Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Paklausiau dėdės Larso apie svetimšalį, kuris buvo atvykęs į Forstuganą prieš dvi dienas ir suvalgęs visą duoną. Jis nemokėjo nė žodžio švediškai, pasakė Larsas Andersas, o Suomijos lapis, nešęs jo žūklės reikmenis, paaiškino, kad jie paklydo. Abudu buvo mirtinai išbadėję ir suvalgė viską, kas buvo namuose. Dėdė Larsas parodė man pinigą, kurį nepažįstamasis brukte įbrukęs jo vaikaičiams – nejaugi jis iš tikrųjų auksinis?

Tai buvo anglų soverenas. Ant grindų palei langą gulėjo The Times numeris, adresuotas serui ponui Skotui. Atverčiau laikraštį ir perskaičiau antraštę didžiulėmis raidėmis: BAISI CHOLEROS EPIDEMIJA NEAPOLYJE. KASDIEN SUSERGA DAUGIAU KAIP TŪKSTANTIS ŽMONIŲ.

Po valandos prie mano durų stovėjo Pelė, dėdės Larso vaikaitis, su gauruotu norvegišku poniu. Dėdė Larsas apstulbo ir pasakė, kad tai negirdėta, kai pasiūliau sumokėti bent už maistą, kurio jis prikrovė man į kuprinę. Man nesą ko būgštauti: Pelė labai gerai žinąs kelią. Tokiu metų laiku kelionė būsianti lengva ir maloni. Aštuonios valandos raitomis per girią iki Ruknės, trys valandos pasroviui upe Liso Jokumo valtimi, šešios valandos pėsčiom per kalną iki bažnytkaimio, dvi valandos per ežerą į Loso Jarvį, o iš ten per aštuonias valandas lengvai pasieksiu naująją geležinkelio stotį. Keleiviniai traukiniai kol kas dar neina, bet mašinistas man tikriausiai leis pastovėti garvežyje tuos du šimtus mylių, o tada galėsiu įlipti į prekinį traukinį.

Dėdė Larsas sakė tiesą: kelionė buvo lengva ir maloni – bent tąsyk man taip atrodė. Kažin, kaip atrodytų dabar? Tokia pat lengva ir maloni buvo kelionė per Vidurio Europą bjauriais tų laikų traukiniais, beveik nesumerkus akių. Iš lapių krašto į Neapolį – pažvelkit į žemėlapį!

Aštuntas skyrius

NEAPOLIS

Jei kas norėtų daugiau sužinoti apie mano buvimą Neapolyje, tepasiskaito „Laiškus iš gedinčio miesto“ – tik kažin ar pavyks šią knygelę gauti, nes ji seniai išparduota ir visų užmiršta. Aš pats ką tik su dideliu susidomėjimu perskaičiau „Laiškus iš Neapolio“ – taip vadinosi švediškas originalas. Dabar jokiu būdu negalėčiau parašyti tokios knygos, net jei nuo to priklausytų mano gyvybė. Tuose laiškuose daug jaunatviško užsidegimo ir dar daugiau savimeilės, gal net pasipūtimo. Aš neabejotinai didžiavausi tuo, kad atskubėjau iš lapių krašto į Neapolį tokiu metu, kai visi iš jo bėgo. Pagyrūniškai pasakojau, kaip apniktas utėlių dieną naktį laksčiau po apkrėstus varguomenės kvartalus, maitindamasis supuvusiais vaisiais ir nakvodamas purviname viešbutyje. Visa tai gryniausia tiesa, nieko negaliu paneigti – aš aprašiau Neapolį siaučiant cholerai, kokį mačiau jį entuziasto akimis.

Bet save pavaizdavau toli gražu ne taip teisingai. Man užteko įžūlumo rašyti, kad nebijojau choleros, nebijojau mirties. Aš melavau. Nuo pat pradžios iki galo klaikiai jų bijojau. Pirmame laiške aprašiau, kaip, dusdamas nuo karbolio smarvės, vėlai vakare išlipau iš tuščio traukinio į aikštę, kurioje nebuvo nė gyvos dvasios, kaip gat­vėse pamačiau ilgas gurguoles vežimų ir omnibusų, vežančių krūvas lavonų į choleros kapines, kaip visą naktį praleidau tarp mirštančiųjų skurdžiose varguomenės lūšnose. Bet ten nėra aprašyta, kaip, išbuvęs Neapolyje dvi valandas, grįžau į stotį ir ėmiau nekantriai teirautis, kada eis pirmas traukinys į Romą, Kalabriją, Abrucus, bet kur, – juo toliau, juo geriau, – kad tik ištrūkus iš to pragaro! Jei būtų buvęs koks traukinys, „Laiškai iš gedinčio miesto“ nebūtų pasirodę. Tačiau iki vidurdienio nebuvo jokio traukinio – susisiekimas su apkrėstu miestu buvo beveik nutrauktas. Beliko nusimaudyti brėkštant prie Santa Liučijos ir grįžti į lūšnas – nors mano galva ir atvėso, vis dar drebėjau iš baimės. Tą dieną pasisiūliau dirbti Santa Magdalenos choleros ligoninėje, ir mano prašymas buvo patenkintas. Po dviejų parų, supratęs, kad tikroji mano vieta ne tarp mirštančiųjų ligoninėje, o tarp mirštančiųjų lūšnose, pasprukau iš ligoninės.

Juk būtų kur kas lengviau ir jiems, ir man, galvojau sau, jeigu jų agonija nebūtų tokia ilga, tokia baisi! Ištisas valandas, ištisas dienas jie gulėjo algidinės stadijos, atšalę kaip lavonai, plačiai atmerktomis akimis, plačiai išsižioję – visai kaip mirę, o vis dėlto gyvi. Ar jie ką jausdavo, ar ką suprasdavo? Laimingi buvo tie – bet jų, deja, buvo nedaug, – kurie dar įstengė nuryti šaukštelį laudanumo, paskubomis įpilto jiems į burną kokio nors Croce Bianca 110 savanorio. Jie dar galėjo tikėtis užmigti amžinu miegu prieš atvykstant naktį kareiviams ir pusgirčiams beccamorti 111, kurie versdavo juos krūvomis į didžiulę duobę Camposanto dei Colerosi 112. O kiek ten sumesdavo dar gyvų? Manau, šimtus. Jie visi atrodė vienodi, aš pats dažnai negalėdavau atskirti gyvų nuo mirusių. Laikas buvo brangus, kiekvienoje lūšnoje gulėjo dešimtys lavonų, ir buvo griežčiausiai įsakyta juos laidoti tą pačią naktį.

Kai epidemija pasiekė kulminaciją, nebegalėjau skųstis, kad merdinčiųjų agonija per ilga. Netrukus žmonės pradėjo kristi gatvėse kaip žaibo nutrenkti; policija juos rinkdavo ir gabendavo į choleros ligoninę, kur po kelių valandų jie mirdavo. Vežikas, kuris vieną rytą smagiai nusiteikęs nuvežė mane į Granatelo sunkiųjų darbų kalėjimą netoli Portičio ir turėjo parvežti atgal į Neapolį, vakare jau gulėjo negyvas savo fiakre. Niekas Portičyje nenorėjo su juo terliotis, niekas man nepadėjo išnešti jo iš fiakro. Gavau pats sėsti ant pasostės ir parvežti jį į Neapolį. Ten vėl niekas nenorėjo su juo terliotis, ir galiausiai, neįstengdamas kitaip jo atsikratyti, turėjau pats nuvežti į choleros kapines.

Dažnai grįždavau vakare toks pavargęs, jog krisdavau ant lovos nenusirengęs, net nenusiprausęs. Argi vertėjo praustis tuo purvinu vandeniu, argi vertėjo dezinfekuotis, jei visi ir viskas aplinkui buvo apkrėsta: maistas, kurį valgiau, vanduo, kurį gėriau, lova, kurioje miegojau, oras, kuriuo kvėpavau! Dažnai net bijodavau likti vienas. Tada išbėgdavau į gatvę ir kitą nakties dalį pratūnodavau kokioj nors bažnyčioj. Mėgstamiausias mano naktinis prieglobstis buvo sena Santa Marijos del Karmine bažnyčia, ir niekur nesu taip puikiai miegojęs, kaip kairiojoje jos navoje ant suolo. Kai bijodavau grįžti namo, galėdavau pasirinkti nakvynei bet kurią bažnyčią. Šimtuose Neapolio bažnyčių ir koplyčių per visą naktį degdavo įžadinės žvakės, per visą naktį jose melsdavosi minios žmonių. Šimtai madonų ir šventųjų dieną naktį dirbo išsijuosę, lankydami savo parapijų mirštančiuosius. Bet tiems, kurie išdrįsdavo pasirodyti svetimoje parapijoje, būdavo riesta. Net garbingoji Madonna della Coléra , išgelbėjusi miestą nuo baisios choleros epidemijos tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt ketvirtaisiais metais, prieš keletą dienų buvo nušvilpta Bjanko Nuovyje.

Bet aš bijojau ne tik choleros. Nuo pradžios iki galo man kėlė siaubą žiurkės. Lūšnų fondaci , bassi ir sotterranei – rūsiuose ir požemiuose žiurkės jautėsi taip pat laisvai kaip ir vargdieniai, kurie ten gyveno ir mirė. Vis dėlto reikia pripažinti, kad apskritai tos žiurkės buvo nepiktos ir neįkyrios – bent jau gyviesiems; jos uoliai ėjo valytojų pareigas, kurios buvo patikėtos išimtinai joms nuo Romos imperijos laikų; tai buvo vieninteliai visu kuo aprūpinti bendruomenės nariai. Jos buvo jaukios kaip katės ir beveik tokio pat dydžio.

Kartą, užėjęs į rūsį – tamsų požeminį urvą, ant supuvusio šiaudų čiužinio pamačiau pusnuogę seną moteriškę, kurios buvo belikę vieni kaulai ir oda. Man pranešė, jog tai esanti vavama , senelė. Paralyžiuota, visiškai akla, ji ten gulėjo jau keletą metų. Purvino rūsio asloje, sutūpusios ratu, šešios milžiniškos žiurkės ėdė šlykščias atmatas. Jos nė nekrustelėjusios ramiai pažiūrėjo į mane ir pusryčiavo toliau. Senė ištiesė kaulėtą ranką ir kimiu balsu sušuko: Pane! Pane! 113