Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Štai tavo kelias! Sek paskui mano šviesą ir būsi išgelbėtas!

* * *

Le docteur sera absent pendant un mois.

Priere s’adresser au Dr. Norstrom.

Boulevard Haussmann, 66 .109

92 Ramo pilis ( pranc .).

93 Administraciniai organai, tvarkantys ligonines ir prieglaudas Paryžiuje ir Marselyje ( pranc .).

94 Virėjai neišalksta ( pranc .).

95 Pasaulio kraštas ( lot .).

96 Mielai ( pranc .).

97 Pone švede ( pranc .).

98 Jūs labai galantiškas, pone daktare. ( Pranc .)

99 Ponia grafienė ( pranc .).

100 Kaip generolo Galifė ( pranc .).

101 Koks netikėtas malonumas, pone švede ( pranc .).

102 Vestuvių naktis ( pranc .).

103 Tarp mūsų kalbant ( pranc .).

104 Tu girtas kaip dūmas! ( Pranc .)

105 Mano brangus kolega ( pranc. ).

106 Diena dar neišaušo. / Baimingą klausą tavąją užgavo / Ne vyturys – lakštingalos giesmė. (Šekspyras, Romeo ir Džuljeta , III veiksmas, V scena. A. Churgino vertimas.)

107 Iki pasimatymo rytoj ( pranc. ).

108 Mėnulis ( lot. ).

109 Daktaras išvykęs vienam mėnesiui. Prašom kreiptis į daktarą Norstremą, Osmano bulvaras, 66. ( Pranc. )

Septintas skyrius

LAPIŲ KRAŠTAS

Saulė jau buvo nusileidusi už Vasojarvio, bet nuo liepsningos žaros, kuri palengva tirštėjo, virsdama aukso ir rubino atspindžiais, vis dar buvo šviesu. Rausvos miglos leidosi ant mėlynų kalnų, tviskančių purpurinio sniego lopais ir skaisčiai geltonais, pirmojo šerkšno pasidabruotais beržais.

Darbo diena baigėsi. Vyrai grįžo į stovyklą su arkanais ant pečių, moterys nešėsi dideles beržines milžtuves šviežio pieno. Tūkstantinė elnių banda susispietė aplink stovyklą, apsupta budrių šunų, saugančių ją per naktį nuo vilkų ir lūšių. Pamažu nutilo elniukų bliovimas ir įkyrus kanopų kaukšėjimas. Visur buvo tylu, tik kartkarčiais sulodavo šuo, šaižiai suklikdavo lėlys arba toli kalnuose garsiai ūktelėdavo apuokas.

Sėdėjau garbingoje vietoje šalia paties Turio prirūkusiame jo čiume. Elekarė, jo žmona, įmetė gabalą elnio sūrio į kabantį virš ugnies puodą ir padavė mums iš eilės – pirma vyrams, paskui moterims ir vaikams, – po lėkštę tirštos sriubos, kurią suvalgėm tylėdami. Likučius išdalijo šunims, nesaugantiems bandos, – vienas po kito jie įšliauždavo į čiumą ir atsiguldavo prie ugnies. Paskui išgėrėme iš eilės po puoduką – jų tebuvo du – puikios kavos, tada visi išsitraukė iš odinių maišelių trumpas pypkeles ir su dideliu malonumu užsirūkė. Vyrai nusiavė elnio odos batus ir išdėliojo viksvų įklotus prie ugnies džiūti – lapiai neavi kojinių. Vėl gėrėjausi tobula mažų jų kojų forma, lanksčia keltimi ir tvirtais, išsišovusiais kulnais. Kelios moterys išsiėmė miegančius kūdikius iš beržo tošies lopšių, kurie buvo iškloti minkštomis samanomis ir prikabinti prie palapinės karčių, ir ėmė juos žindyti. Kitos, pasiguldžiusios ant kelių paūgėjusius vaikus, pradėjo ieškoti jiems galvas.

– Gaila, kad taip greitai mus palieki, – tarė senasis Turis. – Tavo apsilankymas buvo malonus, tu man patinki.

Turis gerai kalbėjo švediškai, jis kadaise buvo nuvykęs į Luelą visų lapių vardu pasiskųsti naujakuriais provincijos gubernatoriui, kuris buvo atkaklus beviltiškos jų padėties gynėjas ir, be kita ko, mano dėdė. Turis buvo galingas žmogus, visagalis valdovas penkių čiumų stovyklos, kurioje gyveno penki vedę jo sūnūs su žmonomis ir vaikais: visi jie nuo ryto ligi vakaro plušo prie tūkstantinės Turio elnių bandos.

– Veikiai turėsime perkelti stovyklą kitur, – toliau šnekėjo Turis. – Atrodo, žiema tikrai bus ankstyva. Sniegas po beržais netrukus sukietės, ir elniai negalės prisikasti prie samanų, tad iki mėnesio pabaigos reikės nusileisti į pušynus. Iš šunų lojimo sprendžiu, kad jie užuodė vilką. O tu juk irgi sakei, kad vakar Sulmės tarpeklyje matei senojo lokio pėdsakus, tiesa? – paklausė jis jauną lapį, kuris, ką tik įėjęs į palapinę, susigūžė prie ugnies.

Taip, jis tikrai juos matęs, taip pat ir daugybę vilkų pėdsakų.

Pasakiau, jog be galo džiaugiuosi, kad čia esama lokių – aš mat girdėjęs, kad šiose apylinkėse jų beveik nelikę. Turis patvirtino mano žodžius. Tai esąs senas lokys, čia gyvenantis jau daugelį metų – daug kas jį mato krypuojantį per tarpeklį. Žiemą jo irštvą tris kartus buvo apsupę medžiotojai, bet jam vis pavykdavę pasprukti – jis labai senas ir gudrus. Turis sykį net šovęs į jį, bet lokys tik papurtė galvą ir dėbtelėjo gudriomis akutėmis, nes puikiai žinojo, kad paprasta kulka negali jo užmušti. Jį gali pribaigti tik sidabrinė kulka, nulieta šeštadienio naktį netoli kapinių. Mat jį globoja uldrai.

– Uldrai?

Taip! Argi aš nežinąs uldrų, mažų, po žeme gyvenančių žmogiukų? Kai lokys žiemą miega, uldrai atneša jam naktį maisto – negi gali žvėris išbūti per visą žiemą neėdęs? Turis nusijuokė. Lokių įstatymai draudžia žudyti žmones. Jei lokys nusikalsta šiam įstatymui, uldrai nebeneša jam maisto, ir jis negali žiemą miegoti. Lokys nėra toks gudrus ir klastingas kaip vilkas. Lokys mėgsta garbingą kovą. Jei žmogus, jį pamatęs, prieina ir sako: „Na, susigrumkim, aš tavęs nebijau!“ – lokys jį parverčia ant žemės ir nurepečkoja, nepadaręs jam nieko blogo. Lokys niekuomet nepuola moters – tik ji turi jam parodyti esanti moteris, o ne vyras.

Paklausiau Turį, ar jis yra kada matęs uldrų.

Jis pats ne, bet jo žmona ir vaikai dažnai juos matą. Bet ir jis girdėjęs juos trepsint po žeme. Uldrai vaikšto tik naktį, o dieną miega, nes dienos šviesoje nieko nemato. Jei kartais lapiai pasistato čiumus toje vietoje, kur gyvena uldrai, šie įspėja juos persikelti kitur. Uldrai nedaro nieko pikto, tik nereikia drumsti jiems ramybės. Jei uldrus užkabini, jie pribarsto ant samanų miltelių, nuo kurių elniai gaišta dešimtimis. Yra net buvę atsitikimų, kad jie pagrobdavo iš lopšio lapių kūdikį ir paguldydavo į jo vietą savo. Jų kūdikių veidai apžėlę juodais plaukais, o iš burnų kyšo ilgi aštrūs dantys. Kai kas sako, kad tokiu atveju jų vaiką reikia perti degančiom beržo rykštėm, ir motina uldra, nebegalėdama klausyti jo klyksmo, grąžina žmogaus kūdikį ir atsiima savo. Kiti mano, kad su jų kūdikiu reikia elgtis taip pat kaip su savo, tada motina uldra iš dėkingumo grąžins tavo kūdikį.

Kol Turis man visa tai pasakojo, sunerimusios moterys, glausdamos prie krūtinės vaikus, ėmė karštai ginčytis, kaip geriau taip nutikus elgtis.

Pikčiausias lapių priešas – vilkas. Jis nedrįsta pulti elnių bandos, o stovi tyliai, kad jie su vėju užuostų jo kvapą. Pajutę vilką, elniai išsigandę pakrinka, o tada jis ima juos pjauti vieną po kito, dažnai sudoroja po dešimt per naktį. Dievas sukūrė visus gyvūnus, tik vilkas yra velnio išpera. Jei žmogaus sąžinė sutepta kito žmogaus krauju ir jis neatgailauja, velnias dažnai jį paverčia vilku.

Vilkas galįs lapius užmigdyti, kai jie naktį saugo bandą – jam tereikia pažiūrėti į juos iš tamsos žaižaruojančiomis akimis. Paprasta kulka vilko neima – prieš tai ją reikia du sekmadienius nusinešti kišenėje į bažnyčią. Bet geriausia – pasivyti vilką slidėmis per minkštą sniegą ir trenkti lazda į pačią nosį. Tuomet jis apsiverčia aukštielninkas ir tuojau nugaišta. Pats Turis tokiu būdu nudobęs kelias dešimtis vilkų, tik vienam nepataikė, ir vilkas įkando jam į koją – Turis parodė man baisų randą. Praėjusią žiemą vieną lapį apkandžiojo jau gaištantis tysantis vilkas. Žmogus neteko tiek daug kraujo, jog užmigo sniege, ir kitą dieną jį rado sušalusį šalia negyvo vilko. Yra dar ernis, kuris įsikabina elniui į kaklą prie pat didžiosios venos ir kabo, kol šis, nubėgęs keletą mylių, galiausiai netenka tiek kraujo, jog griūva negyvas. Paskui erelis, kuris nusineša naguose ką tik gimusius elniukus, jei motina bent akimirksnį nuo jų pasitraukia. Ir dar lūšis – jei tik elnias atsiskiria nuo bandos ir pasiklysta, ji prisėlina tykiai kaip katė, puola ant jo ir papjauna.