Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Ir gerai padarėte. Verčiau būkite tvirtas ir be reikalo nerizikuokite. Dvi paras neduokite jam nieko, tik vandens.

– Suprantama.

– Nesijaučiu galįs jums patarinėti, matau, kad jūs pats išmanus gydytojas, bet, mano nuomone, visai be reikalo bijote ricinos. Jumis dėtas, duočiau jam didelę dozę – nereikia to gero gailėti! – trys valgomieji šaukštai jam tikrai nepakenktų.

– Trys pilni valgomieji šaukštai?

– Taip, mažų mažiausiai, ir nepamirškit – jokio maisto! Tik vandens.

– Suprantama.

Kaimo gydytojas man labai patiko, ir mudu atsisveikinome kaip geri bičiuliai.

Dieną grafienė mane nusivežė pareikšti pagarbos našlaujančiai markizei. Smagu buvo važiuoti ūksmingais keliais, čiulbant paukščiams ir dūzgiant vabzdžiams. Grafienei nusibodo mane erzinti, ji buvo puikiai nusiteikusi ir dėl staigios pusbrolio ligos, matyt, nė kiek nesisielojo. Markizė, anot jos, nuostabiai jaučiasi, bet prieš savaitę, netikėtai dingus Lulu, baisiai susijaudino; visas namas buvo sukeltas ant kojų; kiaurą naktį visi jo ieškojo. Markizė nesudėjo akių ir tebegulėjo paslika lovoje, kai dieną Lulu parsirado su perplėšta ausim ir sužalota akim. Jo ponia tučtuojau iškvietė telegrama veterinarą iš Turo, ir dabar Lulu jau vėl sveikas.

Markizė iškilmingai supažindino mane su Lulu. Ar aš kada matęs tokį gražų šunį? Ne, niekuomet.

– Nejaugi? – priekaištingai sušvokštė Lulu. – Sakai, kad myli šunis, o manęs nepažįsti? Ar pamiršai, kaip išvadavai mane iš tos baisios šunų parduotuvės...

Norėdamas nukreipti kalbą, pasiūliau Lulu pauostyti man ranką, ir nutilęs jis ėmė atsidėjęs uostinėti kiekvieną pirštą.

– Taip, žinoma, aiškiai užuodžiu savotišką tavo kvapą. Puikiai atsimenu jį nuo tos dienos, kai tave apuosčiau šunų parduotuvėje; dievaži, jis man labai patinka. Ak! – Jis godžiai uostė. – Prisiekiu šventu Roku, visų šunų globėju, aš užuodžiu kaulą, didelį kaulą. Kur tasai kaulas? Kodėl man jo nedavei? Tie kvailiai neduoda man kaulų, girdi, kaulai kenkia mažiems šuneliams. Kokie mulkiai! Kam tu atidavei kaulą? – jis kaipmat užšoko man ant kelių, nirtulingai mane tebeuostydamas. – Pamanykit! Kitas šuo! Tiktai šuns galva! Didelis šuo! Milžiniškas šuo, kuriam iš nasrų varva seilės! Ar tik ne senbernaras? Aš mažas šunelis, ir mane dusina astma, bet mano norai geri, aš nieko nebijau, ir gali pasakyti tam savo drambliui, kad jis nekištų nosies kur nereikia ir nesiartintų nei prie manęs, nei prie mano ponios, antraip aš jį gyvą suėsiu. – Jis niekinamai prunkštelėjo. – Šunų tešlainiai! Štai ką tu vakar ėdei, niekingas žvėrie. Mane pykina jau vien kvapas tų kietų šlykščių džiūvėsių, kuriais mane šerdavo šunų parduotuvėje! Ačiū, užteko man tų tešlainių. Geriau sausainiukai, meduoliai arba gabalas ano štai migdolinio torto. Šunų tešlainiai!

Ir, nulapnojęs trumpom storom kojytėm pas savo ponią, Lulu vėl užsirangė jai ant kelių.

– Aplankykite mane dar kartą, prieš grįždamas į Paryžių, – maloniai pakvietė markizė.

– Taip, užeik dar kartą, – sušvokštė Lulu, – ne toks jau tu blogas! Klausyk, – šūktelėjo man Lulu, kai atsistojau eiti, – rytoj pilnatis, man taip neramu – kaip būtų gerai truputį pasilakstyti. – Jis gudriai man mirktelėjo. – Gal kartais žinai netoliese kokią mažutę mano veislės damą? Tik nieko nesakyk poniai, ji to nesupras... Pagaliau dydis ne taip jau svarbu, bus gerai bet kokia.

Taip, Lulu neapsiriko, buvo mėnulio pilnatis. Man nepatinka mėnulis. Šis paslaptingas nakties klajūnas pernelyg dažnai kuždėdavo man į ausį svajones. Saulės negaubia paslaptingumas, – spinduliuojanti dienos deivė, kuri skleidžia gyvybę ir šviesą tamsiam mūsų pasauliui, ir dabar tebesergsti mus žėrinčia akimi, nors visi kiti dievai, viešpatavę kadaise Nilo pakrantėse, Olimpe ir Valhaloje, seniai nugrimzdo nebūties glūdumon. Bet niekas nieko nežino apie žvaigždynuose klajojantį blyškiaveidį mėnulį, kurio budrios ledinės spindinčios akys pašaipiai šypsosi ir nenuilstamai stebi mus iš aukštybių.

Grafą mažai tejaudino mėnulis; jam rūpėjo ramiai pasėdėti po pietų rūkomajame su cigaru dantyse ir paskaityti „Figaro“. Grafienė mėgo mėnulį, mėgo slėpiningą blausią jo šviesą, mėgo gūdžias jo svajas. Jai patiko ramiai gulėti valtyje ir žiūrėti į žvaigždes, kai iš lėto ją irsčiau po tviskantį ežerą. Jai patiko klaidžioti po senomis parko liepomis, kurias čia nutvieksdavo sidabro šviesa, čia apgaubdavo juodi šešėliai, tokie šiurpūs, jog ji turėdavo paimti mane už rankos, kad surastų kelią. Jai patiko sėdėti ant nuošalaus suolelio, įsmeigus dideles akis į nebylią naktį. Kartais ji pasakydavo vieną kitą žodį, bet retai, o man jos tylėjimas patiko ne mažiau kaip jos balsas.

– Kodėl jums nepatinka mėnulis?

– Nežinau. Turbūt aš jo bijau.

– Bet ko gi jūs bijote?

– Nežinau. Dabar taip šviesu, jog matau jūsų akis lyg dvi spindinčias žvaigždes, ir vis dėlto taip tamsu, jog bijau pasiklysti. Jaučiuosi svetimas šioje svajonių šalyje.

– Duokit man savo ranką, ir aš jums parodysiu kelią. Jūsų ranka man atrodo tokia tvirta, kodėl gi ji dreba? Taip, tiesa, tai tik svajonė; nekalbėkite, nes ji išsisklaidys. Tyliau! Girdit – lakštingala.

– Ne, tai devynbalsė.

– Tikrų tikriausia lakštingala. Nekalbėkit, klausykit, klausykit!

Žuljeta uždainavo švelniu balsu, kuris glamonėjo kaip nakties vėjelis, šiurenantis medžių lapus:

Non, non, ce n’est pas le jour,

Ce n’est pas l’alouette,

Dont les chants ont frappé

ton oreille inquie ` te.

C’est le rossignol

Messager de l’amour .106

– Nekalbėkit! Nekalbėkit!

Medyje virš mūsų galvų suūkė pelėda – kraupiai, įspėjamai. Suklikusi iš baimės, grafienė pašoko. Tylėdami pasukome atgal.

– Labanakt, – tarė grafienė, palikdama mane prieškambaryje. – Rytoj pilnatis. A demain 107.

Leo miegodavo mano kambaryje. Tai buvo didelė paslaptis, ir mudviejų sąžinė dėl to buvo nerami.

– Kur tu buvai ir kodėl toks išbalęs? – paklausė Leo, kai mes vogčia sliūkinome į viršų. – Visos šviesos pilyje užgesintos, visi kaimo šunys seniai nutilo. Tikriausiai jau labai vėlu.

– Aš buvau toli toli, slėpiningoj svajonių šaly, ir vos nepaklydau.

– Aš jau buvau pradėjęs snausti savo būdoje, bet mane laiku prižadino pelėda, ir spėjau įsmukti paskui tave pro duris.

– Ji ir mane laiku prižadino, mielas Leo. Ar tau patinka pelėdos?

– Ne, – tarė Leo. – Man daug labiau patinka jauni fazanai. Anądien vienas šmurkštelėjo šviesoje man prieš pat nosį, ir aš jį sudorojau. Žinau, kad draudžiama, bet negalėjau atsispirti pagundai. Juk tu manęs neišduosi eiguliui, tiesa?

– Žinoma, ne. Leo, ar bent gailiesi nudžiovęs fazaną?

– Stengiuosi gailėtis.

– Bet tai nėra lengva, – tariau aš.

– Taip, – murmtelėjo laižydamasis Leo.

– Leo, tu vagis, bet ne tu vienas čia toks, be to, esi blogas sargas. Tave laiko, kad vytum šalin vagis, tai kodėl dabar griausmingu lojimu nepažadini savo pono, o tupi ir žiūri į mane meiliom akim?

– Negaliu kitaip. Tu man patinki.

– Leo, bičiuli mano, viskuo kaltas mieguistas naktinis sargas ten, dangaus aukštybėse. Užuot apšvietęs savo žibintu tamsų parko kampelį, kur po sena liepa stovi suoliukas, jis užsimaukšlino ant plikės iš debesų nuaustą naktinę kepuraitę ir ramiausiai užsnūdo, patikėjęs savo pareigas bičiulei pelėdai! Gal jis tik dėjosi miegąs, o iš tiesų visą laiką dėbčiojo į mus akies krašteliu, tas senas sukčius ir nusidėjėlis, sukriošęs donžuanas, oriai vaikštinėjantis tarp žvaigždžių, nelyginant senas bulvarų dykūnas, per daug išsikvėpęs, kad pats galėtų mylėti, bet su malonumu stebįs, kaip kvailioja kiti.