Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Aš žinau, ko mums reikia, ir jums, ir man, – sakydavau kaštonams. – Mums reikia pakeisti aplinką, ištrūkti iš didmiesčio atmo­sferos. Bet kaip išsigauti iš to pragaro, jeigu jūsų geliančios šaknys įmūrytos į asfaltą, kojos surakintos geležiniais žiedais, o manęs priimamajame laukia turtuoliai amerikiečiai ir daugybė kitų ligonių, gulinčių savo namuose? O jeigu aš išvažiuočiau, kas rūpintųsi Botanikos sodo beždžionėmis? Kas padrąsintų dūstantį nuo karščio baltąjį lokį, kai jam ateis pats sunkiausias metas? Jei ir atsirastų gerų žmonių, kurie norėtų jį paguosti, jis nesuprastų nė vieno jų žodžio, nes moka tik švediškai. O kas bus Monparnase?

Monparnasas! Vos tik šis žodis šmėstelėdavo galvoje, mane nupurtydavo šiurpas, ir aš vėl išvysdavau mirtinai išblyškusį vaiko veidelį blausioje žibalinės lempos šviesoje, išvysdavau kraują, besisunkiantį iš vaiko gerklės ten, kur buvau ją prapjovęs, išgirsdavau klaikų šauksmą, išsiveržusį iš motinos krūtinės. Ką pasakytų grafienė?.. Grafienė! Ne, matyt, man tikrai kažkas yra; pats laikas, užuot gydžius kitų nervus, susirūpinti savaisiais, jeigu jau Malzerbo bulvare pradedu matyti tokius vaizdus. Ir kas man, po velnių, ta grafienė! Sprendžiant iš paskutinio abato laiško, ji puikiai jaučiasi savo Tureno pilyje, o aš puikiai jaučiuosi Paryžiuje, gražiausiame pasaulio mieste. Man tik reikia truputį pamiegoti. O vis dėlto ką pasakytų grafas, jei šįvakar imčiau ir parašyčiau jam laišką, jog mielai priimu malonų jo kvietimą ir rytoj atvažiuoju? Kad tik galėčiau šiąnakt užmigti! Kodėl man pačiam neišgėrus tų nuostabių migdomųjų, kuriais aprūpinu savo pacientus, stiprių vaistų, kurie užmigdytų mane dvidešimt keturioms valandoms ir padėtų viską užmiršti – ir Monparnasą, ir Tureno pilį, ir grafienę, ir kitką? Kritau į lovą nenusirengęs – toks buvau pavargęs. Bet migdomųjų negėriau – les cuisiniers n’ont pas faim 94, sakoma Paryžiuje. Kitą rytą pamačiau ant stalo abato laišką. Gale buvo grafo prierašas: „Jūs sakėte, kad nepaprastai mėgstate vyturio giesmę. Kol kas jie dar čiulba, bet greitai nutils, todėl skubiai atvažiuokit.“

Vyturėlis! O aš jau dvejus metus nebuvau girdėjęs jokių paukščių, tik žvirblių čirškesį Tiuilri sode.

* * *

Arkliai, kuriais važiavau iš stoties, buvo gražūs. Rišeljė laikų pilis didžiuliame šimtamečių liepų parke buvo graži, Liudviko XVI stiliaus baldai prabangiame mano kambaryje buvo gražūs, milžiniškas senbernaras, palydėjęs mane į viršutinį aukštą, buvo gražus – viskas buvo gražu, kaip ir pati grafienė su paprastute balta suknele, prisisegusi prie juostos vienui vieną rožę. Man pasirodė, kad jos akys dar didesnės. Grafas buvo visai kitas žmogus – skruostai parausvėję, akys žvalios. Jis sutiko mane taip nuoširdžiai, jog mano drovumas bematant išsisklaidė: juk aš vis dar buvau barbaras iš Ultima Thule 95, niekuomet negyvenęs tokioj prabangoj. Abatas pasisveikino su manim kaip su senu bičiuliu. Grafas pasakė, kad prieš arbatą dar yra laiko pavaikštinėti po sodą, bet gal man būtų maloniau dirstelėti į arklides? Gavau pintinę morkų, kad turėčiau kuo pavaišinti dvylika nuostabių, gerai prižiūrimų arklių, kurie stovėjo poliruoto ąžuolo garduose.

– O šitam duokite viena morka daugiau, kad iškart susidraugautumėt, – tarė grafas. – Tas arklys jūsų, kol viešite čia. O tai jūsų grumas, – pridūrė jis, rodydamas į jauną anglą, kuris pasisveikino, pridėjęs prie kepurės ranką.

– Taip, grafienė puikiai jaučiasi, – pasakė grafas, kai mudu grįžome sodu atgal. – Ji beveik nekalba apie kolitą, kas rytą eina į kaimą lankyti vargšų ir tariasi su kaimo gydytoju, kaip iš senos fermos trobesio padaryti vaikų ligoninę. Per savo gimtadienį ji sukvietė visus kaimo vaikus į pilį, pavaišino kava ir pyragaičiais, o atsisveikindama kiekvienam padovanojo po lėlę. Kaip puikiai sugalvota, tiesa? Jeigu ji užsimins tamstai apie lėles, neužmirškite pasakyti jai ką nors malonaus.

– Būtinai pasakysiu, je ne demande pas mieux 96.

Arbata buvo paduota priešais namą, po didele liepa.

– Štai jūsų bičiulis, brangioji Ana, – tarė grafienė šalia sėdinčiai damai, kai mes priėjome prie stalo. – Labai gaila, bet jam, matyt, maloniau bendrauti su arkliais negu su mumis. Iki šiol jis dar nerado progos pasakyti man nė vieno žodžio, o su arkliais praplepėjo tvarte visą pusvalandį.

– Ir atrodo, kad arkliams tas pokalbis nepaprastai patiko, – nusijuokė grafas. – Net senasis mano hunteris, – o jūs gi žinot, kaip atšiauriai jis sutinka nepažįstamus, – prikišo nosį daktarui prie pat veido ir labai bičiuliškai jį apuostė.

Baronienė Ana pasakė, kad džiaugiasi mane matydama ir kad jos uošvė, našlaujanti markizė, kuo puikiausiai jaučiasi.

– Ji net tariasi geriau girdinti, bet aš nelinkusi tuo tikėti, nes ji negirdi Lulu šnarpštimo ir baisiai pyksta, kai mano vyras sako, kad girdi jį šnarpščiant net apačioj, rūkomajame. Šiaip ar taip, jos brangusis Lulu mums visiems tikras išganymas. Anksčiau ją slėgė vienatvė, o šnekėti su ja, kai reikia visą laiką rėkti į ragelį, tikra kankynė. Dabar ji ištisas valandas sėdi viena, užsikėlusi ant kelių Lulu, o kad pamatytumėt, kaip ji mitriai bėgioja kas rytą po parką, kad Lulu gautų pasimankštinti! Nepatikėtumėt savo akimis. O juk dar neseniai ji net iš krėslo nepakildavo. Prisimenu, kaip patarėt jai kasdien po truputį vaikštinėti ir koks piktas buvo jūsų veidas, kai ji atsakė neturinti jėgų. Stebuklinga permaina! Jūs, žinoma, pasakysit, kad padėjo tie jūsų šlykštūs vaistai, kuriuos jai davėt, bet aš sakau, kad tai Lulu nuopelnas, – tegul jis sau gyvena sveikas ir šnarpščia, kiek tik jam patinka!

– Pažiūrėkit į Leo, – tarė grafas, pakeisdamas temą. – Padėjo galvą daktarui ant kelių kaip senas pažįstamas. Užmiršo net paprašyti sausainio.

– Kas tau, Leo? – paklausė grafienė. – Būk atsargesnis, drauguži, nes daktaras tave užhipnotizavo. Jis dirbo su Šarko Salpetrijere ir vien savo žvilgsniu gali priversti žmogų bet ką padaryti. Gal jūs palieptumėt Leo pasikalbėti su jumis švediškai?

– Nieku gyvu. Jokia kalba nėra tokia maloni mano ausims kaip jo tylėjimas. Aš joks hipnotizuotojas, tik labai myliu gyvulius, o visi gyvuliai tučtuojau tai pajunta ir atsilygina man tuo pačiu.

– Ar tik nebandote užkerėti voverės, kuri tupi ant šakos virš jūsų galvos? – tarė baronienė. – Jūs visą laiką nenuleidžiate nuo jos akių, o į mus nekreipiate jokio dėmesio. Kodėl neliepiat jai nušokti nuo medžio ir atsitūpti jums ant kelių šalia Leo?

– Jei duosit man riešutų ir visi nueisit į šalį, manau, prikalbinsiu ją nulipti ir paimti jį iš mano rankos.

– Jūs labai mandagus, Monsieur le Suédois 97, – sušuko juokdamasi grafienė. – Eime, brangioji Ana, jis nori, kad paliktume jį vieną su ta vovere.

– Nesijuokite iš manęs. Aš anaiptol nenoriu, kad jūs išeitumėt. Taip džiaugiuosi vėl jus pamatęs.

– Vous êtes très galant, Monsieur le Docteur 98. Tai pirmas komplimentas, kurį teikėtės man pasakyti, o man patinka komplimentai.

– Čia aš ne daktaras, o jūsų svečias.

– Argi daktaras negali pasakyti savo pacientei komplimento?

– Ne, kad ir kaip to norėtų, – jei pacientė panaši į jus, o daktaras jaunesnis negu jos tėvas.

– Na, reikia pripažinti, kad jūs sėkmingai atsispyrėte pagundai, jeigu ji ir buvo kilusi. Jūs visuomet šiurkščiai su manimi elgdavotės. Kai pirmą kartą pas jus atėjau, buvote toks atšiaurus, jog aš vos nepabėgau, prisimenat? Brangioji Ana, žinot, ką jis man pasakė? Jis rūsčiai pažvelgė į mane ir pasakė su tuo siaubingu švedišku akcentu: „ Madame la Comtesse 99, jums reikalingesnė drausmė negu vaistai.“ Drausmė! Argi pritinka švedų gydytojui šitaip kalbėti su jauna dama, kuri pirmą kartą kreipiasi į jį patarimo?