Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Ar žinai, kaip vadinasi šitas paukštis? – paklausiau.

– Lahol , – šyptelėjo Ristina, tučtuojau pažinusi švelniai it fleita švilpiniuojantį lapių numylėtąjį vingirą, kuris nuskaidrina jų vienatvę.

Iš karklyno pasigirdo stebuklinga mėlyngurklės giesmė.

– Jilow! Jilow! – nusijuokė Ristina.

Lapiai sako, jog mėlyngurklė turinti gerklėj varpelį ir mokanti šimtą įvairiausių giesmių. Aukštai viršum mūsų galvų, tarsi prikaltas prie mėlyno dangaus skliauto, kabojo juodas kryžius. Tai buvo karališkasis erelis, jis, išskėtęs nejudančius sparnus, žvalgė nykias savo valdas. Nuo kalnų ežero pasigirdo savotiškas rudės šauksmas.

– Ro ro raik! – tiksliai pakartojo Ristina.

Ji paaiškino, jog tai reiškia: „Šiandien geras oras, šiandien geras oras!“ Kai rudė sako var luk, var luk luk , tai reiškia: „Dar lis, dar lis, lis, lis“, – apšvietė mane Ristina.

Gulėjau išsitiesęs ant minkštų samanų, rūkiau pypkę ir stebėjau, kaip rūpestingai Ristina dėlioja savo mantą. Nedidelė mėlyna vilnonė skara, atsarginė pora dailių elnio odos kurpaičių, pora gražiai išsiuvinėtų raudonų pirštinių, kad būtų kuo pasipuošti einant į bažnyčią, ir Biblija. Mane vėl nustebino grakšti mažų rankučių forma, būdinga visiems lapiams. Paklausiau, kas yra dėžutėje, išpjautoje iš beržo šaknies. Negalėdamas suprasti nė žodžio iš jos ilgo aiškinimo maišyta švedų, suomių ir lapių kalba, atsisėdau ir pats atidariau dėžutę. Ten buvo saujelė žemių. Kam jai prireikė tų žemių?

Ir vėl ji kaip mokėdama stengėsi man paaiškinti, ir vėl aš nieko nesupratau. Netekusi kantrybės, ji papurtė galvą ir, be abejo, palaikė mane visišku mulkiu. Paskui staiga išsitiesė ant samanų, užsimerkė ir valandėlę gulėjo nejudėdama ir sustingusi. Tada atsisėdo, prakrapštė samanas, pasėmė saują žemių ir, nutaisiusi labai rimtą miną, padavė jas man. Dabar supratau, kas buvo beržo šaknies dėžutėje. Truputis žemės nuo kapo tyrlaukyje, kur praėjusią žiemą po sniegu buvo palaidotas vienas lapis. Ristina nešė jas kunigui, kad šis, sukalbėjęs Amžiną atilsį, išbarstytų žemes po kapines.

Užsidėjom ant pečių kuprines ir nužingsniavom toliau. Leidžiantis atkalne, gamtovaizdis vis labiau keitėsi. Pirma bridom per bekraštę tundrą, apaugusią viksvomis, tarp kurių šen bei ten mirguliavo tekšių kuokštai; eidami skynėm ir valgėm ryškiai geltonas uogas. Paskui vietoj vienišų žemaūgių berželių, aukštumų betula nana , išvydom sidabrinių beržų giraites, kur maišėsi ir drebulės, uosiai, tai čia, tai ten matėsi tankiai sužėlę karklai, laukinės vyšnios ir serbentai. Netrukus įžengėm į tankų didingą eglyną, o po kelių valandų jau slinkom giliu tarpekliu tarp stačių apsamanojusių uolų. Dangus viršum mūsų galvų dar buvo apšviestas vakaro saulės, bet daubą jau gaubė sutemos. Ristina nerimastingai dairėsi į šalis: aišku, ji nenorėjo, kad tarpeklyje mus užkluptų naktis. Ūmiai ji sustojo kaip nudiegta. Išgirdau, kaip sutraškėjo nulaužta šaka, ir už kokių penkiasdešimties žingsnių pamačiau stūksančią tamsią masę.

– Bėk, – sušnabždėjo perbalusi Ristina, ir jos rankutė griebė už diržo užkištą kirvuką.

Mielai būčiau bėgęs, jei tik būčiau galėjęs, bet kojas surakino baisus mėšlungis, ir aš stovėjau tarsi prikaltas prie žemės. Dabar aiškiai jį pamačiau. Jis stovėjo iki kelių įbridęs į mėlynyną, iš didžiulių nasrų kyšojo jo mėgstamų uogų šakutė – matyt, mes jam sutrukdėm vakarieniauti. Jis buvo nepaprastai didelis ir, sprendžiant iš apsišėrusio kailio, labai senas, be abejo, tas pats lokys, apie kurį man buvo pasakojęs Turis.

– Bėk, – sušnabždėjau savo ruožtu Ristinai, pasiryžęs riteriškai ją ginti. Tačiau kas iš to mano pasiryžimo, jei vis dar negalėjau pasijudinti iš vietos. Ristina nepabėgo. O scena, kurią jos dėka išvydau po to, niekuomet neišdils iš atminties; jau vien dėl jos vertėjo atvažiuoti iš Paryžiaus į lapių kraštą. Galite netikėti tuo, ką papasakosiu – man vis tiek. Vieną ranką uždėjusi ant kirvuko, Ristina žengė kelis žingsnius lokio pusėn. Kita ranka pakėlė tuniką ir parodė lokiui plačias odines kelnes, kuriomis mūvi lapių moterys. Lokys paleido iš nasrų mėlynių šakelę, keletą kartų garsiai prunkštelėjo ir nukrypavo į eglių tankmę.

– Mėlynės jam patinka labiau negu aš, – tarė Ristina, kai mudu sparčiai leidomės toliau.

Ristina man papasakojo, kad pavasarį, kai motina atsiėmė ją iš lapių mokyklos, eidamos pro šį tarpeklį, jiedvi taip pat beveik toje pačioje vietoje sutiko senąjį lokį ir kad jis nuspūdino, vos tik jos motina parodė esanti moteris.

Netrukus išėjom iš tarpeklio ir, įžengę į padūmavusią girią, nužingsniavom minkštu kaip aksomas pilkšvai sidabriniu samanų kilimu, išmargintu linėjų ir kriaušlapių žiedais. Nebuvo nei šviesu, nei tamsu, mus gaubė nuostabi šiaurės vasaros vakaro prieblanda. Mano atbukusios smegenys niekaip neįstengė suprasti, kaip Ristina galėjo atsekti kelią neįžengiamoj girioj. Staiga mudu vėl sutikom savo bičiulį upokšnį, tačiau vos spėjau pasilenkti ir prisiliest lūpomis prie vėsaus jo veido, jis jau prašniokštė pro mus. Ristina pareiškė, kad metas vakarieniauti. Žaibo greitumu ji prikapojo kirvuku malkų ir tarp dviejų riedulių užkūrė laužą. Mudu pavalgėm, parūkėm ir, pasidėję po galvomis kuprines, netrukus kietai įmigom. Mane pažadino Ristina, ji padavė raudoną savo kepuraitę, pilną mėlynių. Nėra ko stebėtis, kad senasis lokys taip mėgo šias uogas – dar niekuomet nebuvau taip skaniai pusryčiavęs. Ir vėl į kelią. Aha! Štai vėl mūsų bičiulis upokšnis – linksmai straksėdamas per kalveles ir akmenis, jis ošia mums į ausį, kad drauge su juo leistumės į kalnų ežerą. Mes taip ir padarėme, bijodami, kad jis vienas nepaklystų prietemoje. Kartais jo nematydavom, bet visą laiką girdėjom čiurlenant netoliese. Tarpais jis lūkuriuodavo mūsų, sustojęs prie stačios uolos ar išvartos, bet paskui dar labiau skubėjo, atsigriebdamas už sugaištą laiką. Veikiai jam jau nebebuvo pavojaus paklysti prietemoje: naktis septynmyliais žingsniais nurūko miško gilumon. Virpanti auksinė šviesa nutvieskė medžių viršūnes.

– Piavi! – tarė Ristina. – Saulė teka!

Pro slėnio rūką mums po kojomis atmerkė akį kalnų ežeras.

Ėjau prie ežero slegiamas neramaus nujautimo, kad vėl reikės išsimaudyti lediniame vandenyje. Laimė, šį kartą apsirikau. Ristina sustojo prie nedidelės eka , plokščiadugnės valties, kuri buvo paslėpta po išvirtusia egle. Ši eka niekam nepriklausė arba, tikriau, priklausė visiems. Lapiai ja retkarčiais keldavosi į artimiausią bažnytkaimį, kur mainydavo elnių kailius į kavą, cukrų ir tabaką – vienintelius savo gyvenimo prabangos dalykus. Ežero vanduo buvo kobalto mėlynumo, gražesnis už Kaprio Žydrosios grotos safyro mėlį. Jis buvo toks skaidrus, jog beveik tariausi matąs skylę, baisiojo stalo išmuštą dugne. Vidury ežero sutikom du didingus keliautojus, kurie plaukė greta kits kito, iškėlę aukštai virš vandens nuostabius ragus. Laimė, jie mane palaikė lapiu ir taip arti mus prisileido, jog gerai įsižiūrėjau į romias gražias akis, žvelgiančias į mus be jokios baimės. Briedžių, kaip ir šiaurės elnių, akys turi labai keistą savybę: jos visuomet atrodo įsmeigtos tiesiai į tave, kad ir kokiu kampu į jas žiūrėtum.

Greitai užkopėm stačiu krantu ir vėl nubridom per bekraštę pelkėtą lygumą, orientuodamiesi tik pagal saulę. Visos mano pastangos paaiškinti Ristinai kišeninio kompaso paskirtį buvo bergždžios, ir aš pats lioviausi į jį žiūrėti, nusprendęs pasikliauti Ristinos puslaukinio žvėries instinktu. Bet aiškiai mačiau, jog ji labai skuba, ir netrukus man pasirodė, kad ji nėra tikra, ar nepaklydome. Čia ji puldavo į vieną pusę, pabėgėjusi sustodavo kaip nudiegta, virpančiomis šnervėmis įkvėpdavo vėjo, čia vėl galvotrūkčiais lėkdavo į kitą pusę, ir viskas prasidėdavo iš naujo. Kartais pasilenkdavo ir nelyginant šuo uostydavo žemę.