Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Nejaugi viskas, ką papasakojai apie mano vaikystę, tiesa? Taip, matyt, aš tikrai buvau keistas vaikas!

– Viskas, ką tau papasakojau, nuo pradžios iki galo gryniausia tiesa, – patikino gnomas. – Už tai, ką pats pasakoji kitiems, aš neatsakau. Tu, kaip ir visi vaikai, niekuomet neskiri tikrovės nuo sapnų.

– Bet aš nebe vaikas, kitą mėnesį man sukaks dvidešimt septyneri.

– Ne, tu didelis vaikas, antraip nebūtum manęs pamatęs. Mus, gnomus, mato tik vaikai.

– O kiek tau metų, žmogiuk?

– Šeši šimtai. O žinau dėl to, kad esu gimęs tais pačiais metais kaip ir senoji eglė po tavo kambario langais, kurioje buvo susisukusi lizdą didelė pelėda. Tavo tėvas visuomet sakydavo, kad tai seniausias medis visoje girioje. Argi neatsimeni didelės pelėdos, neatsimeni, kaip ji tupėdavo palei langą ir spoksodavo į tave apskritomis akimis?

– Ar tu vedęs?

– Ne. Aš viengungis, – atsakė gnomas. – O tu?

– Kol kas ne, bet...

– Ir nevesk! Mano tėvas nuolat kartodavo, kad vedybos – labai rizikingas dalykas ir kad ne veltui sakoma: būk akylas, rinkdamasis uošvę.

– Šeši šimtai metų! Nejaugi? Tu visai neatrodai toks senas. Niekuomet nebūčiau patikėjęs – juk taip vikriai nusliuogei stalo koja ir nubėgai per aslą, pastebėjęs, kad sėdžiu lovoje.

– Mano kojos, ačiū Dievui, eiklios, tik akys truputį pavargsta, ir dieną beveik nieko nematau. Ir ausyse keistai spengia nuo to laiko, kai jūs, dideli žmonės, pradėjote sprogdinti tas baisias minas aplinkiniuose kalnuose. Vieni gnomai sako, kad jūs užsimanėt atimti iš trolių auksą ir geležį, kiti – kad darot urvą tai didžiulei geltonai gyvatei su dviem juodais kryžiais ant nugaros, kuri rangydamasi šliaužia per laukus, miškus ir vandenis ir spjaudosi ugnimi bei dūmais. Mes visi jos bijome, visų girių ir laukų žvėrys, visi dangaus paukščiai, visos upių ir ežerų žuvys ir net troliai kalnų gilumoje jai besiartinant siaubo apimti sprunka į šiaurę. Ką darysime mes, vargšai gnomai? Ką darys vaikai, kai mūsų nebebus? Kas juos užmigdys pasakomis, kas saugos jų sapnus? Kas žiūrės arklius tvartuose, kas sergės, kad jie nepargriūtų ant slidaus ledo ir nenusilaužtų kojų? Kas žadins karves ir padės joms auginti jaunučius veršiukus? Sunkūs atėjo laikai, kažkas sugedo jūsų pasaulyje, niekur nėra ramybės. Tas nuolatinis triukšmas ir bildesys erzina mane. Bet aš negaliu ilgiau su tavim būti. Pelėdos netrukus užmigs, visų girių ropliai sulindo į savo urvus, voverės jau graužia eglių kankorėžius, veikiai užgiedos gaidys, o anapus ežero vėl ims griaudėti baisūs sprogimai. Nebegaliu ilgiau kentėti. Tai mano paskutinė naktis čia, laikas atsisveikinti. Kol saulė patekės, turiu nusigauti iki Kebnekaizės.

– Kebnekaizės? Juk Kebnekaizė toli šiaurėje, kaipgi tu, po šimts pypkių, įveiksi trumpom kojelėm kelis šimtų mylių?

– Gal kokia gervė ar laukinė žąsis nuskraidins ant savo sparnų. Jos dabar ten būriuojasi, prieš išlėkdamos į tolimą šalį, kur nėra žiemos. Blogiausiu atveju dalį kelio panėšės ant kupros lokys ar vilkas – mes, gnomai, su visais jais gražiai sugyvename. Na, man reikia eiti.

– Neik! Pabūk su manim dar valandėlę, aš tau parodysiu, kas yra toj auksinėj dėžutėj, kuria buvai taip susidomėjęs.

– Ką tu laikai toj auksinėj dėžutėj? Kokį nors gyvulėlį? Man pasigirdo, kad ten plaka kažkieno širdis.

– Tu girdėjai, kaip plaka Laiko širdis.

– O kas yra Laikas? – paklausė gnomas.

– To negaliu paaiškinti, ir niekas tau nepasakys, kas yra Laikas. Sako, kad Laikas susideda iš trijų skirtingų dalykų: praeities, dabarties ir ateities.

– Ir tu jį visuomet nešiojiesi šioj auksinėj dėžutėj?

– Taip, jis niekados nesiilsi, niekados nemiega ir niekados nesiliauja man kartojęs tą patį žodį.

– Ir tu supranti, ką jis sako?

– Deja, labai gerai suprantu! Kiekvieną sekundę, kiekvieną minutę, kiekvieną valandą ir dieną, ir naktį jis man kartoja, kad aš senas, kad netrukus mirsiu. Pasakyk man, žmoguti, kol dar neišėjai, ar tu bijai mirties?

– Ko?

– Tos dienos, kai nustos plakusi tavo širdis, kai subyrės viso mechanizmo varžteliai ir ratukai, mintys sustings, o gyvybė užges kaip tos lajinės žvakės blausi šviesa.

– Kas tau pripūtė į galvą tokių nesąmonių? Neklausyk, ką kalba balsas iš auksinės dėžutės. Praeitis, dabartis, ateitis – kokia kvailystė! Nejau nesupranti, kad tai tas pat? Nejau nesupranti, kad toj auksinėj dėžutėj kažkas šaiposi iš tavęs? Tavim dėtas, išmesčiau tą bjaurią dėžutę į upę, tegul prigeria joje tupinti piktoji dvasia. Netikėk tuo, ką ji sako. Tai perdėm melas! Tu visada būsi vaikas, tu niekuomet nepasensi, niekuomet nemirsi. Atsigulk ir pamiegok valandėlę. O paskui viršum eglių viršūnių patekės saulė, nauja diena pažvelgs pro langą, ir tu viską pamatysi daug aiškiau negu lajinės žvakės šviesoje. Na, man reikia eiti. Lik sveikas, svajotojau. Malonu buvo susitikti.

– Ir man malonu, gnomeli.

Jis nusliuogė nuo kėdės šalia mano lovos ir nukaukšėjo medinėmis klumpaitėmis prie durų. Ieškodamas kišenėje visrakčio, ūmiai taip prapliupo juoktis, jog turėjo susiimti rankomis galvą.

– Mirtis! – kvatojo jis. – Kaip kažin ką, nieko kvailesnio nebuvau girdėjęs! Kokie trumparegiai mulkiai tos didelės beždžionės, palyginti su mumis, mažais gnomais. Mirtis! Na ir nesąmonė, prisiekiu gnomų valdovu!

Kai nubudęs pažiūrėjau pro langą, žemę dengė baltutėlis sniegas. Aukštai danguje gageno plasnodamos laukinės žąsys. Laimingos kelionės, gnomeli!

Kol valgiau avižienę su ką tik pamelžtu pienu ir gėriau nuostabią kavą, dėdė Larsas man pasakė, jog naktį buvo dukart atsikėlęs – šuo visą laiką neramiai urzgė, lyg būtų ką girdėjęs ar matęs. Jam ir pačiam pasirodė, kad aplink namą slampinėja kažkoks tamsus siluetas, panašus į vilką. Kartą lyg ir pasigirdo balsai iš karvidės, bet jis suprato, kad tai aš kalbu per miegus, ir nurimo. Vištos visą naktį purpsėjo ir kudakavo.

– Matai? – tarė dėdė Larsas, rodydamas šviežiame sniege pėdsakus prie mano lango. – Jų buvo mažiausiai trys. Gyvenu čia daugiau kaip trisdešimt metų ir nė karto nesu matęs vilko pėdų taip arti namų. O ten matai? – tarė jis, rodydamas į kitus pėdsakus sniege, ne mažesnius kaip žmogaus kojų. – Iš pradžių netikėjau savo akimis. Galvą guldau, kad šiąnakt pas mus buvo atklydęs lokys. O šitos pėdos lokiuko. Paskutinį kartą nušoviau šioj girioj lokį prieš dešimt metų. Girdi bruzdesį didelėj eglėj prie karvidės? Jų ten tikriausiai visas būrys. Niekados nesu matęs tiek voverių viename medyje. Ar girdėjai, kaip kiaurą naktį girioje ūkavo pelėda, o ežere šaukė rudė? Ir kaip švintant apie namą suko lėlys? Nieko nesuprantu – paprastai sutemus girioje tylu kaip kape. Kodėl šiąnakt čia buvo subėgę visi tie žvėrys? Mudu su Kerstina akių nesudėjom. Kerstina mano, kad lapiukė apkerėjo namus, nors mergaitė tvirtina, kad praėjusią vasarą Ruknėje buvus pakrikštyta. Bet ką gali žinoti – lapių reikia saugotis, visi jie pilni raganysčių ir visokiausių burtų. Šiaip ar taip, auštant aš ją išprašiau. Ji greitakojė, kol saulė nusileis, jau bus lapių mokykloje Ruknėje. O tu kada iškeliauji?

Pasakiau, kad niekur neskubu ir mielai pabūsiu dar kelias dienas, man Forstugane labai patinka.

Dėdė Larsas pasakė, kad vakare turi grįžti jo sūnus, kuris kerta medžius anapus ežero, todėl man nebus kur miegoti. Pasakiau, kad galiu pergulėti daržinėje – man patinka šieno kvapas.

Nei dėdės Larso, nei tetulės Kerstinos mano pasiūlymas nesužavėjo. Negalėjau nepajusti, kad jie nori manęs atsikratyti: jie su manim beveik nesišnekėjo, atrodė, net manęs bijo.