Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Jums nėra ko bijoti, – tariau. – Jūs bent turit, kas už jus meldžiasi, o aš nieko neturiu.

Gražus jo veidas apsiniaukė.

– Prižadėkite man, jei...

– Nekalbėkim apie mirtį, – pertraukiau jį krūptelėjęs.

Nedidelė osterija Del Alegria už Merkato aikštės buvo mano mėgstama poilsio vieta. Maitino ten bjauriai, bet vynas buvo puikus, šeši soldai litras, ir aš jo nemažai išgerdavau. Dažnai, nedrįsdamas eiti namo, sėdėdavau ten kone iki pat ryto. Čezarė, naktinis padavėjas, veikiai tapo artimas mano bičiulis, o kai viešbutyje trečias žmogus susirgo cholera, persikrausčiau į tuščią kambarį tame name, kur jis gyveno. Naujasis mano butas buvo toks pat nešvarus kaip ir viešbutis, bet Čezarė neapsiriko pasakęs, kad gyventi in compagnia 123 kur kas geriau. Jo žmona buvo mirusi, bet duktė Mariuča gyva – ir dar kokia gyva! Ji tvirtino esanti penkiolikos metų, bet buvo jau visiškai pražydusi – juodaakė, raudonomis lūpomis, ji buvo panaši į mažutę Venerą Kapitolijaus muziejuje. Ji skalbdavo man baltinius, virdavo makaronus ir, kai nepamiršdavo, klodavo lovą. Mariuča dar nebuvo mačiusi forestiere. Ji nuolat ateidavo į mano kambarį čia su vynuogių keke, čia su arbūzo gabalu ar lėkšte figų. O neturėdama kuo manęs pavaišinti, išsitraukdavo iš juodų garbanų raudoną rožę ir su žavia sirenos šypsena paduodavo man, šelmiškom akim klausdama, ar ne labiau man patiktų jos raudonos lūpos. Visą dieną ji dainuodavo virtuvėje stipriu šaižiu balsu:

– Amore! Amore! 124

Naktį girdėdavau, kaip už pertvaros ji vartosi lovoje. Ji sakydavo negalinti užmigti, bijanti naktį būti viena, bijanti dormire sola 125. O aš ar nebijąs dormire solo?

– Dormite, signorino? 126 – pakuždom klausdavo ji iš anapus pertvaros.

Ne, aš nemiegodavau, net nesumerkdavau akių – kaip ir jai, man nepatikdavo dormire solo.

Kokia nauja baimė vertė taip pašėlusiai plakti mano širdį ir tokiu pasiutusiu greičiu varinėjo gyslomis kraują? Kodėl, snausdamas Santa Marijos del Karmine bažnyčios navoje, anksčiau nepastebėdavau tiek gražių merginų su juodomis mantilijomis, kurios, klūpodamos šalia manęs ant marmurinių grindų, meldėsi, giedojo ir slapčiomis man šypsojosi? Kaip aš galėjau šitiek savaičių kasdien vaikščioti pro fruttivendola 127 prie gatvės kampo ir nesustoti paplepėti su Nanina, gražiąja jos dukterimi, kurios žandukai buvo kaip jos pardavinėjami persikai? Kodėl anksčiau nepastebėdavau, kad fioraia 128 Merkato aikštėje šypsosi taip pat žaviai kaip Botičelio „Pavasaris“? Kaip aš galėjau praleisti tiek vakarų osterijoje Del Alegria ir nesuvokti, jog man svaigo galva ne nuo Granjano vyno, bet nuo šelmiškų Karmelos akių spindesio? Kaip atsitiko, kad aš girdėjau tik mirštančiųjų aimanas ir gedulingo varpo gausmą, kai visose gatvėse skambėjo juokas ir meilės dainos, kai po kiekvienu portiku mergina kuždėjosi su savo amoroso 129?

O Mari’! O Mari’! quanto sonno ho perso per te!

Fammi dormire

Abbracciato un poco con te 130, – dainavo jaunuolis po Mariučos langu.

– O Karme! O Karme! – dainavo kitas po osterijos langu.

– Vorrei baciare i tuoi capelli neri 131, – sklido iš Merkato aikštės.

– Vorrei baciare i tuoi capelli neri, – lyg aidas atsiliepdavo man ausyse, kai gulėdavau lovoje klausydamas, kaip kvėpuoja už pertvaros mieganti Mariuča.

Kas man pasidarė? Ar mane pakerėjo kokia strega 132? O gal kokia mergina įlašino man į vyną dono Bartolo filtro d’amore? Kas pasidarė visiems žmonėms, supantiems mane? Ar jie pasigėrė nuo jauno vyno, ar geismas sumaišė jiems protą net mirties akivaizdoje?

Morta la coléra, evviva la gioia! 133

Sėdėjau osterijoje įprastoj vietoj, pasistatęs butelį vyno, ir snaudžiau. Buvo jau po vidurnakčio, todėl nusprendžiau palaukti, kol Čezarė baigs darbą, ir grįžti namo drauge su juo. Prie mano staliuko pribėgo berniukas ir padavė raštelį.

Jame vos įskaitomai buvo pakeverzota: „Ateikite.“

Po penkių minučių sustojom prie didžiulių geležinių di Sepolte Vive vienuolyno vartų. Mane įleido sena vienuolė ir, skambindama varpeliu, nuėjo pirma manęs per sodą. Perėjom begalinį tuščią koridorių, tada kita vienuolė, pakėlusi man prie veido žibintą, atidarė duris ir įvedė į blausiai apšviestą kambarį. Ten, ant čiužinio, padėto ant grindų, gulėjo daktaras Vilaris. Vos jį pažinau. Tėvas Anselmas suteikė jam paskutinį patepimą. Jis jau buvo algidinės stadijos – kūnas visai atšalęs, bet iš akių mačiau, kad dar turi sąmonę. Pažvelgiau į jo veidą ir nušiurpau – tai buvo ne mano bičiulis, o pati mirtis, kraupi, pasibaisėtina mirtis. Keliskart jis pakėlė rankas, rodydamas į mane, ir beviltiškos pastangos kažką pasakyti iškreipė klaikų jo veidą. Trūkčiojančios lūpos galiausiai aiškiai ištarė specchio 134. Palūkėjusi vienuolė atnešė veidrodį, ir aš palaikiau jį prieš primerktas ligonio akis. Jis keliskart papurtė galvą, tai buvo paskutinis gyvybės pasireiškimas; po valandos Vilario širdis nustojo plakusi.

Prie vartų stovėjo vežimas, turėjęs išgabenti dvi tą dieną mirusias vienuoles. Žinojau, kad nuo manęs pareina, ar jis bus išgabentas drauge su jomis, ar paliks iki kitos dienos vakaro. Jei būčiau pasakęs, kad jis dar gyvas, būtų patikėję – jis atrodė lygiai toks pat, koks buvo man atėjus. Aš nieko nepasakiau. Po dviejų valandų jo kūnas drauge su šimtais kitų kūnų buvo įmestas į bendrą duobę choleros kapinėse. Supratau, kodėl jis parodė ranka į mane ir kodėl papurtė galvą, kai pridėjau prie akių veidrodėlį. Žmona neturinti matyti to, ką jis pats pamatė veidrodyje. Jis norėjo, kad nueičiau pas ją, kai viskas bus baigta, ir praneščiau.

Sustojęs prie jo namo, pamačiau lange išblyškusį moters, kone vaiko, veidą. Kai atidariau duris, ji siaubo kupinu žvilgsniu, sverdėdama pasitraukė atgal.

– Jūs esate tas svetimšalis daktaras, apie kurį jis man tiek daug pasakojo? Jis negrįžo namo, aš visą naktį išstovėjau prie lango. Kur jis?

Užsimetusi ant pečių skarą, ji puolė prie durų.

– Tučtuojau nuveskit mane pas jį, aš tučtuojau noriu jį pamatyti.

Sulaikiau ją ir paaiškinau, kad pirma turiu su ja pasikalbėti. Pasakiau, kad jis apsirgo di Sepolte Vive vienuolyne, kad visas pastatas apkrėstas ir ji negali ten eiti; ji privalo pagalvoti apie kūdikį, kuriam netrukus suteiks gyvybę.

– Padėkit man nulipti laiptais, padėkit man nulipti! Turiu tuoj pat eiti pas jį. Kodėl man nepadedat? – raudojo jinai.

Staiga ji sukliko veriamu balsu ir, beveik netekusi sąmonės, susmuko kėdėje.

– Tai netiesa, jis nemirė! Kodėl jūs tylit? Jūs melagis! Jis negalėjo mirti, kol aš jo nepamačiau!

Ji vėl šoko prie durų.

– Aš turiu jį pamatyti! Turiu jį pamatyti!

Ir vėl ją sulaikiau.

– Jūs negalite jo pamatyti, jo ten nebėra, jis...

Ji šoko ant manęs kaip sužeistas žvėris.

– Jūs neturėjote leisti jo išvežti, kol aš nepamačiau, – kaip paklaikusi šaukė ji nirtulingu balsu. – Jis buvo mano akių šviesa, jūs atėmėt man akių šviesą! Melagis! Žmogžudys! Šventoji Liučija, atimk jam akių šviesą, kaip jis atėmė man! Išdurk jam akis, kaip išsidūrei savąsias!

Į kambarį įpuolė kažkokia senė ir šoko ant manęs, atstačiusi rankas, lyg norėdama apdraskyti man veidą.

– Šventoji Liučija, atimk jam regėjimą! Apakink jį! – spiegė moteris.