Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Rog! – staiga tarė ji, rodydama į žemą debesį, neapsakomu greičiu plaukiantį į mus virš pelkyno.

Taip, tai tikrai buvo rūkas!

Po valandėlės mus apgaubė tankus šydas, tirštas kaip lapkričio rūkas Londone. Turėjom susikabinti rankomis, kad nenutoltume vienas nuo kito. Taip klampojom kelias valandas iki kelių šaltame kaip ledas vandenyje. Galiausiai Ristina pasakė paklydusi – reikią palaukti, kol išsisklaidys rūkas. O kada tas bus? Ji pati nežinanti. Tai buvo vienas nemaloniausių nuotykių mano gyvenime. Labai gerai žinojau, kad su tokia menka išranga įstrigti bekraštėse pelkėse užklupus rūkui kur kas pavojingiau, negu sutikti miške lokį. Taip pat žinojau, kad nieko kito nelieka, kaip tik laukti. Kelias valandas mudu tūnojome, susėdę ant kuprinių; rūkas lipo prie odos kaip šlapia ledinė marška. Mano kančios tapo nebepakeliamos, kai sumanęs užsidegti pypkę pamačiau, jog liemenės kišenė pilna vandens. Kol nusiminęs žiūrėjau į sumirkusią degtukų dėžutę, Ristina įskėlė ugnį ir užsirūkė. Civilizacija patyrė dar vieną pralaimėjimą, kai panorau užsimauti sausas kojines ir įsitikinau, kad geriausios Londono firmos neperšlampama mano kuprinė kiaurai permirkusi; tuo tarpu Ristinos daiktai namų darbo tošiniame laukos buvo sausutėliai. Kol mudu laukėm, kada užvirs vanduo ir galėsim apšilti, išgėrę puodelį kavos, ūmus vėjo gūsis užpūtė mano spiritinę lemputę. Ristina akies mirksniu stryktelėjo ir nubėgo pavėjui, grįžusi liepė man tučtuojau dėtis kuprinę. Po minutės mums į veidą pūtė stiprus vėjas, o rūko uždanga greitai pakilo. Pačioj slėnio gilumoj, žemai po mūsų kojomis, tartum kardas žvilgėjo saulėje didelė upė. Kitame jos krante, kiek užmatė akis, juodavo pušynas. Ristina parodė ranka į siaurą dūmelį, rūkstantį virš medžių viršūnių.

– Forstuganas! – tarė mergina.

Ji nustraksėjo atkalne ir net nesudvejojusi pasinėrė iki kaklo upėje. Aš šokau jai iš paskos. Veikiai nebesiekėm dugno ir nuplaukėm per upę kaip tie briedžiai per kalnų ežerą. Išlipę ant kranto, įsukom į mišką ir po pusvalandžio priėjom proskyną, kurią ne­abejotinai buvo iškirtusi žmogaus ranka. Nirtulingai lodamas ant mūsų šoko didžiulis lapių šuo. Nuodugniai mus apuostęs, jis nepaprastai apsidžiaugė ir, draugiškai vizgindamas uodegą, nubėgo pirma mūsų, rodydamas kelią.

* * *

Prieš raudoną savo namą stovėjo Larsas Andersas su ilgais avies kailiniais ir medinėmis klumpėmis – tikras Forstugano milžinas.

– Sveikas atvykęs į mūsų mišką! – tarė Larsas Andersas. – Iš kur ateini? Kodėl neleidai tai lapiukei vienai plaukti per upę – ji būtų atgabenusi mano valtį. Įmesk į ugnį dar pliauską, Kerstina, – šūktelėjo jis pro duris žmonai. – Jis perplaukė su lapiuke per upę, jiems reikia išsidžiovinti drabužius.

Mudu su Ristina atsisėdom ant žemo suoliuko prie ugnies.

– Jis šlapias kaip ūdra, – tarė tetulė Kerstina, padėdama man nusiauti kojines ir nusimauti kelnes, nusivilkti permirkusį megztinį bei flanelinius marškinius ir džiaudama juos palubėje ant virvės.

Ristina jau buvo nusivilkusi elnio odos švarką ir vilnonę liemenę, nusiavusi blauzdines ir odines kelnes – marškinių ji neturėjo. O paskui mudu susėdom šalimais ant medinio suolelio prieš liepsnojančią ugnį nuogut nuogutėliai, kokius mus sukūrė Dievas. Senukai nematė čia nieko blogo, nieko blogo ir nebuvo.

Po valandos, apsivilkęs ilgu juodu dėdės Larso išeiginiu švarku, pasiūtu iš naminio audeklo, įsistojęs į medines jo klumpes, aš jau apžiūrinėjau naują savo buveinę, o Ristina sėdėjo prie krosnies virtuvėje, kur triūsė tetulė Kerstina – kepė mums duoną. Svetimšalis, užklydęs pas juos vakar su vienu Suomijos lapiu, suvalgė visą duoną. Larso sūnus buvo išvykęs kirsti medžių anapus ežero, todėl nuspręsta, kad aš miegosiu jo kamarėlėje virš karvidės. Bet gal man būsiąs nemalonus karvių kvapas? Anaiptol, man jis net patinkąs. Dėdė Larsas pasakė nueisiąs į sandėlį, herbre, atnešti man avikailio, kad būtų šilčiau miegoti – juk naktys jau šaltos. Herbre buvo pastatyta ant keturių tvirtų maždaug žmogaus aukščio stulpų, kad neprilįstų keturkojų svečių ir nepripustytų sniego. Joje buvo daugybė drabužių ir kailių, tvarkingai sukabintų ant elnio ragų: dėdės Larso vilkenos, jo žmonos žieminiai kailiniai ir pustuzinis kitų vilkenų. Ant grindų gulėjo rogių užklotas – nuostabus lokio kailis. Ant kito vagio kabojo vestuviniai tetulės Kerstinos drabužiai: ryškiaspalvis šilkinis kiklikas, nuostabiai išsiuvinėtas sidabru, ilgas žalias vilnonis sijonas, voverių kailiukų palantinas, kykas, papuoštas senoviškais nėriniais, raudonas odinis diržas su gryno sidabro sagtimis. Kai lipom sandėlio kopėčiomis žemyn, priminiau dėdei Larsui, kad jis pamiršo užrakinti duris. Bet jis atsakė, kad nėra reikalo rakinti – vilkams, lapėms ir žebenkštims jų drabužiai nereikalingi, o valgomo ten nieko nėra.

Pavaikštinėjęs po mišką, atsisėdau prie virtuvės durų po didele egle, kur manęs laukė puiki vakarienė: lapių upėtakiai, geriausi pasaulyje, dar šilta naminė duona, šviežias sūris ir naminis alus. Maniau, vakarieniausiu drauge su Ristina, bet to, matyt, neleido etiketas – ji vakarieniavo virtuvėje su vaikaičiais. Abu senukai sėdėjo šalia manęs ir žiūrėjo, kaip valgau.

– Ar tu matei karalių?

Ne, karaliaus aš nemačiau, nes atvykau ne per Stokholmą, o tiesiai iš kitos šalies, iš kito miesto, daug kartų didesnio už Stokholmą.

Dėdė Larsas nežinojęs, kad esama miesto, didesnio už Stokholmą.

Pasakiau tetulei Kerstinai, kad susižavėjau nuostabiais jos vestuviniais apdarais. Ji švilptelėjo ir paaiškino, kad jos motina jais vilkėjusi per savo pačios vestuves prieš kažin kiek metų.

– Nejaugi jūs paliekate herbre naktį nerakintą? – paklausiau.

– O kas čia tokio? – tarė dėdė Larsas. – Aš jau tau sakiau, kad ten nieko valgomo nėra, o vilkai ir lapės tikrai neims mūsų drabužių.

– Bet juos gali paimti kas kitas. Herbre stovi nuošalioje vietoje miške, tolokai nuo jūsų namo. Viena lokena verta daug pinigo, ir kiekvienas Stokholmo antikvaras mielai sumokės kelis šimtus riksdalerių už jūsų žmonos vestuvinius drabužius.

Senukai žiūrėjo į mane didžiai nustebę.

– Bet ar tu negirdėjai, kaip sakiau, kad ir lokį, ir vilkus aš pats nušoviau? Nejaugi nesupranti, kad tai mano žmonos vestuviniai drabužiai ir kad jinai juos gavo iš savo motinos? Nejaugi nesupranti, kad visa tai priklauso mudviem, kol esam gyvi, o kai numirsim, atiteks mūsų sūnui? Tai kas juos gali paimti? Apie ką tu kalbi?

Dėdė Larsas ir tetulė Kerstina pažvelgė į mane tokiomis akimis, lyg būčiau juos įžeidęs. Staiga dėdė Larsas pasikasė pakaušį, ir senose jo akyse blykstelėjo gudri šypsenėlė.

– A! Dabar žinau, apie ką jis kalba, – šypsodamasis tarė jis žmonai. – Apie tuos žmones, kuriuos jie vadina vagimis.

Paklausiau dėdę Larsą apie Sivos ežerą. Ar tiesa, ką man pasakojęs Turis – kad milžinas stalo išmušęs jo dugne skylę ir visos žuvys turėjusios pasprukti? Taip, tai tikra tiesa, ežere nėra nė vienos žuvies, nors visi kiti kalnų ežerai jų knibždėte knibžda. Bet ar dėl to kaltas stalo, jis negalįs pasakyti. Lapiai prietaringi ir tamsūs žmonės. Jie net ne krikščionys, ir niekas nežino, iš kur jie atklydo, o jų šnekta nepanaši į jokią pasaulio kalbą.

O šioj upės pusėj ar esama milžinų ir trolių?

– Seniau tikrai buvo, – tarė dėdė Larsas.

Vaikystėj jis daug girdėjęs apie didįjį trolį, kuris gyvenęs gretimame kalne. Tasai trolis buvęs labai turtingas ir turėjęs šimtus bjaurių nykštukų, saugojusių jo auksą, paslėptą po kalnu, ir tūkstančius baltų kaip sniegas galvijų su sidabriniais skambalėliais po kaklu. Bet nuo to laiko, kai karalius pradėjęs sprogdinti uolas, ieškodamas geležies rūdos, ir tiesti čia geležinkelį, apie trolius nieko negirdėti. Bet skogsra, miško ragana, aišku, tebėra gyva ir vis dar stengiasi įvilioti žmones į girios tankmę ir ten paklaidinti. Kartais ji klykianti kaip paukštis, o kartais šaukianti švelniu moters balsu. Daug kas sako, kad ji tikra moteris, labai pikta ir labai graži. Sutikęs ją girioje, tučtuojau spruk šalin – jei bent sykį atsigręši į ją pasižiūrėti, žūsi. Niekuomet nesėdėk miške po medžiu, kai šviečia pilnatis. Ji prieina, atsisėda šalia ir apkabina kaip moteris, geidžianti vyro meilės. Bet ji nori tik vieno – iščiulpti iš tavo širdies kraują.