Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Atmeni, – pradėjau aš, kai mudu, susikibę už parankių, nužingsniavom bulvaru, – mergaičių mokyklą Pasi, priklausančią Šventos Teresės ordino seserims, į kurią pernai buvai mane nusivežęs apžiūrėti jaunos švedukės, mirštančios šiltine? Netrukus toj pačioj mokykloj apsirgo dar viena mergaitė, kurią aš gydžiau, – labai graži penkiolikmetė prancūzaitė. Vieną vakarą, kai išėjau iš mokyklos, mane užkabino moteris, vaikštinėjanti šaligatviu kitoje gatvės pusėje. Kai šiurkščiai paliepiau atstoti nuo manęs, ji ėmė nuolankiai maldauti, kad leisčiau pasakyti keletą žodžių. Jinai jau visą savaitę kasdien sekusi, kaip aš išeinu iš mokyklos, bet vis neturėjusi drąsos užkalbinti, nes būdavę šviesu. Ji mane vadino monsieur le Docteur ir drebančiu balsu klausinėjo, kaip jaučiasi mergytė, serganti šiltine, – ar jai gresia pavojus? „Aš turiu ją pamatyti dar gyvą, – raudojo jinai, ir ašaros riedėjo dažytais jos skruostais. – Aš turiu ją pamatyti, aš jos motina!“ Vienuolės nieko apie tai nežinančios. Mergaitė buvo atiduota joms auklėti, kai jai buvo treji metukai, pinigai mokami per banką. Ji nuo tos dienos nemačiusi savo vaiko, tik kiekvieną ketvirtadienį, kai mergaites veda po pietų pasivaikščioti, stovėdama prie gatvės kampo, iš tolo stebinti dukrą. Pasakiau, kad aš labai susirūpinęs dėl vaiko ir pranešiu, jei jai bus blogiau. Ji nepanoro duoti man savo adreso ir paprašė, kad leisčiau kiekvieną vakarą laukti manęs gatvėje. Visą savaitę sutikdavau ją toje pačioje vietoje, drebančią ir susisielojusią. Turėjau jai pranešti, kad mergaitei vis blogiau, bet, aišku, jokiu būdu negalėjau leisti šiam apgailėtinam padarui aplankyti savo mirštančio vaiko. Tik prižadėjau ją įspėti, kai artės galas, ir tuomet ji vis dėlto sutiko duoti man savo adresą. Kitą dieną, vėlai vakare, nuvažiavau nurodytu adresu, atsidūriau nekokio vardo gatvelėje už Opéra Comique . Vežėjas reikšmingai man šyptelėjo ir pasisiūlė po valandos vėl mane paimti. Pasakiau, kad man užteks penkiolikos minučių. Įstaigos savininkė greitai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir nuvedė į salę, kur buvo koks dešimt pusnuogių merginų trumpomis raudono, geltono ir žalio muslino tunikomis. Kurią aš pasirinksiąs? Atsakiau, kad jau pasirinkau – norėčiau panelės Flopetės. Ponia labai nusiminė: panelė Flopetė dar neatėjusi, pastaruoju metu ji labai apleidusi darbą. Ji dar tebesirengianti savo kambaryje. Paprašiau tučtuojau nuvesti mane į viršų. Tokiu atveju aš turįs iš anksto sumokėti dvidešimt frankų, neskaitant dovanėlės à discrétion 142 pačiai Flopetei, jei būsiu ja patenkintas, o ji nė kiek dėl to neabejojanti, nes tai une fille charmante, prête à tout et très rigolote 143. Ar aš nepageidaučiau, kad į jos kambarį būtų paduota šampano?

Flopetė sėdėjo priešais veidrodį ir atsidėjusi dažėsi. Ji pašoko, griebė skarą pridengti klaikiai savo nuogybei – įprastam šių namų tualetui, – ir atsuko į mane klouno veidą: ant skruostų raudonos dėmės, viena akis paryškinta anglimi, kita paraudusi nuo ašarų.

– Ne, ji dar nenumirė, bet labai silpna. Vienuolė, budinti per naktį, labai pavargo, ir aš jai prižadėjau atvesti nakčiai savo slaugę. Nusigrandykit nuo veido tuos šlykščius dažus, priglotninkit plaukus alyva, vazelinu ar kuo tik norit, meskit šalin šitą baisų musliną ir apsivilkit gailestingosios sesers drabužiais – jie šitam ryšuly. Aš ką tik juos pasiskolinau iš vienos slaugės. Manau, kad turėtų jums tikti, nes judvi maždaug vienodo ūgio. Po pusvalandžio atvažiuosiu jūsų paimti.

Netekusi žado, ji žiūrėjo į mane, kol leidausi laiptais.

– Jau? – paklausė labai nustebusi ponia.

Pasakiau, kad noriu išsivežti panelę Flopetę visai nakčiai ir kad tuoj grįšiu jos pasiimti. Kai po pusvalandžio privažiavau prie kampo, Flopetė pasirodė tarpduryje su ilgu gailestingosios sesers apsiaustu, apsupta pusplikių merginų su muslino tunikomis.

– Na ir pasisekė gi tau, brangioji! – kikeno visos choru. – Paskutinę Užgavėnių dieną patekai į kaukių balių. O kaip prašmatniai tu atrodai! Visai kaip padori dama. Gaila, kad tavo Monsieur nepakvietė ir mūsų!

– Amusez-vous, mes enfants 144, – nusišypsojo ponia, lydėdama Flopetę prie mano fiakro. – Paprašysiu jus penkiasdešimt frankų – mokama iš anksto.

Slaugės nelabai tereikėjo. Mergaitė vadavosi mirtimi. Ji neturėjo sąmonės, gyvybė vos vos ruseno. Motina visą naktį išsėdėjo prie lovos, pro ašaras žiūrėdama į mirštantį vaiką.

– Pabučiuokite ją paskutinį kartą, – tariau jai, kai prasidėjo agonija. – Nebijokite, ji be sąmonės.

Flopetė pasilenkė prie mergaitės, bet tuoj pat atšoko.

– Nedrįstu jos bučiuoti, – tarė ji raudodama. – Juk žinot, kaip žemai aš puolusi.

– Kai vėl pamačiau Flopetę, ji buvo girtutėlė. Po savaitės ji šoko į Seną. Ją ištraukė gyvą; bandžiau paguldyti į Sen Lazaro ligoninę, bet ten nebuvo laisvų lovų. Po mėnesio jinai išgėrė buteliuką laudanumo ir, kai atėjau, buvo jau leisgyvė. Negaliu sau dovanoti, kad išploviau jai iš skrandžio nuodus. Rankoje ji laikė suspaudusi vaiko batelį, kuriame buvo garbanėlė plaukų. Tuomet ji įniko į absentą, taip pat patikimus nuodus, tik, deja, ne tokius efektyvius. Šiaip ar taip, netrukus ji atsidurs griovyje, kur galima nuskęsti greičiau negu Senoje.

Sustojom prie Norstremo namo Pigalio gatvėje.

– Labanakt, – atsisveikino mano bičiulis. – Ačiū už maloniai praleistą vakarą.

– Ir tau ačiū, – tariau.

141 Labas vakaras, brangusis! ( Pranc .)

142 Savo nuožiūra ( pranc. ).

143 Žavinga mergina, viskam pasiruošusi ir labai nuotaikinga ( pranc. ).

144 Linksminkitės, vaikučiai ( pranc. ).

Dešimtas skyrius

DER LEICHENBEGLEITER 145

Gal būtų geriausia kuo mažiau kalbėti apie savo kelionę į Švediją tų metų vasarą. Norstremas, atlaidus daugumos mano jaunystės nuotykių metraštininkas, pasakė dar niekuomet iš manęs negirdėjęs bjauresnės istorijos. Dabar ji niekam nepakenks, nebent man pačiam, todėl ramiai galiu ją pasakoti.

Profesorius Brucelijus, geriausias to meto Švedijos gydytojas, paprašė mane nuvykti į San Remą ir palydėti į tėvynę vieną jo ligonį – sunkiai sergantį džiova aštuoniolikmetį jaunuolį, kuris ten praleido žiemą. Pastaruoju metu jį buvo ištikę keli kraujoplūdžiai. Jo būklė buvo tokia, jog sutikau jį lydėti tik tuo atveju, jei kartu važiuos kas nors iš jo šeimos narių ar bent patikima slaugė švedė, nes jaunuolis galėjo numirti kelyje. Po keturių dienų į San Remą atvyko jo motina. Buvo numatyta trumpai sustoti Bazelyje ir Heidelberge, o iš Liubeko švedų garlaiviu plaukti į Stokholmą. Bazelį pasiekėm vakare po labai neramios kelionės. Naktį motiną ištiko širdies priepuolis, ir ji vos nenumirė. Specialistas, kurį pasikviečiau rytą, sutiko su manim: kelias savaites jinai jokiu būdu negalės keliauti. Turėjau rinktis: arba palikti jaunuolį mirti Bazelyje, arba važiuoti su juo vienas. Kaip visi žmonės, kuriems nedaug beliko gyventi, jis veržėsi namo. Gerai padariau ar ne, bet nusprendžiau važiuoti su juo į Švediją. Tačiau kai atvykom į Heidelbergą ir apsistojom „Viktorijos“ viešbutyje, kitą dieną jam vėl prasidėjo baisus kraujoplūdis; apie kelionę negalėjo būti jokios kalbos. Pasakiau jam, kad palauksim čia keletą dienų, kol atvyks jo motina. Jis baisiausiai nenorėjo atidėti kelionės nė vienai dienai. Vakare uoliai studijavo traukinių tvarkaraščius. Kai po vidurnakčio užėjau į jo kambarį, jis ramiai miegojo. Rytą radau jį lovoje negyvą – mirties priežastis, be abejo, buvo vidinis kraujavimas. Telegrafavau savo kolegai į Bazelį – prašiau perduoti žinią apie jaunuolio mirtį motinai ir pranešti man jos nurodymus. Profesorius atsakė nedrįstąs jai nieko sakyti – jos būklė esanti labai sunki. Aš buvau tikras, kad ji norėtų palaidoti sūnų Švedijoje, bet nežinojau formalumų, tad kreipiausi į laidotuvių biurą. Man pranešė, jog pagal įstatymą kūnas turįs būti balzamuotas; kaina – du tūkstančiai markių. Žinojau, kad šeima nėra turtinga, ir nusprendžiau balzamuoti pats. Reikėjo skubėti – buvo liepos pabaiga, pats karštis. Anatomikumo tarnautojo padedamas, tą pačią naktį greitosiomis balzamavau kūną; tas atsiėjo apie du šimtus markių. Tai buvo pirmas mano bandymas, ir, reikia prisipažinti, labai nevykęs. Švininį karstą mano akivaizdoje užlitavo, įdėjo į kitą, ąžuolinį, o tą pagal geležinkelio taisykles – į paprastą dėžę ir užkalė. Kitkuo turėjo pasirūpinti biuras – jis apsiėmė nugabenti palaikus traukiniu iki Liubeko, iš ten laivu į Stokholmą. Pinigų, kuriuos buvau gavęs iš motinos kelionei, vos užteko viešbučio sąskaitai apmokėti. Kad ir kaip protestavau, vis tiek teko sumokėti nežmonišką sumą už patalynę ir kilimą tame kambaryje, kur mirė jaunuolis. Viską sutvarkius, liko tokia suma, kurios vargu ar būtų užtekę man vienam grįžti į Paryžių. Nuo pat atvykimo į Heidelbergą nė karto nebuvau išėjęs į miestą ir nieko nemačiau, išskyrus „Europos“ viešbučio sodą po savo langais. Pagalvojau, kad prieš paliekant Heidelbergą, į kurį turėjau vilties daugiau nebegrįžti, reikėtų bent apžiūrėti garsiuosius senosios pilies griuvėsius. Kol stovėjau prie pilies terasos parapeto ir žiūrėjau į po kojomis nusidriekusį Nekaro slėnį, prie manęs pasileido, kiek tik įkabino kreivos kojytės, nešančios ilgą laibą kūną, jaunutis taksas. Prišokęs jis ėmė laižyti man visą veidą. Gudrios šuns akys bematant atskleidė mano paslaptį, kad aš jau seniai svajoju įsigyti tokį mažutį valdmaną – taip šiuos nuostabius šunis vadina jų gimtinėje. Nors man su pinigais buvo labai striuka, nedvejodamas nusipirkau valdmaną už penkiasdešimt markių, ir mudu džiūgaudami grįžom į „Viktorijos“ viešbutį. Valdmanas bėgo iš paskos be pasaitėlio, tvirtai žinodamas, kad jo ponas ne kas kitas, o aš. Rytojaus dieną gavau papildomą sąskaitą už kažkokią bėdą, atsitikusią mano kambario kilimui. Mano kantrybė išseko – ir taip jau buvau sumokėjęs „Viktorijos“ viešbučiui aštuonis šimtus markių už kilimus. Po dviejų dienų kilimą iš jaunuolio kambario padovanojau senam kurpiui, kurį buvau matęs taisant batus prie savo vargingo buto, pilno apskarusių vaikų. Viešbučio direktorius iš pasiutimo neteko žado, bet kilimas vis dėlto atiteko kurpiui. Visi mano reikalai Heidelberge buvo sutvarkyti, todėl nusprendžiau rytiniu traukiniu grįžti į Paryžių. Per naktį apsigalvojau ir nusprendžiau važiuoti į Švediją. Juk Paryžiuje manęs niekas nelaukė grįžtant anksčiau kaip po dviejų savaičių; savo ligonius buvau pavedęs Norstremui ir jau išsiunčiau telegramą broliui, kad žadu dvi dienas paviešėti senajame mūsų name – tikriausiai panaši proga aplankyti Švediją daugiau nepasitaikys. Dabar man rūpėjo kuo greičiau ištrūkti iš viešbučio, bet į keleivinį Berlyno traukinį jau nebegalėjau suspėti, todėl nusprendžiau išvykti vakare prekiniu traukiniu, tuo pačiu, kuriuo turėjo būti vežamas jaunuolio karstas iki Liubeko, o paskui tuo pačiu švedų garlaiviu plaukti į Stokholmą. Kai atsisėdau stoties bufete pavakarieniauti, oficiantas mane įspėjo, jog vestis šunis į restoraną verboten 146. Daviau jam penkias markes, o taksą pakišau po staliuku, bet kai tik pradėjau valgyti, nuo durų pasigirdo griausmingas balsas: