Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Ir dabar, kai po šitiek metų žvelgiu mintimis į dienas, praleistas Neapolyje, mano poelgis atrodo toks pat nederamas, tik galbūt iš dalies paaiškintinas.

Tiek metų stebėjęs kovą tarp Gyvenimo ir Mirties, vis dėlto šį tą sužinojau apie abu priešininkus. Kai pirmą kartą išvydau Mirtį, besidarbuojančią ligoninės palatose, tai buvo paprasčiausias jų susirėmimas, vaikų žaidimas, palyginti su tuo, ką pamačiau vėliau. Neapolyje mano akyse Mirtis nusinešdavo daugiau kaip po tūkstantį aukų per dieną. Mesinoje mačiau, kaip ji per vieną akimirksnį po namų griuvėsiais palaidojo daugiau kaip šimtą tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų. Vėliau prie Verdeno mačiau, kaip kruvinomis iki alkūnių rankomis jinai išžudė kelis šimtus tūkstančių vyrų, kaip nuskynė visos armijos žiedą Flandrijos lygumose ir prie Sonos. Ir tik pamatęs, kaip Mirtis darbuojasi šitokiais užmojais, pradėjau suprasti jos taktiką. Tai nuostabus tyrinėjimas, kupinas paslapčių ir prieštaravimų. Iš pradžių viskas atrodo lyg klaikus chaosas, akiplotiškos, beprasmės skerdynės, kupina atsitiktinumų painiava. Vos tik Gyvenimas, mojuodamas nauju ginklu, pergalingai žengia žingsnį pirmyn, jį vėl bematant nubloškia atgal triumfuojanti Mirtis. Bet taip tik atrodo. Šią kovą iki mažiausių smulkmenų reguliuoja nekintamas Gyvenimo ir Mirties pusiausvyros dėsnis. Visur, kur kokia nors atsitiktinė priežastis – epidemija, žemės drebėjimas ar karas – sutrikdo šią pusiausvyrą, budrioji Gamta tučtuojau imasi lyginti svarstykles, kurti naujas būtybes vietoj žuvusiųjų.

Paklusdami nenugalimai jėgai – Gamtos dėsniui, vyrai ir moterys, geismo apakinti, puola vieni kitiems į glėbį, net nenujausdami, kad šalia jų stovi Mirtis, vienoje rankoje laikanti meilės gėrimą, kitoje – amžinojo miego taurę, Mirtis – Gyvybės teikėja, Gyvybės naikintoja, pradžia ir galas.

110 Baltasis Kryžius ( it. ).

111 Laidotojai ( it. ).

112 Choleros kapinės ( it. ).

113 Duonos! Duonos! ( It. )

114 Švento Dženaro vaistinė ( it. ).

115 Mirtis cholerai ( it. ).

116 Karmino madona, Madona gelbėtoja, Labos mirties madona, Choleros madona, Kenčiančioji, Madona egiptietė ( it. ).

117 Brolis ( it. ).

118 Loterija ( it. ).

119 Trisdešimt keturi, šešiasdešimt devyni, keturiasdešimt trys, septyniolika ( it. ).

120 Trejetas ( it. ).

121 Numirėlis, kuris kalba ( it. ).

122 Gyvų palaidotų ( it. ).

123 Draugėje ( it. ).

124 Meilė ( it. ).

125 Miegoti viena ( it. ).

126 Ar jūs miegate, ponaiti? ( It. )

127 Vaisių pardavėja ( it. ).

128 Gėlininkė ( it. ).

129 Mylimasis ( it. ).

130 O Mari, o Mari, kiek naktų per tave nemiegojau. Leisk man užmigti tavo glėby ( it. ).

131 Norėčiau bučiuot tavo juodus plaukus ( it. ).

132 Ragana ( it. ).

133 Cholerai galas, tegyvuoja džiaugsmas! ( It. )

134 Veidrodis ( it. ).

135 Kad tu apaktum, kad tu apaktum! ( It .)

136 Sesuo ( it .).

137 Senovinis rausvas marmuras ( it .).

138 Afrikietiškas ( it .).

139 Angelas ( it .).

140 Pasigailėkite ( it .).

Devintas skyrius

VĖL PARYŽIUJE

Grįžau ne po mėnesio, o po trijų. Buvau tikras, kad daugelis pacientų pasiliks pas mano bičiulį daktarą Norstremą, kuris juos gydė, kol buvau išvykęs. Bet apsirikau: jie visi grįžo pas mane – vieni sveikesni, kiti dar labiau paliegę, – grįžo, girdami mano kolegą, bet lygiai taip pat girdami ir mane. Mielai visus juos būčiau perleidęs jam – aš ir taip turėjau per akis darbo, o jo praktika, kaip žinojau, vis mažėjo; jis net buvo priverstas persikelti iš Osmano bulvaro į kuklesnį butą Pigalio gatvėje. Norstremas buvo ištikimas mano bičiulis, ne kartą padėjęs bėdoje karjeros pradžioj, kai mėginau savo jėgas chirurgijoje, ir visuomet pasirengęs prisiimti dalį atsakomybės už gausias mano klaidas. Kaip dabar prisimenu barono B. istoriją. Manau, vertėtų ir jums papasakoti, kad suprastumėt, kas per žmogus buvo mano bičiulis. Baronas B., vienas seniausių švedų kolonijos narių, nuolat negaluodavo, ir Norstremas jį gydė jau daug metų. Sykį Norstremas per nelemtą savo drovumą pasiūlė į konsiliumą pakviesti mane. Baronui aš labai patikau: žmonės visuomet tiki, kad naujas gydytojas – geras gydytojas, kol pasirodo, kad jis niekam tikęs. Norstremo nuomone, reikėjo tučtuojau daryti operaciją, o aš buvau prieš. Baronas man parašė, kad jam nusibodo niūrus Norstremo veidas, ir prašė mane imtis jį gydyti. Aišku, aš atsisakiau, bet Norstremas užsispyrė, kad paimčiau jo ligonį. Bend­ra barono būklė ėmė sparčiai gerėti, visi mane sveikino. Po mėnesio man pasidarė aišku, kad Norstremo diagnozė buvo teisinga, bet kad dabar jau vėlu daryti operaciją – ligonis pasmerktas mirti. Parašiau jo sūnėnui į Stokholmą, prašiau atvykti ir išsivežti dėdę, kad šis galėtų numirti savo tėvynėje. Vargais negalais man pavyko įtikinti senąjį džentelmeną važiuoti – jis jokiu būdu nenorėjo su manim skirtis, tvirtindamas, jog aš vienintelis gydytojas, supratęs jo ligą. Po kelių mėnesių sūnėnas man pranešė, jog jo dėdė testamentu paliko man labai vertingą auksinį repetyrą kaip atminimą už viską, ką jam buvau padaręs. Dažnai paspaudžiu repetyro mygtuką, kad laikrodžio mušimas man primintų, iš ko susidaro gydytojo reputacija.

Pastaruoju metu Norstremo ir mano santykiai kiek pasikeitė. Jo pacientai vis dažniau ėmė kreiptis į mane – pernelyg dažnai! Tą dieną, apie kurią bus kalbama, vienas jų netikėtai mirė mano akivaizdoje. Norstremui šis įvykis buvo itin nemalonus, nes ligonis buvo vienas žinomiausių švedų kolonijos žmonių. Norstremas labai susijaudino, ir aš, norėdamas jį kiek išblaškyti, nusivedžiau papietauti į Režans kavinę.

– Bent jau atskleistum man savo pasisekimo ir mano nesėkmių paslaptį, – tarė Norstremas, niūriai žiūrėdamas į mane viršum Sen Žiuljeno butelio.

– Visų pirma tai laimės dalykas, – paaiškinau. – Be to, mudviejų skirtingi temperamentai: aš čiumpu fortūną už plaukų, o tu, susibrukęs rankas į kišenes, ramiai žiūri, kaip ji lekia pro šalį. Aš įsitikinęs, kad tu geriau už mane išmanai žmogaus organizmo ypatybes ir ligas, bet aš, nors ir perpus už tave jaunesnis, matyt, geriau pažįstu žmogaus sielą. Kam tu pasakei tam rusų profesoriui, kurį pas tave pasiunčiau, kad jis serga angina pectoris , ir išvardijai visus tuos nepagydomos ligos simptomus!

– Jis būtinai norėjo žinoti tiesą, ir aš norom nenorom turėjau jam pasakyti, kitaip jis nebūtų manęs klausęs.

– O aš jam nieko panašaus nebuvau sakęs, ir vis dėlto jis manęs klausė. Jis melavo, kai sakė norįs viską žinoti ir nebijąs mirties. Niekas nenori žinoti, kad sunkiai serga, kiekvienas žmogus bijo mirti, ir tai visai suprantama. Dabar jis jaučiasi daug blogiau. Jo gyvenimas sukaustytas baimės, ir dėl to kaltas tu!

– Tu nuolat kalbi apie nervus ir psichiką, lyg vien tik jie ir sudaro mūsų organizmą. Angina pectoris sukelia koronarinių kraujagyslių aterosklerozė.

– Paklausk profesoriaus Jušaro, kas atsitiko praėjusią savaitę jo klinikoje, kai jis mums demonstravo angina pectoris atvejį. Ligonę staiga ištiko baisus priepuolis – pats profesorius manė, jog ji mirs. Paprašiau, kad jis man leistų pamėginti sustabdyti priepuolį įtaigos būdu. Profesorius pasakė, jog tai negelbės, bet sutiko. Uždėjau ligonei ant kaktos ranką, pasakiau, jog viskas tučtuojau praeis, ir siaubinga jos akių išraiška netrukus išnyko, ji giliai atsikvėpė ir tarė, kad visai gerai jaučiasi. Žinoma, tu pasakysi, jog tai buvo pseudoanginos atvejis, bet aš tau galiu įrodyti, kad tai netiesa. Po keturių dienų ją vėl ištiko visai toks pat priepuolis, ir, nepraėjus nė penkioms minutėms, ji mirė. Tu nuolat stengiesi paaiškinti savo pacientams tai, ko negali paaiškint net pačiam sau. Užmiršti, kad čia, kaip ir religijoje, viską nulemia tikėjimas, o ne žinios. Katalikų bažnyčia niekuomet nieko neaiškina – ir tebėra galingiausia pasaulio jėga; protestantų bažnyčia stengiasi viską paaiškinti – ir baigia subyrėti. Juo mažiau tiesos žino tavo pacientai, tuo geriau jiems patiems. Smegenys nekontroliuoja mūsų kūno organų darbo, todėl, skatindamas pacientus galvoti apie savo ligas, tu prieštarauji gamtos dėsniams. Pasakyk, kad jie turi tą ir tą daryti, gerti vienokius ar kitokius vaistus, kad išgytų, o jeigu jie nelinkę tavęs klausyti, tegul kreipiasi į kitą daktarą. Nelankyk jų, jei nėra būtino reikalo, ir per daug nekalbėk, kad jie tavęs neperprastų ir nepamatytų, kokios menkos mūsų žinios. Gydytojai, panašiai kaip kilmingosios personos, neturėtų per arti prisileisti kitų žmonių – antraip nukenčia jų prestižas; mes visi kur kas geriau atrodome prieblandoje. Atsimink, ir daktaro šeimos nariai visuomet mieliau kreipiasi į kitą gydytoją. Ir dabar aš slapta gydau vieno garsiausių Paryžiaus daktarų žmoną – kaip tik šiandien ji man parodė paskutinį jo receptą ir paklausė, ar jai gali padėti tie vaistai.