Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– O jos akys labai didelės ir tamsios? – paklausiau sunerimęs.

To dėdė Larsas nežinojo – jis pats niekuomet nebuvo jos matęs, bet jo svainis kartą sutikęs ją naktį miške, kai švietė mėnulis. Nuo to laiko jis netekęs miego ir proto.

O gnomų ar esama jų apylinkėse?

Taip, prieblandoje čia šmižinėja galybė mažų žmogiukų. Karvidėje gyvena mažas gnomas, vaikaičiai daug sykių yra jį matę. Jis nieko pikto nedaro, jeigu jam neįkyri ir įprastoje vietoje padedi dubenėlį avižienės. O šaipytis iš jo negalima. Kartą geležinkelio inžinierius, turėjęs statyti per upę tiltą, nakvojo Forstugane. Jis nusigėrė, prispjovė į avižinės košės dubenėlį ir pasakė: „Tegu aš skradžiai žemę prasmegsiu, jei pasaulyje esama gnomų!“ Kai vakare jis važiavo atgal per užšalusį ežerą, arklys paslydo, pargriuvo ant ledo ir buvo rujos vilkų sudraskytas. Kitą rytą žmonės, grįždami iš bažnyčios, rado inžinierių mirtinai sušalusį rogėse. Du vilkus jis buvo nušovęs. Jei ne šautuvas, ir jį patį būtų vilkai suėdę.

Ar toli nuo Forstugano iki artimiausios gyvenvietės?

– Aštuonios valandos kelio, jojant per girią geru arkliu.

– Vaikštinėdamas prieš valandą po mišką, girdėjau skambalėlius. Matyt, jūsų apylinkėse daug galvijų?

Larsas Andersas išspjovė tabako gumulėlį ir griežtai pasakė, kad aš apsirikau – arčiau kaip už šimto mylių miške nesą jokių bandų, o jo paties keturios karvės stovinčios tvarte.

Aš pakartojau, kad aiškiai girdėjau girios tolumoje skambalėlius – net pagalvojau, ar tik jie ne sidabriniai, kad taip gražiai skamba.

Larsas Andersas ir tetulė Kerstina nerimastingai susižvalgė, bet nieko nepasakė. Palinkėjau jiems labos nakties ir nuėjau į savo kamarėlę virš karvidės. Už lango juodavo nebylus miškas. Užsidegiau ant stalo stovinčią lajinę žvakelę ir atsiguliau ant avikailio, mieguistas ir pavargęs po ilgų klajonių. Valandėlę klausiausi, kaip atrajoja miegančios karvės, paskui miško tolumoje lyg ir ūktelėjo pelėda. Žiūrėjau į lajinę žvakę, spingsinčią ant stalo – blausi jos šviesa maloniai glostė akį; juk aš nebuvau matęs lajinės žvakės nuo pat vaikystės, kai gyvenau tėviškėje. Blakstienos merkėsi, bet aš tariausi matąs, kaip tamsų žiemos rytą mažas berniukas brenda per gilų sniegą į mokyklą. Jam ant nugaros veršenikė su knygomis, o rankoje – lygiai tokia pat lajinė žvakė. Kiekvienas vaikas turėdavo atsinešti žvakę, kurią užsidegdavo klasėje ant savo suolo. Vieni berniukai atsinešdavo storas žvakes, kiti – plonas, tokias kaip ta, kuri dega dabar ant stalo. Aš buvau pasiturinčių tėvų vaikas, ir ant mano stalo degė stora žvakė. O ant gretimo suolo degė ploniausia žvakė visoje klasėje, nes šalia manęs sėdinčio berniuko motina buvo labai neturtinga. Bet per Kalėdų egzaminus aš susikirtau, o jis išlaikė geriausiai iš visų – mat jo galvoje buvo daugiau šviesos.

Staiga man pasirodė, kad ant stalo kažkas subrazdėjo. Matyt, jau buvau užsnūdęs, nes žvakė vos bespingsėjo. Bet aš aiškiai įžiūrėjau žmogiuką, ne didesnį kaip mano delnas. Žmogiukas sėdėjo ant stalo sukryžiavęs kojas, atsargiai čiupinėjo mano laikrodžio su repetyru grandinėlę ir pakreipęs seną žilą galvą klausėsi, kaip jis tiksi. Jis buvo taip susidomėjęs, jog nepastebėjo, kad atsisėdau lovoje ir į jį žiūriu. Staiga jis mane pamatė, metė grandinėlę, vikriai kaip jūrininkas nušliuožė stalo koja ir spruko, kiek tik įkabino jo mažutės kojos, prie durų.

– Nebijok, gnomeli, – pasakiau. – Juk tai aš. Nebėk nuo manęs, aš tau parodysiu, kas yra auksinėj dėžutėj, kuria buvai taip susidomėjęs. Joje yra varpelis, galintis skambinti taip pat, kaip skambina sekmadienį bažnyčioje.

Jis ūmiai sustojo ir pažvelgė į mane geromis akutėmis.

– Nieko nesuprantu! – tarė gnomas. – Lyg užuodžiau šioj kamarėlėj vaiką, antraip nė nebūčiau ėjęs, bet tu atrodai suaugęs vyras. Še tau kad nori... – sušuko jis ir užsiropštė ant kėdės, kuri stovėjo prie lovos. – Na ir pasisekė gi man! Kas galėjo pamanyti, kad sutiksiu tave čia, kitam pasaulio krašte! O tu tebesi toks pat kūdikis kaip ir tąsyk, kai paskutinį kartą mačiau tave vaikų kambaryje, jūsų senajame name – antraip nebūtum manęs pamatęs šį vakarą, kai sėdėjau ant stalo. Argi manęs nepažįsti? Juk tai aš kas naktį, kai visi namai sumigdavo, ateidavau į tavo kambarį, pašalindavau nesklandumus ir išsklaidydavau dienos rūpesčius. O tu per savo gimtadienį visuomet atnešdavai man gabalėlį torto, per Kalėdas – riešutų, razinų ir saldainių ir niekuomet nepamiršdavai pastatyti man dubenėlį avižienės. Kodėl tu apleidai senuosius namus, apsuptus didelių girių? Tada tu nuolat šypsodavais. Kodėl dabar atrodai toks liūdnas?

– Nes mano mintys neduoda man ramybės, aš niekur negaliu ilgai pabūti, nieko negaliu užmiršti, negaliu miegoti.

– Visai kaip tavo tėvas. Kieksyk matydavau jį kiaurą naktį vaikštant iš kampo į kampą po savo kambarį.

– Papasakok ką nors apie tėvą, aš jo beveik neprisimenu.

– Tavo tėvas buvo keistas žmogus, paniuręs ir tylus. Jis buvo geras vargšams ir gyvuliams, bet su savo artimaisiais dažnai elgdavosi žiauriai. Tave jis vis mušdavo, bet tu buvau abejingas vaikas. Nieko neklausydavai, atrodė, kad tu nieko nemyli – nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Tiesa, man regis, mylėjai savo žindyvę. Ar dar atsimeni Leną? Visi jos nemėgo, visi bijojo. Ją buvo paėmę tik dėl to, kad neturėjo kitos išeities – motina negalėjo tavęs maitinti. Niekas nežinojo, iš kur ji. Ji buvo tamsaus gymio kaip ir ta lapiukė, kuri vakar tave čia atvedė, tik labai aukšta. Žindydama ji dainuodavo nesuprantama kalba, o žindė ji tave, iki sulaukei dvejų metų. Niekas, net tavo motina, nedrįsdavo arčiau prie jos prieiti, nes ji urgzdavo kaip įpykusi vilkė, jei kas norėdavo paimti tave iš jos rankų. Galiausiai ją atleido, bet ji grįžo naktį ir bandė tave pavogti. Tavo motina taip išsigando, jog vėl Leną priėmė. Tau žaisti ji prinešdavo visokiausių gyvūnų: šikšnosparnių, ežių, voverių, žiurkių, žalčių, pelėdų ir varnų. Sykį pats savo akimis mačiau, kaip ji perpjovė varnui gerklę ir įmaišė tau į pieną kelis lašus jo kraujo. Kartą, kai tau buvo ketveri, atėjo šerifas su dviem policininkais ir ją išsivedė, surakinę riešus antrankiais. Žmonės pasakojo, kad ji buvo kažką padariusi savo vaikui. Visi namiškiai džiūgavo, o tu kelias dienas buvai kaip nesavas. Daugiausia tau kliūdavo už tuos gyvūnus. Tavo kambarys knibždėte knibždėjo visokiausių gyvių, tu net miegodavai su jais. Ar atsimeni, kaip smarkiai gavai į kailį už tai, kad perėjai kiaušinius? Nučiupęs kokio paukščio kiaušinį, bandydavai pats jį perėti lovoje. Bet mažas vaikas, žinoma, neištvers neužmigęs, kiekvieną rytą tavo patalynė būdavo ištepliota sukultais kiaušiniais, ir kiekvieną rytą tave lupdavo, tačiau niekas negelbėjo. Atsimeni tą vakarą, kai tėvai, grįžę vėlai iš svečių, rado tavo seserį, sėdinčią su naktiniais marškiniais po skėčiu ant stalo ir klykiančią iš siaubo? Visi gyviai buvo išbėgę iš tavo kambario, šikšnosparnis įsivėlęs tavo seseriai į plaukus, žalčiai, rupūžės ir žiurkės šmirinėjo po visus kampus, o tavo lovoje aptiko pilną lizdą peliukų. Tėvas žiauriai tave prilupo, o tu šokai ant jo ir įkandai tikram savo tėvui į ranką. Tą naktį tu įsilaužei į kamarą, prisidėjai į kuprinę visokiausio maisto, sudaužei sesers taupyklę ir pavogei visas jos santaupas, nes pats niekuomet netaupydavai, o švintant pabėgai iš namų. Visą dieną ir visą naktį veltui tavęs ieškojo tarnai. Galiausiai tave rado tėvas, jodamas į kaimą pranešti policijai; tu ramiai miegojai šalikelėj, sniege, bet tavo šuo, pamatęs tėvą, pradėjo loti. Aš nugirdau, kaip jo hunteris pasakojo tvarte kitiems arkliams, kad tėvas, netaręs nė žodžio, įkėlė tave į balną, grįžo su tavim namo ir užrakino tamsiame kambaryje, kur išbuvai dvi paras, tegaudamas sausos duonos ir vandens. Trečią dieną tave nuvedė į tėvo kambarį, ir jis paklausė, kodėl pabėgai iš namų. Tu atsakei, kad niekas namuose tavęs nesupranta ir kad norėjai išvažiuot į Ameriką. Jis paklausė, ar gailiesi įkandęs jam į ranką. Tu atsakei, kad ne. Kitą dieną tave išsiuntė mokyklon į miestą, o namo tau buvo leista grįžti tik Kalėdų atostogų. Per Kalėdas, ketvirtą valandą ryto, visi nuvažiavome į bažnyčią rytmetinių pamaldų. Važiuojant per užšalusį ežerą, įkandin rogių bėgo ruja vilkų – žiema buvo labai žvarbi, ir vilkai buvo itin išbadėję. Bažnyčia skendėjo šviesų jūroje – dvi didelės Kalėdų eglės žėrėjo prie didžiojo altoriaus. Visi parapijiečiai sustoję giedojo „Būk pasveikinta, aušra šviesioji“. Kai giesmė nutilo, tu atsiprašei tėvo, kad įkandai jam į ranką, ir jis paglostė tau galvą. Važiuojant per ežerą namo, bandei iššokti iš rogių, paaiškinęs, jog nori sekti vilkų pėdomis ir pasižiūrėti, kur jie pasislėpė. Pavakare vėl dingai, veltui visą naktį tavęs visur ieškojo. Rytą eigulys rado tave miegantį po didele egle. Aplink buvo daugybė vilkų pėdų, ir eigulys pasakė, kad tik per stebuklą jie tavęs nesudraskė. Bet viskas nublanksta prieš tai, kas įvyko per vasaros atostogas, kai kambarinė rado po tavo lova žmogaus kaukolę su rudų plaukų kuokštu ant pakaušio. Visas namas buvo sukrėstas. Motina apalpo, o tėvas taip tau išpėrė kailį, kaip dar niekuomet nebuvo pėręs, ir vėl uždarė į tamsų kambarį, davęs tik duonos ir vandens. Paaiškėjo, kad naktį buvai nujojęs ant savo ponio į kaimo kapines, įlindęs į rūsį ir pavogęs kaukolę, kuri gulėjo ant kaulų krūvos. Klebonas, buvęs berniukų mokyklos direktorius, pasakė tavo tėvui, jog negirdėta, kad dešimties metų berniukas galėtų taip baisiai nusidėti Dievui ir žmonėms. Tavo motina, labai dievota moteris, taip ir neatsigavo po šitokio smūgio. Atrodė, ji tavęs bijo, ir ne tik ji viena. Ji sakė neįstengianti suprasti, kaip galėjo pagimdyti šitokią pabaisą. Tavo tėvas pasakė, kad tu ne jo sūnus, o tikras velnio vaikas. Senosios šeimininkės manymu, viskuo buvusi kalta žindyvė, kuri tave pakerėjo, kažko uždavusi su pienu ir užkabinusi ant kaklo vilko nagą.