidą, kai jis, netardamas nė žodžio, ėjo nuo lovos prie lovos, su begaline užuojauta žvelgdamas į pasmerktuosius. Paskui susmuko kėdėje, susiėmęs rankomis galvą. Aš jį matydavau kasdien, bet tik dabar pastebėjau, koks jis liguistas ir išsekęs, nors iš vos pagaunamo kalbos sutrikimo ir nežymaus rankos gniaužto netikrumo žinojau, kad jau pasireiškė pirmieji požymiai to likimo, kuris jį netrukus turėjo ištikti. Įbėgo pakviestas Tijo, nebaigęs operacijos, krauju aptaškyta prijuoste. Jis priėjo prie Pastero ir uždėjo jam ant peties ranką. Tylėdami juodu pažiūrėjo į kits kitą. Geraširdės mėlynos didžiojo chirurgo akys, mačiusios tiek siaubo ir kančių, apžvelgė palatą, jo veidas išbalo kaip drobė.

– Daugiau nebegaliu, – tarė jis trūkčiojamu balsu ir išskubėjo pro duris.

Tą patį vakarą juodu ilgai tarėsi. Mažai kas žino, kokią jie padarė išvadą, bet tai buvo vienintelė teisinga išeitis, teikianti jiems abiem tik garbės. Kitą rytą palatoje buvo tylu. Naktį pasmerktiesiems buvo palengvintos kančios, jų mirtis buvo beskausmė.

Tai sukėlė Paryžiuje tikrą sensaciją. Visi laikraščiai buvo pilni šiurpiausių straipsnių apie rusų mužikų mirtį, ir dar ilgą laiką žmonės vien apie tai ir kalbėjo.

Kartą, vėlai vakare, pas mane į Viljė aveniu atbėgo baisiausiai susijaudinęs žinomas norvegų tapytojas animalistas. Jam buvo įkandęs į ranką jo mylimas šuo, didžiulis buldogas, nors ir labai atšiaurios išvaizdos, bet nepaprastai lipšnus gyvulys, geras mano draugas – jo portretas, šeimininko nutapytas, anais metais buvo eksponuojamas Salone. Mudu tuoj pat nuvažiavome į jo studiją Terno aveniu. Šuo buvo užrakintas miegamajame, ir norvegas manęs paprašė tučtuojau buldogą nušauti – jam pačiam neužtekę drąsos. Buldogas čia lakstė po kambarį, čia, klaikiai urgzdamas, palįsdavo po lova. Kambaryje buvo taip tamsu, jog nusprendžiau palaukti iki ryto ir įsidėjau raktą į kišenę. Išdezinfekavęs ir aptvarstęs žaizdą, daviau dailininkui migdomųjų. Kitą rytą ilgai stebėjau šunį ir nusprendžiau dar jo nežudyti, nes, kad ir turėdamas daug aiškių įrodymų, vis dėlto nebuvau įsitikinęs, jog jis pasiutęs. Pradinės stadijos pasiutimą ne taip lengva diagnozuoti. Net klasikinis simptomas, davęs šiai baisiai ligai pavadinimą – hidrofobija89 reiškia vandens baimę, – nėra neabejotinas įrodymas. Pasiutęs šuo ne visuomet bijo vandens. Ne kartą esu matęs, kaip šuo godžiai lakdavo vandenį iš dubens, kurį įkišdavau į narvą. Šis simptomas būtinai pasireiškia tik tada, kai pasiutimo liga suserga žmogus. Daugybė šunų, pribaigtų dėl to, kad buvo tariamai pasiutę, iš tikrųjų sirgo kitomis, palyginti nepavojingomis, ligomis. Bet tuo įtikinti apkandžiotą žmogų nepaprastai sunku, net jeigu tyrimas patvirtina, kad tas šuo nebuvo pasiutęs, – juk iš dešimties eilinių gydytojų ar veterinarų kažin ar bent vienas sugebės atlikti tokį tyrimą. Ir lieka tos baisios ligos baimė, o pasiutimo baimė, persekiojanti žmogų, ne mažiau pavojinga kaip pati liga. Tokiu atveju geriausia įtariamą šunį užrakinti, kad jis negalėtų pabėgti, duoti jam ėsti ir lakti. Jei po dešimties dienų jis bus gyvas, vadinasi, viskas gerai – šuo tikrai nepasiutęs.

Kitos dienos rytą, kai, pravėręs duris, ėmiau stebėti buldogą, jis pavinksnojo stimburį ir labai draugiškai pažvelgė į mane krauju pasruvusiomis akimis. Bet vos tik ištiesiau ranką jį paglostyti, jis urgzdamas palindo po lova. Nežinojau nė ką galvoti. Šiaip ar taip, pasakiau šeimininkui, kad, mano nuomone, šuo nėra pasiutęs. Bet jis nieko nenorėjo girdėti ir vėl paprašė, kad tučtuojau nušaučiau šunį. Aš atsisakiau ir paaiškinau, kad reikia palaukti dar vieną dieną.

Dailininkas visą naktį blaškėsi savo studijoje; ant stalo gulėjo medicinos vadovėlis, kuriame žmogaus ir šuns pasiutimo ligos simptomai buvo pabraukti pieštuku. Įmečiau knygą į degantį židinį. Dailininko kaimynas, rusų skulptorius, prižadėjęs man visą dieną nuo jo nesitraukti, tą vakarą papasakojo, kad jis atsisakė valgyti ir gerti, nuolat šluostosi nuo lūpų seiles ir kalba tik apie pasiutimą. Prispyriau jį išgerti puodelį kavos. Jis beviltiškai pažvelgė į mane ir pasakė negalįs ryti. Kai padaviau jam puodelį, pasibaisėjęs pamačiau, kad žandikaulių raumenys mėšlungiškai susitraukė, jis visas ėmė drebėti ir sielvartingai šaukdamas susmuko kėdėje. Įšvirkščiau jam didelę dozę morfijaus ir patikinau, kad šuniui nieko blogo nėra ir kad tuoj vėl nueisiu jo pažiūrėti – nors nemanau, kad man būtų užtekę drąsos. Morfijus pradėjo veikti, ir aš palikau dailininką snūduriuojantį krėsle. Kai sugrįžau vėlai vakare, rusų skulptorius man pasakė, kad visas namas sujudęs, savininkas atsiuntęs sargą ir reikalavęs tučtuojau nudėti šunį ir kad šis ką tik jį nušovęs pro langą. Šuo prišliaužęs prie durų, kur sargas pribaigęs jį antru šūviu. Šuo tebegulįs ten kraujo klane. Norvegas sėdėjo krėsle, įsmeigęs akis į vieną tašką, netardamas nė žodžio. Jo žvilgsnis man nepatiko, aš paėmiau nuo stalo revolverį, kuriame buvo likusi dar viena kulka, ir įsidėjau į kišenę. Uždegiau žvakę ir paprašiau skulptorių padėti man nunešti negyvą šunį į ekipažą – noriu, kad jį tuojau pat ištirtų Pastero institutas. Prie durų pamačiau didelį kraujo klaną, bet šuns nebuvo.

– Uždarykite duris! – sušuko man už nugaros skulptorius, ir buldogas, išlindęs iš palovio, baisiai urgzdamas šoko ant manęs. Iš pražiotų nasrų varvėjo kraujas. Žvakidė iškrito man iš rankų, šoviau be nuovokos į tamsą, ir šuo krito negyvas prie pat mano kojų. Nunešėm jį į ekipažą, ir aš nuvažiavau į Pastero institutą. Daktaras Ru, dešinioji Pastero ranka, vėliau tapęs jo įpėdiniu, pasakė, kad atvejis labai rimtas, pažadėjo nedelsdamas padaryti tyrimą ir kuo greičiau pranešti man rezultatus. Kai kitą dieną atvažiavau į Terno aveniu, pamačiau skulptorių bestovintį prie studijos durų. Jis visą naktį praleidęs su savo bičiuliu, kuris, apimtas baisaus susijaudinimo, be perstojo vaikštinėjęs po kambarį ir tik prieš valandą užmigęs krėsle. Tada rusas išėjęs į savo kambarį nusiprausti, o prieš minutę grįžęs, radęs studijos duris užrakintas iš vidaus.