Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Der Leichenbegleiter!

Visi pakėlė nuo lėkščių galvas, dairydamiesi į kaimynus, tačiau niekas neatsistojo.

– Der Leichenbegleiter!

Žmogus trenkė durimis, bet tuoj vėl pasirodė su kitu tipu – atpažinau laidotuvių biuro tarnautoją. Griausmingo balso savininkas priėjo prie pat manęs ir suriaumojo:

– Der Leichenbegleiter!

Visi smalsiai sužiuro į mane. Pasakiau žmogui, kad atstotų ir netrukdytų vakarieniauti. Ne, aš turįs tučtuojau eiti pas stoties viršininką, kuris nori su manim pasikalbėti labai svarbiu reikalu. Milžinas pasišiaušusiais dygliakiaulės ūsais, pažvelgęs į mane pro akinius auksiniais rėmeliais, atkišo visą glėbį popierių ir ėmė rėkti į ausį, kad aš turiu tučtuojau lipti į vagoną, nes jau laikas jį užplombuoti. Kaip sugebėdamas jam paaiškinau vokiškai, kad jau turiu nusipirkęs antros klasės bilietą. Jis atsakė, kad tai verboten – mane tuoj pat uždarys bagažo vagone su karstu.

– Ką čia šnekat, velniai griebtų?

– Argi jūs nesat Leichenbegleiter ? Nejau nežinot, kad Vokietijoje verboten gabenti numirėlį be Leichenbegleiter ir kad juos užrakina viename vagone?

Parodžiau jam antros klasės bilietą į Liubeką ir pasakiau, kad esu paprastas keleivis – vykstu atostogų į Švediją ir neturiu nieko bendro su karstu.

– Tai pagaliau ar jūs Leichenbegleiter , ar ne? – piktai suriaumojo jis.

– Žinoma, ne. Mielai sutinku imtis bet kokio darbo, bet griežtai atsisakau būti Leichenbegleiter . Man nepatinka šis žodis.

Stoties viršininkas suglumęs pažvelgė į šūsnį popierių ir pareiškė, kad jei per penkias minutes neatsiras Leichenbegleiter , tai Liubeko vagonas su karstu bus atkabintas ir liks Heidelberge, atsarginiame kelyje. Vos tik jis ištarė šiuos žodžius, prie jo prišoko nedidukas kuprius raupsuotu veidu ir neramiomis akutėmis su visu glėbiu dokumentų.

– Ich bin der Leichenbegleiter , – neginčijamai oriai pranešė jis.

Aš vos jo neapkabinau – ne veltui visuomet jaučiau kupriams slaptą simpatiją. Pasakiau, kad be galo džiaugiuosi, galėdamas su juo susipažinti, kad vykstu tuo pačiu traukiniu kaip ir jis, į Liubeką, o paskui tuo pačiu garlaiviu į Stokholmą. Turėjau įsikibti į stoties viršininko stalą, kai kuprius atsakė važiuojąs visai ne į Stokholmą, o į Peterburgą, o iš ten į Nižnij Novgorodą su rusų generolo karstu.

Stoties viršininkas pakėlė akis nuo dokumentų krūvos, o dygliakiaulės ūsai dar labiau pasišiaušė iš apstulbimo.

– Potzdonnerwetter! 147 – suriaumojo jis. – Vadinasi, šiuo traukiniu į Liubeką vyksta du numirėliai? Bet aš priėmiau tik vieną karstą. Į vieną karstą negalima kišti dviejų lavonų, tai verboten ! Kur antras karstas?

Kuprius paaiškino, kad generolo karstas tuoj pat bus perkeltas iš vežimo į vagoną. Viskuo kaltas stalius, kuris tik paskutinę minutę baigęs antrąją dėžę. Bet kas galėjo pagalvoti, kad jam tą pačią dieną užsakys dvi tokias milžiniškas dėžes!

Rusų generolas! Staiga prisiminiau, kad man kažkas pasakojo, jog tą pačią dieną kaip ir jaunuolis gretimame viešbutyje nuo apopleksijos mirė rusų generolas. Net prisiminiau kartą matęs pro langą rūsčios išvaizdos senį su ilga žila barzda, kurį vežiojo riedamąja kėde po viešbučio sodą. Durininkas man buvo sakęs, jog tai garsus rusų generolas. Krymo karo didvyris. Niekuomet nebuvau matęs tokios atšiaurios išvaizdos žmogaus.

Stoties viršininkas vėl įsigilino į sujauktus popierius, o aš nusivedžiau kuprių į šalį, draugiškai paplekšnojau per petį, pasiūliau penkiasdešimt markių grynais ir prižadėjau dar penkiasdešimt markių, kurias tikėjausi pasiskolinti iš Švedijos konsulo Liubeke, jeigu jis apsiimtų būti ir jaunuolio Leichenbegleiter. Jis mielai sutiko. Tačiau stoties viršininkas pareiškė, jog tai beprecedentis atvejis, nenumatytas įstatymo ir susijęs su dideliais keblumais; jis įsitikinęs, kad vienam žmogui lydėti du karstus, be abejonės, verboten . Jis turįs atsiklausti Kaiserliche Oberliche Eisenbahn Amt Direktion Bureau 148, ir atsakymas ateis ne anksčiau kaip po savaitės.

Padėtį išgelbėjo valdmanas. Per tas mūsų derybas keliskart pastebėjau, kad stoties viršininkas meiliai žvilgtelėjo pro auksinius akinius į mano šuniuką ir, ištiesęs milžinišką ranką, keliskart švelniai paglostė ilgas šilkines valdmano ausis. Iš nevilties ryžausi paskutinį kartą pabandyti suminkštinti viršininko širdį – netaręs nė žodžio, užkėliau valdmaną jam ant kelių. Aplaižęs jam veidą, taksas ėmė pešioti dygliuotus ūsus, ir griežtą stoties viršininko veidą pamažu nuskaidrino plati geraširdiška šypsena, sušvelninusi beviltišką mudviejų padėtį.

Po penkių minučių kuprius pasirašė dešimt dokumentų kaip abiejų karstų Leichenbegleiter , o mes su valdmanu ir sakvojažu buvome įgrūsti į perpildytą antros klasės vagoną, kai traukinys jau pajudėjo. Valdmanas bandė kibinti šalia mūsų sėdinčią storą ponią, bet ji rūsčiai dėbtelėjo į mane ir pasakė, kad antros klasės kupė vežtis šunis verboten , ar jis bent stubenrein 149? O kaipgi! Jis nepaprastai valyvas nuo pat gimimo. Bet štai valdmanas susidomėjo pintine, kurią storoji ponia laikė ant kelių, godžiai ją apuostė ir ėmė pasiutusiai loti. Jis vis dar lojo, kai traukinys sustojo artimiausioje stotyje. Konduktorius pasakė, kad vežiotis šunis be antsnukio verboten . Veltui, pražiodęs valdmaną, rodžiau konduktoriui, kad jam dar tik kalasi dantys, veltui įbrukau jam į ranką paskutines penkiasdešimt penkias markes – jis buvo nepermaldaujamas: valdmaną reikią tučtuojau nuvesti į šunų skyrių. Degdamas kerštu, parodžiau į storosios ponios pintinę ir paklausiau konduktorių, ar kates vežioti be bilieto ne verboten ? Aišku, verboten . Storoji ponia tebesiginčijo su konduktoriumi, kai išlipau į peroną. Šunų skyriai tais laikais buvo gėdingai baisūs – tamsus narvas tiesiog ant ratų, prirūkęs garvežio dūmų. Negi aš galėjau palikti ten valdmaną? Pribėgęs prie bagažo vagono, ėmiau maldauti konduktorių pagloboti mano šuniuką. Jis atsakė, kad tai verboten . Bet štai atsargiai prasivėrė gretimo vagono stumiamosios durys, ir pro plyšį išlindo kupriaus galva su ilga pypke dantyse. Vikriai kaip katė šmurkštelėjau į jo vagoną su sakvojažu ir valdmanu rankose.

Penkiasdešimt markių grynaisiais, kai tik atvyksim į Liubeką, jeigu jis paslėps savo vagone valdmaną! Nespėjus jam atsakyti, durys iš lauko buvo užšautos, garvežys šaižiai sušvilpė, ir traukinys pajudėjo. Dideliam vagone stovėjo tik dvi dėžės su karstais. Buvo žvėriškai karšta, bet vietos kojoms ištiesti pakako. Šuniukas tučtuojau užmigo ant mano palto, Leichenbegleiter išsitraukė iš maisto pintinės butelį šalto alaus, mudu užsirūkėm pypkes ir, atsisėdę ant grindų, ėmėm svarstyti padėtį. Mums negrėsė jokie nemalonumai – niekas nematė, kaip aš įšokau su šunim į vagoną, o konduktoriai niekuomet į vidų neužeiną, patikino mane kuprius. Kai po valandos, artindamasis prie kitos stoties, traukinys sulėtino greitį, pareiškiau kupriui, jog niekur iki pat Liubeko iš čia neišeisiu, nebent mane varu išvarytų. Valandos bėgo maloniai šnekučiuojant – kalbėjo daugiausia Leichenbegleiter , nes vokiškai prastai temoku, nors beveik viską suprantu. Naujasis mano bičiulis pasisakė jau daug sykių važiavęs tuo maršrutu, žinąs net kiekvienos stotelės pavadinimą, nors iš savo vagono-kalėjimo mes visai nematėm išorinio pasaulio. Jis jau daugiau kaip dešimt metų esąs Leichenbegleiter , darbas ramus ir malonus, be to, jis mėgstąs keliauti, matyti vis naujas šalis. Jau šešiskart buvęs Rusijoje, ir rusai jam patinka, jie visada nori, kad juos palaidotų gimtinėje. Į Heidelbergą atvažiuoja daug rusų pasitarti su garsiais profesoriais, kurių ten netrūksta. Jie geriausi jo klientai. Jo žmona esanti Leichenwäscherin 150. Be jųdviejų pagalbos neapsieina beveik joks svarbesnis balzamavimas. Rodydamas į antrąją dėžę, jis pridūrė, kad labai įsižeidė, kai tam švedų ponui nepakvietė nei jo, nei jo žmonos. Ar tik jis nebus tapęs kokios intrigos auka: jų profesijoj nemaža konkurencija, ir du kolegos labai pavydūs. Išvis čia glūdi kažkokia paslaptis: jam taip ir nepavykę sužinoti, koks daktaras balzamavo kūną. Balzamavimas – labai kruopštus ir sudėtingas darbas. Visko gali būti ilgos kelionės metu, tuo labiau kad ir karštis nepakenčiamas. O aš ar daug sykių padėjęs balzamuoti?