Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Potess’ essere ciecato! Potess’ essere ciecato! 135 – tebešaukė ji nuo laiptų aikštelės, kol sverdėdamas bėgau prie durų.

Baisus prakeikimas – niekas nebūtų galėjęs baisiau manęs prakeikti – visą naktį skambėjo man ausyse. Namo nesiryžau eiti – bijojau tamsos. Likusią nakties dalį praleidau Santa Marijos del Karmine bažnyčioje; maniau, niekuomet neišauš diena.

Kai rytą senu papratimu nusvirduliavau į Švento Dženaro vaistinę gurkštelėti gyvybės eliksyro – dar vienų nepaprastai efektyvių dono Bartolo vaistų, – sužinojau, jog ką tik ten buvo užsukęs tėvas Anselmas ir prašęs man perduoti, kad tučtuojau užeičiau į vienuolyną.

Visas vienuolynas buvo sukrėstas: dar trys seserys susirgo cholera. Tėvas Anselmas man pranešė, kad juodu su vyresniąja ilgai tarėsi ir galiausiai nusprendė prašyti mane užimti mirusio kolegos vietą – jokio kito gydytojo nebuvo galima rasti. Siaubo apimtos seserys vienos lakstė koridoriais, kitos meldėsi ir giedojo koplyčioje. Trys vienuolės gulėjo ant šiaudinių čiužinių savo celėse. Viena jų vakare mirė. Rytą liga parbloškė senąją vienuolę, mano pagalbininkę. Ją pakeitė jauna sesuo, kurią jau buvau pastebėjęs, kai pirmą kartą lankiausi vienuolyne – tiesą pasakius, jos nebuvo galima nepastebėti: ji buvo labai jauna ir nuostabiai graži. Su manim ji visai nesikalbėjo, paklausta net neatsakė, kuo vardu. Bet iš tėvo Anselmo sužinojau, kad tai Suora 136 Uršulė. Pavakare, kai pasakiau norįs pašnekėti su vyresniąja, sesuo Uršulė nuvedė mane į jos celę. Vyresnioji nužvelgė mane šaltomis veriančiomis akimis, rūsčiai ir tiriamai kaip teisėjas. Senas jos veidas buvo sustingęs ir negyvas, lyg iškaltas iš marmuro; plonų lūpų, rodės, niekuomet nebuvo suvirpinusi šypsena. Paaiškinau, kad visas vienuolynas apkrėstas, sanitarinės sąlygos klaikios, sodo šulinio vanduo užterštas – jos turinčios persikelti kitur, kitaip visos mirsiančios cholera.

Vyresnioji atsakė, jog tai neįmanoma, nes prieštarauja jų ordino įstatams – dar nė viena sesuo nėra išėjusi iš jų vienuolyno gyva. Jos visos turinčios pasilikti ten, kur joms pridera būti, ir pasikliauti madona bei šventu Dženaru.

Kelias neužmirštamas siaubo dienas niekur nebuvau išėjęs iš vienuolyno, tik užbėgdavau į vaistinę pasistiprinti kaskart didesnėmis dono Bartolo stebuklingojo gyvybės eliksyro dozėmis. Pasisakiau tėvui Anselmui, kad man reikia vyno, ir netrukus turėjau jo apsčiai, gal net per daug. Miegoti beveik visai nemiegojau, atrodė, miegas man nereikalingas. Nemanau, kad būčiau galėjęs užmigti, – nuo baimės ir juodos kavos, kurią be perstojo gerdavau, man buvo taip sudirgę nervai, jog nejaučiau jokio nuovargio. Įtampa atslūgdavo tik tada, kai pavykdavo išsprukti į vienuolyno sodą, kur, atsisėdęs ant seno marmurinio suolo po kiparisais, rūkydavau vieną papirosą po kito. Antikinių statulų nuolaužos mėtėsi visame sode, net šulinio rentiniui buvo panaudotas buvęs cippo , romėnų aukuras. Dabar jis stovi San Mikelės kieme. Prie pat mano kojų gulėjo apdaužytas rosso antico 137 faunas, iš už kiparisų žvelgė nedidelis Erotas, tebestovintis ant africano 138 marmuro kolonos. Keletą kartų užtikau ant suolo seserį Uršulę. Ji paaiškino išeinanti pakvėpuoti tyru oru, kad neapalptų nuo smarvės, kurios prisisunkęs visas pastatas. Sykį ji man atnešė puodelį kavos ir stovėjo laukdama, kol baigsiu gerti, o aš gėriau kiek galėdamas lėčiau, kad ji ilgiau pabūtų su manim. Atrodė, lyg ji mažiau drovisi ir net nepyksta, kad neskubu grąžinti tuščio puodelio. Pavargusios mano akys ilsėjosi, žiūrėdamos į ją. O veikiai šitai tapo džiaugsmu, nes ji buvo labai graži. Ar ji suprato, ką jai sakė mano akys, bet nedrįso ištarti lūpos: „Aš jaunas, o tu graži!“ Buvo akimirkų, kai man beveik atrodydavo, jog ji viską supranta.

Paklausiau, kodėl ji nusprendė palaidoti savo jaunystę šiame vienuolyne. Nejaugi ji nežinanti, kad už šių sienų, tarp kurių viešpatauja siaubas ir mirtis, pasaulis tebėra toks pat gražus kaip kadaise, gyvenimas kupinas džiaugsmo, ne vien tik sielvarto?

– Ar žinot, kas šis berniukas? – paklausiau, rodydamas į nedidelį Erotą po kiparisais.

Ji maniusi, kad tai angelo 139.

O ne, tai dievas, didžiausias iš visų dievų ir galbūt pats seniausias. Jis valdė Olimpą ir tebevaldo mūsų pasaulį.

– Jūsų vienuolynas pastatytas ant senos šventovės griuvėsių. Net jos sienos subyrėjo į dulkes, o tas berniukas tebestovi kur stovėjęs su pilna strėline rankoje, pasiruošęs įtempti lanką. Jis nesunaikinamas, nes yra nemirtingas. Senovėje jį vadino Erotu, jis – Meilės dievas.

Vos tik ištariau šį šventvagišką žodį, koplyčios varpas pašaukė vienuoles vakarinei maldai. Sesuo Uršulė persižegnojo ir skubiai išėjo iš sodo.

Po valandėlės atbėgo kita vienuolė ir nusivedė mane pas vyresniąją: ji apalpusi koplyčioje, jos ką tik ją nunešusios į celę. Vyresnioji pažvelgė į mane baisiomis akimis. Paskui, pakėlusi ranką, parodė į kryžių, kabantį ant sienos, ir jai buvo suteiktas paskutinis patepimas. Ji nebeatsigavo ir neištarė nė žodžio, širdis plakė vis silpniau ir silpniau, gyvybė greitai geso. Visą dieną ji gulėjo užmerkusi akis su kryžiumi ant krūtinės ir rožiniu rankose, kol kūnas pamažu visai sustingo. Keliskart dar tariausi girdįs silpną širdies plakimą, bet veikiai ir jis nutilo. Žiūrėjau į šaltą ir rūstų senos vyresniosios veidą, kurio net mirtis neįstengė sušvelninti. Beveik lengviau atsikvėpiau, kai jos akys amžinai užsimerkė: jos buvo bauginančios. Pažvelgiau į greta stovinčią jaunąją vienuolę.

– Negaliu daugiau pasilikti, – tariau jai, – nuo to laiko, kai čia atėjau, aš nėkart nemiegojau, man svaigsta galva, aš kaip nesavas, pats nebežinau, ką darau, bijau savęs, bijau jūsų, bijau...

Nespėjau užbaigti sakinio, ji nespėjo atsitraukti, mano rankos apglėbė ją, ir pajutau, kaip smarkiai plaka jos širdis prie mano širdies.

– Pietà! 140 – sušnibždėjo ji.

Staiga ji parodė ranka į lovą ir, suklikusi iš siaubo, spruko pro duris. Vyresniosios akys žiūrėjo tiesiai į mane – plačiai atmerktos, baisios, grėsmingos. Pasilenkęs prie jos, lyg ir išgirdau širdies plazdenimą. Ar ji buvo mirusi, ar vis dar gyva? Ar galėjo tos baisios akys matyti? Ar jos matė? Ar tos lūpos kada nors prabils? Nebedrįsau žiūrėti į tas akis, pridengiau veidą paklode, išbėgau iš celės ir iš vienuolyno, kad niekuomet tenai nebegrįžčiau.

Kitą dieną apalpau Piljero kelyje. Atgavęs sąmonę, pasijutau begulįs fiakre; priešais sėdėjo nusigandęs policininkas. Mes važiavome į Šventos Magdalenos ligoninę.

Jau kitur esu pasakojęs, kaip pasibaigė šis pasivažinėjimas, kaip, tris savaites išbuvęs Neapolyje, nuostabiai paplaukiojau geriausiu Sorento burlaiviu dvylikos Kaprio žvejų kompanijoje, kaip, persikėlę per įlanką, neužmirštamas dvidešimt keturias valandas stovėjome reide ties Kaprio Marina, dėl karantino negalėdami išlipti į krantą.

Savo „Laiškuose iš gedinčio miesto“, aišku, pasistengiau nutylėti, kas įvyko di Sepolte Vive vienuolyne. Niekam nedrįsau to pasakoti, net ištikimam savo bičiuliui daktarui Norstremui, daugumos mano jaunystės nuodėmių metraštininkui. Šito gėdingo poelgio prisiminimas persekiojo mane daugelį metų. Juo daugiau apie jį galvojau, juo labiau jis man atrodė nesuvokiamas. Kas mane tuomet apsėdo? Kokia nežinoma jėga taip mane paveikė, jog nebegalėjau suvaldyti savo jausmų, nors ir stiprių, bet paprastai paklūstančių protui? Jau ne kartą anksčiau buvau lankęsis Neapolyje, plepėjęs ir juokavęs su ugningomis pietų merginomis. Dažnai vasaros vakarais šokdavau su jomis Kapryje tarantelą. Kas be ko, gal ir pavogdavau iš jų vieną kitą bučinį, bet visuomet likdavau laivo kapitonu, kuris lengvai numalšina bet kokį įgulos nepaklusnumą. Kai būdamas studentas gyvenau Lotynų kvartale, vos neįsimylėjau sesers Filomenos, gražutės jaunos vienuolės Šventos Klaros palatoje, bet, išvykdamas iš ligoninės visam laikui, teišdrįsau baikščiai ištiesti jai ranką, kurios ji net nepaspaudė. O tuomet Neapolyje man norėjosi apkabinti kiekvieną sutiktą merginą, ir, be abejo, būčiau taip ir padaręs, jei nebūčiau apalpęs Piljero kelyje tą dieną, kai pabučiavau vienuolę prie vyresniosios mirties patalo.