Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Tu visuomet apsuptas moterų. Ak, jeigu aš joms taip patikčiau kaip tu! Net mano senoji virėja, ir ta įsimylėjo tave, kai išgydei ją nuo pūslėtojo išbėrimo.

– O Dieve, kaip norėčiau mažiau joms patikti! Mielai tau perleisčiau visas tas nervingas damas. Žinau, kad už „madingo gydytojo“ reputaciją visų pirma turiu būti dėkingas joms, bet, patikėk, jas gydyti tikra kankynė, kartais susijusi net su pavojumi. Minėjai, kad norėtum patikti moterims – taigi niekuomet joms to nesakyk, nešokinėk apie jas, nesileisk jų komanduojamas. Moterys, nors jos, matyt, to ir nežino, kur kas labiau mėgsta pačios klausyti, negu kad jų klausytų kiti. Jos įsivaizduoja esančios mums lygios, tačiau puikiai žino, kad iš tikrųjų taip nėra – ir tai didžiausia jų laimė, nes jeigu jos būtų mums lygios, mes daug mažiau jas mylėtumėm. Apskritai aš apie moteris esu kur kas geresnės nuomonės negu apie vyrus, bet joms to nesakau. Jos daug drąsesnės, ligas ir mirtį sutinka kur kas tvirčiau negu mes. Jos gailestingesnės ir ne tokios tuščiagarbės. Apskritai moters gyvenime jos instinktas yra patikimesnis valdovas negu mūsų protas, ir jos ne taip dažnai daro kvailystes kaip mes. Meilė moteriai reiškia daug daugiau negu vyrui, meilė jai – viskas. O jausmingumas vaidina kur kas mažesnį vaidmenį, negu vyrai paprastai mano. Moteris gali įsimylėti baidyklę, net senį, jeigu jam pavyks sužadinti jos vaizduotę. Vyras gali įsimylėti tik tokią moterį, kuri sužadina jo lytinį instinktą, o jis šiais laikais išlieka ilgiau už lytinį pajėgumą – priešingai, negu buvo gamtos numatyta. Štai kodėl įsimylėjimas nepaiso amžiaus. Rišeljė, sulaukęs aštuoniasdešimties metų, kai vos besilaikė ant kojų, vis dar buvo nepaprastai patrauklus, o Gėtei buvo septyniasdešimt, kai jis neteko proto dėl Ulrikės fon Leveco.

Pačios meilės, kaip ir gėlės, amžius neilgas. Vyro meilė miršta natūralia mirtimi santuokoje, o moters meilė dažnai tveria iki pat galo, virtusi grynai motinišku švelnumu nuvainikuotam savo svajonių didvyriui. Moterys nesugeba suprasti, kad vyras iš prigimties linkęs į poligamiją. Jį įmanoma pažaboti šiuolaikiniu visuomenės moralės kodeksu, tačiau nenugalimas jo instinktas tik užsnūsta. Vyras lieka toks pat gyvulys, kokį jį sukūrė Dievas, pasiruošęs kaip visuomet vykdyti savo funkcijas ir nepaisyti jokių draudimų.

Moterys ne mažiau protingos už vyrus, dažnai gal net protingesnės. Bet jų protas visai kitoks. Negalima paneigti fakto, kad vyro smegenys sveria daugiau negu moters. Net naujagimių smegenų vingiai gerokai skiriasi priklausomai nuo lyties. Anatominiai skirtumai dar akivaizdesni, lyginant abiejų lyčių okcipitalines smegenų skiltis: kaip tik dėl to, kad ši skiltis moters smegenyse yra tariamai atrofavusis, Hušė pabrėžia tokią didelę jos reikšmę psichikai. Lyčių diferenciacijos dėsnis yra nekintamas gamtos dėsnis, kurį patvirtina visas gyvasis pasaulis; ir juo aukštesnė biologinė rūšis – juo aiškiau jis išryškėja. Daug kas sako, jog visa tai paaiškinama tuo, kad vyrai visas kultūros sritis pavertė savo monopolija, o moterys niekuomet neturėjo progos pasireikšti kaip lygios su vyrais. Ar tikrai? Dar Atėnuose moters padėtis nebuvo žemesnė už vyro, ir jai buvo prieinamos visos kultūros sritys. Jonėnų ir dorėnų gentys visuomet pripažino moters laisvę, o Lakedemonijoje ji buvo net per daug didelė. Romos imperijos laikais – per keturis šimtus aukštos kultūros metų – moterys turėjo didelę laisvę. Užtenka prisiminti, kad jos galėjo kaip tinkamos disponuoti savo nuosavybe. Viduramžiais moterys buvo labiau išsimokslinusios negu vyrai. Riteriai geriau valdė kalaviją negu plunksną, mokyti buvo vienuoliai, bet juk buvo taip pat daug moterų vienuolynų, ir jos turėjo lygiai tokias pat galimybes mokytis. Imkime kad ir mūsų profesiją, kurioje moterys anaiptol ne naujokės. Jau Salerno mokykloje dėstė moterys. Luiza Buržua, Henriko IV žmonos Marijos Mediči gydytoja, parašė menkavertę akušerijos knygą. Margerita La Marš tūkstantis šeši šimtai septyniasdešimt septintaisiais metais buvo vyriausioji Otel Djė ligoninės pribuvėja, ponia La Šapel ir ponia Buaven parašė daugybę niekam tikusių knygų apie moterų ligas. Septynioliktame ir aštuonioliktame šimtmetyje garsiuose Italijos universitetuose Bolonijoje, Pavijoje, Feraroje ir Neapolyje buvo daug moterų profesorių. Bet nė viena jų nepraturtino savo mokslo šakos. Kaip tik dėl to, kad akušerija ir ginekologija taip ilgai buvo moterų rankose, šias šakas buvo sukausčiusi beviltiška stagnacija. Pažanga prasidėjo tik tada, kai jas paėmė į savo rankas vyrai. Net šiandien jokia moteris, jausdama, kad jos pačios ar jos vaiko gyvybei gresia pavojus, nesikreipia į savo lyties daktarą.

O muzikoje! Visos Renesanso damos grojo liutnia, vėliau klavikordu, arfa ir klavesinu. Ištisą šimtmetį visos aukštesnių luomų merginos uoliai barbino klavišus, bet kol kas nežinau nė vieno brandaus muzikos veikalo, kurį būtų sukūrusi moteris, taip pat nežinau moters, kuri sugebėtų kaip reikiant paskambinti Bethoveno opus 106 Adagio Sostenuto . Kone visos jaunos merginos po truputį piešia, bet, kiek man yra žinoma, jokioje Europos galerijoje nėra nė vieno vertingo paveikslo, nutapyto moters, gal tik Rozos Bonar, kuri skutosi ir rengėsi kaip vyras.

Vienas didžiausių senovės dainių buvo moteris. Iš gėlių vainiko, puošusio šios burtininkės kaktą, beliko vos keli rožių žiedlapiai, tebedvelkiantys amžinu pavasariu. Koks nemirtingas džiaugsmas, koks nemirtingas liūdesys skamba šioje sirenos giesmėje, atplaukusioje nuo tolimų Elados krantų! Žavingoji Sapfo, ar išgirsiu kada tavo balsą? Kas žino, gal tu tebegiedi nesurastame antologijos fragmente, kurį vis dar saugo Herkulanumo lava!

– Nusibodo jau man klausyti apie tavo Sapfo, – suniurnėjo Norstremas. – Man visiškai pakanka to, ką žinau apie ją ir jos gerbėjas. Nenoriu nieko daugiau girdėti apie moteris. Tau nuo vyno apsvaigo galva, ir prišnekėjai visokių nesąmonių. Eime namo!

Kai žingsniavome bulvaru, mano bičiulis užsimanė išgerti alaus, todėl atsisėdom prie staliuko vienos kavinės terasoj.

– Bonsoir, chéri! 141 – šūktelėjo Norstremui moteris, sėdinti prie gretimo staliuko. – Ar nepavaišintumėt alum, aš dar nevakarieniavusi.

Norstremas piktai atrėžė duoti jam ramybę.

– Bonsoir, Chloe , – tariau aš. – Kaip laikosi Flopetė?

– Darbuojasi nuošaliose gatvėse. Bulvaruose iki vidurnakčio jai nėra ko veikti.

Jai bekalbant, pasirodė Flopetė ir atsisėdo šalia bendražygės.

– Ir vėl jūs gėrėt, Flopete, – pasakiau. – Norit atsisveikinti su šiuo pasauliu?

– Taip, – atsakė ji kimiai, – ir pragare nebus blogiau kaip čia.

– Tu nelabai renkiesi pažįstamus, – suniurnėjo Norstremas ir pasibaisėjęs pažvelgė į abi prostitutes.

– Esu turėjęs dar ne tokių pažįstamų, – prisipažinau aš. – Be to, aš jų gydytojas. Abi serga sifiliu, visa kita padarys absentas. Jiedvi veikiai baigs savo dienas Sen Lazaro ligoninėj arba tiesiog griovyje. Jos bent neslepia, kas esančios. Ir nepamiršk – tokias jas padarė vyras, o kitas vyras stovi už kampo ir atima iš jų pinigus, kuriuos joms duodame. Bet šios prostitutės nėra tokios blogos, kaip tu manai: jos iki galo lieka moterys su visomis joms būdingomis ydomis ir su kai kuriomis dorybėmis, kurios išlieka, kad ir kaip žemai moteris pultų. Keista, bet jos net sugeba tyrai mylėti, ir tatai išties be galo jaudinantis reginys. Kartą mane buvo įsimylėjusi prostitutė; ji pasidarė drovi ir baikšti kaip jauna mergaitė ir net rausdavo po dažų sluoksniu. Net ši apgailėtina būtybė tenai, prie staliuko, būtų galėjusi tapti puikia moterim, jei būtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės. Paklausyk, aš tau papasakosiu jos istoriją.