Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Tačiau kai sanitarinė tarnyba ėmėsi bergždžio darbo dezinfekuoti kloakas, padėtis pasikeitė – mano baimė virto siaubu. Milijonai žiurkių, kurios nuo romėnų laikų ramiai gyveno kloakose, užplūdo žemutinę miesto dalį. Apkvaitusios nuo sieros garų ir karbolio rūgšties, jos siautėjo lūšnose kaip pasiutę šunys. Niekuomet nebuvau matęs tokių žiurkių: visai plikos, uodegos raudonos ir nepaprastai ilgos, baisios krauju pasruvusios akys, smailūs juodi dantys, ilgi kaip šeško. Jei tokiai žiurkei smogdavai lazda, ji atsigręžusi įsikibdavo į ją dantimis kaip buldogas. Per visą gyvenimą aš jokio gyvūno taip nebijojau kaip šitų pasiutusių žiurkių – esu tikras, kad jos buvo pasiutusios. Visas Baso Portas buvo apimtas siaubo. Pačią pirmąją jų užplūdimo dieną į Pelegrinio ligoninę buvo atvežta daugiau kaip šimtas smarkiai apkandžiotų vyrų, moterų ir vaikų. Keli kūdikiai buvo tikrąja to žodžio prasme suėsti. Niekuomet neužmiršiu nakties vienoje Vikolo dela Dukesos lūšnoje. Kambaryje, tikriau sakant, rūsyje, buvo beveik tamsu, tik prieš madoną spingsėjo mažutė lempelė. Šeimos tėvas buvo miręs prieš dvi dienas, bet lavonas tebegulėjo pridengtas skarmalais – artimiesiems, kaip tai dažnai buvo daroma lūšnose, pavyko jį paslėpti nuo policijos, kuri ieškodavo lavonų ir veždavo juos į kapines. Sėdėjau ant grindų šalia dukters, lazda vaikydamas žiurkes. Mergaitė buvo jau atšalusi, bet dar turėjo sąmonę. Visą laiką girdėjau, kaip žiurkės graužia tėvo lavoną. Tas mane taip veikė, jog galiausiai pastačiau lavoną stačią kampe kaip spintinį laikrodį. Žiurkės bematant puolė godžiai graužti jo kojas. Negalėdamas ilgiau tverti, apimtas siaubo išbėgau.

La Farmacia di San Gennaro 114 taip pat buvo mėgstama mano priegloba, kai bijodavau likti vienas. Ji buvo atdara dieną naktį. Donas Bartolas visuomet būdavo ant kojų ir be perstojo gamino įvairias mikstūras ir stebuklingus vaistus iš žolelių, laikomų fajansiniuose septynioliktojo amžiaus induose su lotyniškais, daugiausia man nežinomais pavadinimais. Spintelę puošė du dideli stikliniai buteliai su užpiltomis spiritu gyvatėmis ir gemalu. Prieš švento Dženaro, Neapolio patrono, relikvinę degė šventa lempelė, o palubėje tarp voratinklių kabojo balzamuota dvigalvė katė. Vaistinė garsėjo anticholerine dono Bartolo mikstūra. Vienoje butelio pusėje buvo švento Dženaro atvaizdas, kitoje – kaukolė ir apačioj užrašas: Morte alla coléra 115. Mikstūros receptas buvo šeimos paslaptis, perduodama iš kartos į kartą nuo tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt ketvirtųjų metų epidemijos, kada šie vaistai, švento Dženaro padedami, išgelbėjo miestą. Kiti ypatingi vaistai buvo laikomi paslaptingame flakone, ant kurio etiketės buvo nupiešta širdis, perverta Kupidono strėle. Tai buvo kita šeimos paslaptis – filtro d’amore , meilės eliksyras, turėjęs, kiek man teko girdėti, didelę paklausą. Atrodo, dauguma dono Bartolo klientų suplaukdavo iš kaimyninių vienuolynų ir bažnyčių, o jų ten buvo nemažai. Jo vaistinėj prieš prekystalį visuomet sėdėdavo keli dvasininkai, vienuoliai ar broliai, karštai svarstydami dienos įvykius, naujus vieno ar kito šventojo stebuklus, taip pat įvairių madonų stebuklingąją galią: la Madonna del Carmine, la Madonna dell’Aiuto, la Madonna della Buona Morte, la Madonna della Coléra, l’Addolorata, la Madonna Egiziaca 116. Retai, labai retai tegirdėdavau tariant Dievo vardą, o jo sūnaus vardas išvis nebuvo minimas. Kartą išdrįsau pasakyti senam vargingam Frate 117, ypač geram savo bičiuliui, jog stebiuosi, kodėl jų ginčuose neminimas Kristaus vardas. Senukas mielai man paaiškino, jog jis yra tos nuomonės, kad Kristaus mes visai ir negarbintumėm, jei jis nebūtų madonos sūnus. Kiek jam žinoma, Kristus nieko nėra išgelbėjęs nuo choleros. Šventoji motina dėl jo akis išverkusi. O kuo jis atsilyginęs? „Kas tau darbo, moteriške?“ – pasakė jis.

– Perciò ha finito male , štai kodėl jis susilaukė tokio liūdno galo!

Artėjant šeštadieniui, jų kalbose vis rečiau skambėdavo šventųjų ir madonos vardai. Penktadienį vakare gausūs vaistinės lankytojai, pasiutusiai mostaguodami rankomis, karštai svarstydavo savo šansus kitos dienos Banco di Lotto 118.

Trentaquattro, sessantanove, quarantatre, diciasette! 119

Donas Antonijus sapnavęs, kad staiga mirė teta ir paliko jam penkis tūkstančius lirų; staigi mirtis – 49, pinigai – 70! Donas Onoratas pasitaręs su Via Forčelos kuprium ir tvirtai žinąs savo terno 120 – 9, 39, 20! Dono Bartoko katė atsivedusi naktį septynis kačiukus – skaičiai 7, 16, 64! Donas Dionizijus ką tik perskaitęs laikraštyje, kad vienas camorrista prie Imakolatelos nudūrė barzdaskutį. Barzdaskutys – 21, peilis – 41! Donas Paskualė savo laimingą skaičių sužinojęs iš kapinių sargo, kuriam jį aiškiai pasakęs balsas iš kapo – il morto che parla 121 – 48!

Su daktaru Vilariu taip pat susipažinau San Dženaro vaistinėje. Donas Bartolas man jau buvo pasakojęs, kad jis atvyko į Neapolį prieš dvejus metus ir buvo padėjėjas seno daktaro Rispu, garsaus gydytojo, kurį gerai žinojo visi tos miesto dalies vienuolynai ir kongregacijos. Mirdamas gausią savo praktiką jis paliko jaunam padėjėjui.

Man visuomet būdavo malonu susitikti su savo kolega, nes iš karto pajutau jam didelę simpatiją. Jis buvo nepaprastai gražus, malonaus ir santūraus būdo, visai kitoks negu neapoliečiai. Kilęs iš Abrucų. Tai jis pirmas man papasakojo apie vienuolyną di Sepolte Vive 122, niūrų seną kampinį pastatą su mažais gotiškais langeliais ir didžiuliais sunkiais geležiniais vartais, gūdų ir tylų kaip kapas.

Ar tiesa, kad vienuolės įnešamos pro tuos vartus su karstu, apklotos lavondengte, ir niekuomet nebeišeinančios iš ten gyvos?

Taip, gryniausia tiesa; vienuolės nepalaikančios jokių ryšių su išoriniu pasauliu. Kai jis kartkarčiais pakviečiamas į vienuolyną, pirma jo eina sena vienuolė ir skambina varpeliu, įspėdama seseris užsidaryti celėse.

Ar tiesa, kaip man pasakojo jų nuodėmklausys tėvas Anselmas, kad vienuolyno sode daugybė senovinio marmuro?

Taip, jis matęs daug marmuro nuolaužų ir girdėjęs, kad vienuolynas stovi ant graikų šventovės griuvėsių.

Atrodė, mano kolegai malonu su manim pasišnekėti. Jis pasakė neturįs Neapolyje jokių draugų; kaip visi jo kraštiečiai, jis nekentė neapoliškių ir juos niekino. O tai, ką jis pats savo akimis matė siaučiant epidemijai, dar labiau sustiprino tą pasišlykštėjimą. Tikriausiai Dievas nubaudė supuvusį jų miestą. Sodoma ir Gomora nublanksta, palyginti su Neapoliu. Argi aš nematęs, kas darosi varguomenės kvartaluose, gatvėse, apkrėstuose namuose, net bažnyčiose, kai jie meldžiasi vienam šventajam ir plūsta kitą? Gašlumo karštligė apėmė visą Neapolį – ištvirkimas ir nuodėmė net mirties akivaizdoje! Jokia padori moteris nedrįsta išeiti iš namų, užpuldinėjimai pasidarė dažnas reiškinys.

Jis, matyt, nebijojo choleros ir jautėsi visai ramus, nes, anot jo, jį sauganti madona. Kaip aš pavydėjau to tikėjimo! Jis man parodė du medalikėlius, kuriuos žmona užkabino jam ant kaklo, kai pradėjo siausti cholera – viename buvo madonos del Karmine atvaizdas, kitame – šventos Liučijos, jo žmonos globėjos, mat jos vardas buvo Liučija. Žmona nešiojusi tą medalikėlį nuo pat vaikystės. Pasakiau gerai žinąs šventą Liučiją, žinąs, kad ji – akių šviesos globėja. Aš ne kartą ketinęs uždegti žvakę prieš jos relikvinę, nes jau seniai bijąs apakti. Jis pasakė paprašysiąs žmoną pasimelsti už mane šventai Liučijai, kuri pati buvo netekusi regėjimo, bet daugeliui žmonių jį grąžinusi. Jo žmona, kaip jis man papasakojo, visą dieną sėdi prie lango ir laukia jo pareinant. Jinai tik jį vieną teturi pasaulyje, nes ištekėjo už jo prieš tėvų valią. Jis norėjo išsiųsti žmoną iš apkrėsto miesto, bet jinai nesutiko jo palikti. Paklausiau, ar jis nebijo mirties. Dėl savęs ne, atsakė jis, tik dėl žmonos. Kad nors mirtis nuo choleros nebūtų tokia šlykšti! Jau geriau tegul iš karto kūną išveža į kapines, kad jo nepamatytų mylinčios akys.