Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Aš nesu švedų gydytojas. Aš apsigyniau disertaciją Paryžiuje.

– Aš perėjau ne vieną dešimtį Paryžiaus gydytojų, bet nė vienas nedrįso kalbėti su manimi apie drausmę.

– Todėl ir turėjote kreiptis į tiek daug gydytojų.

– Ar žinot, ką jis pasakė mano uošvei? – įsiterpė baronienė. – Jis labai piktai išdrožė, kad jeigu jinai jo neklausys, jis išeis ir nebegrįš, net jeigu ji susirgtų kolitu! Aš pati tai girdėjau iš salono ir, kai įbėgau į kambarį, maniau, kad markizę ištiks smūgis. Žinot, aš jus rekomenduoju visoms savo draugėms, bet neįsižeiskite, jei pasakysiu, kad jūs, švedai, atrodote mums, romanams, pernelyg netašyti. Ne vienas jūsų pacientas yra man sakęs, kad nepakenčiamai elgiatės su ligoniais. Mes nepratę, kad mums įsakinėtų kaip mokinukams.

– Kodėl nesistengiate būti lipšnesnis? – tarė šypsodamasi grafienė, kuriai labai patiko šis žaismingas pokalbis.

– Pasistengsiu.

– Papasakokit mums ką nors, – paprašė baronienė, kai papietavę sėdėjome salone. – Juk jūs, gydytojai, dažnai susiduriate su savotiškais žmonėmis ir patenkate į keisčiausias situacijas. Niekas geriau už jus nepažįsta gyvenimo, ir aš neabejoju, kad galėtumėt daug ką papasakoti, jei panorėtumėt.

– Gal ir jūsų tiesa, bet mums nedera kalbėti apie savo pacientus, o apie gyvenimą tai nedaug teišmanau, nes, deja, esu per jaunas.

– Pasakykit bent tai, ką žinote, – nesiliovė baronienė.

– Žinau, kad gyvenimas puikus, bet taip pat žinau, kad mes dažnai jį subjaurojame ir paverčiame kvailu farsu arba šiurpia tragedija, arba abiem iš karto; ir galiausiai žmogus nebesuvokia, ką daryti – ar verkti, ar juoktis. Verkti lengviau, bet juoktis kur kas geriau – tik ne garsiai!

– Papasakokit ką nors apie gyvūnus, – paprašė grafienė, gelbėdama mane iš keblios padėties. – Sako, jūsų tėvynėje galybė lokių, papasakokit ką nors apie juos.

– Toli šiaurėje, sename dvaro name didelės girios pakraštyje, gyveno kartą ponia. Ji turėjo prijaukintą lokį, kurį labai mylėjo. Jį buvo radę girioje leisgyvį iš bado, tokį mažą ir silpną, jog ponia ir sena jos virėja gavo jį penėti iš buteliuko. Praėjo keleri metai, ir lokys taip išaugo ir sustiprėjo, jog būtų galėjęs nudobti karvę ir nusinešti, suėmęs dviem letenom, jei tik būtų norėjęs. Bet jis visai nenorėjo skriausti nei žmonių, nei gyvulių – tai buvo labai mielas lokys. Paprastai jis sėdėdavo prie savo gurbo ir geraširdiškai žiūrėdavo gudriomis akutėmis į gretimam lauke besiganančius galvijus. Trys gauruoti kalnų poniai buvo geri jo pažįstami ir nė kiek nenusigąsdavo, pamatę jį atkrypuojantį į arklidę drauge su šeimininke. Vaikai jodinėjo, užsikorę jam ant nugaros, ir neretai užmigdavo gurbe tarp jo letenų. Trys lapių šuniukai labai mėgo su juo žaisti: tampydavo už ausų ir už striukos uodegos, visaip erzindavo, bet jis nė kiek nepyko. Lokys nė karto nebuvo ragavęs mėsos ir ėsdavo tą patį maistą kaip ir šunys, dažnai net iš to paties dubens – duoną, avižinę košę, bulves, kopūstus ir ropes. Jis turėjo puikų apetitą, bet jo bičiulė virėja pasirūpindavo, kad visuomet būtų sotus. Lokiai dažniausiai yra vegetarai ir ypač mėgsta vaisius. Rudenį jis tupėdavo sode ir varvindamas seilę žiūrėdavo į nokstančius obuolius, o kai buvo mažas, kartais neatsispirdavo pagundai ir, įsiropštęs į medį, jais pasivaišindavo. Lokiai atrodo nerangūs ir nepaslankūs, bet pažiūrėkite, kaip vikriai lokys darbuojasi, įsikoręs į obelį, ir įsitikinsite, kad joks vaikėzas negali su juo lygintis. Ilgainiui jis suprato, kad tai draudžiama. Bet mažos jo akutės nepražiopsodavo nė vieno obuolio, nukritusio nuo medžio. Buvo šiokių tokių nesusipratimų dėl avilių. Nubaustas jis kruvina nosim dvi dienas tupėjo pririštas prie grandinės ir daugiau niekuomet bičių nelietė. Šiaip jį rišdavo tik naktį – ir visai teisingai, nes lokiai, kaip ir šunys, ima niršti, jei ilgesnį laiką būna pririšti, ir čia nėra nieko nuostabaus.

Prie grandinės jį rišdavo ir sekmadienį, kai ponia eidavo į svečius pas ištekėjusią seserį, gyvenančią nuošaliame namelyje anapus kalnų ežero, gera valanda kelio per tankią girią. Moteriškės nuomone, lokiui nederėjo bastytis po girią, kur tiek daug negandų, ir ji nerizikuodavo jo vestis. Be to, jis iš tolo bijojo vandens ir kartą taip išsigando staigaus vėjo gūsio, jog apvertė valtį, ir jie abu su šeimininke turėjo plaukte plaukti į krantą. Dabar jis puikiai žinojo, kodėl sekmadienį šeimininkė pririša jį prie grandinės, meiliai paplekšnoja per galvą ir prižada sugrįžusi pavaišinti obuoliu, jeigu jis per tą laiką gražiai elgsis. Lokys liūdėdavo, bet nesipriešino – kaip ir geras šuo, kai šeimininkė nesiveda jo pasivaikščioti. Vieną sekmadienį, pririšusi, kaip paprastai, jį prie grandinės, ponia išėjo ir, kai jau buvo beveik miško vidury, staiga išgirdo, tarsi už nugaros būtų trakštelėjusi šaka. Ji atsigręžė ir pasibaisėjusi pamatė vingiuotu taku įkandin atidumiantį lokį. Tik atrodo, kad lokys negreitas – iš tik­rųjų jis gali pralenkti net risčia bėgantį arklį. Jis bematant šniokšdamas ir pūškuodamas ją pasivijo ir, kaip buvo pratęs, kiūtino iš paskos tarsi šuo. Ponia labai supyko. Ji ir taip jau vėlavo pusryčių, nebebuvo kada jo vesti namo, bet ir imti drauge nenorėjo, tuo labiau kad jis išdrįso nepaklausyti ir nutraukė grandinę. Griežčiausiu tonu jinai įsakė jam tučtuojau grįžti ir pagrūmojo skėčiu. Jis stabtelėjo valandėlę, pažvelgė į ją gudriom akutėm, bet atgal nepasuko ir tebepūškavo toliau. O ponia, pastebėjusi, kad jis net pametė naują antkaklį, dar labiau įniršo ir taip smarkiai tvojo jam per nosį skėčiu, jog šis sulūžo. Lokys vėl sustojo, papurtė galvą ir keliskart pražiojo didžiulius nasrus, lyg norėdamas ką pasakyti. Paskui apsisuko ir nupėdino tuo pačiu taku atgal, protarpiais stabtelėdamas pasižiūrėti į ponią, kol galiausiai dingo miško tankmėj. Kai ponia grįžo vakare namo, lokys labai nusiminęs tupėjo įprastoje vietoje prie gurbo. Ponia, vis dar supykusi, priėjo prie jo ir ėmė smarkiai barti: jis negausiąs nei obuolio, nei vakarienės, be to, dvi dienas tupėsiąs pririštas prie grandinės. Senoji virėja, kuri mylėjo lokį kaip savo sūnų, atbėgo įniršusi iš virtuvės.

– Už ką jūs jį barate, ponia? – sušuko virėja. – Juk jis buvo geras kaip avinėlis. Telaimina jį Dievas! Visą dieną ramiai tupėjo, nuolankus lyg angelas, nenuleisdamas akių nuo vartų, kad pamatytų jus pareinančią.

Miške būta kito lokio.

Bokšto laikrodis išmušė vienuolika.

– Metas gulti, – tarė grafas. – Įsakiau septintai valandai ryto pabalnoti mums arklius.

– Saldaus miego ir malonių sapnų! – palinkėjo grafienė, kai lipau į savo kambarį.

Miegojau mažai, užtat daug svajojau.

Šeštą valandą ryto Leo pakrebždeno į mano duris, o lygiai septintą mudu su grafu jojome nuostabia senų liepų alėja ir veikiai atsidūrėme tikrame miške. Šen bei ten tarp guobų ir bukų stiepėsi galiūnas ąžuolas. Miške buvo tylu, tik retkarčiais ritmingai tukseno genys, burkavo laukiniai balandžiai, šaižiai spygčiojo vilkutis ar pasigirsdavo žemas altas juodojo strazdo, giedančio paskutines savo baladės treles. Veikiai išjojome iš miško į saulės nutviekstus plačius laukus ir pievas. Ir ten išgirdau savo mylimą vyturį – jis pleveno nematomais sparneliais žydroje aukštybėje, liedamas dangui ir žemei širdy netelpantį džiaugsmą. Žiūrėjau į mažą paukštelį ir vėl laiminau jį kaip kadaise speiguotoje šiaurėje, kai dar būdamas vaikas dėkingomis akimis stebėdavau pilkąjį pavasario pranašą, skelbiantį, kad ilga žiema pagaliau praėjo.