Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Tik vieną, – atsakiau nukrėstas šiurpo.

– Gaila, negali pamatyti rusų generolo, – entuziastingai tarė Leichenbegleiter , rodydamas pypke į kitą dėžę. – Šį kartą nuostabiai pavyko, sunku patikėti, kad tai lavonas – net akys atmerktos. Nesuprantu, kodėl prie jūsų taip prikibo stoties viršininkas? – toliau šnekėjo jis. – Jūs, tiesą pasakius, gal kiek per jaunas būti Leichenbegleiter , bet, man regis, visai padoriai atrodot. Tik reikia nusiskusti ir nusivalyti – jūs visas apsivėlęs šuns plaukais; aišku, su šitokiu apžėlusiu smakru jokiu būdu negalit rytoj prisistatyti Švedijos konsului – tikriausiai jau visą savaitę nesiskutot, esat panašesnis į plėšiką negu į padorų Leichenbegleiter . Kaip gaila, nepasiėmiau skustuvo – galėčiau, sustojus traukiniui, jus nuskusti.

Atsidariau sakvojažą ir pasakiau, kad būsiu labai dėkingas, jeigu jis mane nuskus, nes baisiausiai nekenčiu tos kankynės ir stengiuosi niekuomet pats nesiskusti. Jis žinovo akimis apžiūrėjo mano skustuvą ir pareiškė, kad švedų skustuvai geriausi pasaulyje, jis pats niekuomet kitokiais nesinaudojąs. Jo ranka esanti labai lengva, jis nuskutęs šimtus žmonių, ir niekas niekuomet nesiskundęs.

Iš tikrųjų manęs dar niekas nebuvo taip puikiai nuskutęs – taip jam ir pasakiau, nešykštėdamas pagyrimų, kai traukinys vėl pajudėjo.

– Niekas negali prilygti kelionėms po svetimus kraštus, – tariau jam, plaudamasis nuo veido muilą. – Kasdien sužinau ką nors naujo ir įdomaus. Juo daugiau stebiu šį kraštą, juo labiau įsitikinu, kaip smarkiai vokiečiai skiriasi nuo kitų tautų. Romanai ir anglosaksai niekuomet kitaip nesiskuta, kaip tik sėdėdami, o Vokietijoj tave paguldo aukštielninką. Skonio dalykas, chacun tue ses puces à sa facon 151, kaip sako Paryžiuj.

– Kaip kas įpratęs, – paaiškino Leichenbegleiter . – Numirėlio juk nebesodinsi, o jūs esat pirmas žmogus, kurį skutau gyvą.

Mano bendrakeleivis patiesė ant savo dėžės švarią servetėlę ir atidarė pintinę su maistu. Man nosį ėmė kutenti sumišę dešros, sūrio ir raugintų kopūstų kvapai. Valdmanas bematant pabudo, ir mudu nenuleidom nuo kupriaus išbadėjusių akių. Labai apsidžiaugiau, kai jis mane pakvietė drauge pavakarieniauti. Net rauginti kopūstai neatrodė man šlykštūs; o atkišęs valdmanui didelį gabalą Blutwurst 152, kuprius visai pavergė mano širdį. Įspūdis buvo pritrenkiantis ir neišblėso iki pat Liubeko. Po antro butelio Mozelio vyno tarp manęs ir naujojo bičiulio nebeliko beveik jokių paslapčių. Ne, vieną paslaptį vis dėlto rūpestingai išlaikiau – kad esu gydytojas. Iš patirties, įgytos daugelyje kraštų, žinojau, jog, užsiminęs apie skirtingą mudviejų visuomeninę padėtį, neteksiu retos progos matyti gyvenimą tokį, kokį jį mato Leichenbegleiter . Ir jeigu šį tą išmanau apie psichologiją, tai tik dėl įgimto sugebėjimo prisitaikyti prie pašnekovo visuomeninės padėties. Vakarieniaudamas su hercogu, jaučiuosi visai laisvai, kaip lygus su lygiu. O kai mane vaišina Leichenbegleiter , kiek galėdamas stengiuosi tapti jo kolega.

Ir iš tikrųjų, atkimšus trečią Mozelio vyno butelį, aš ir pats galėjau būti Leichenbegleiter .

– Nenusimink, Fricai! – tarė mano šeimininkas, linksmai man mirktelėdamas. – Nebūk toks apsiblausęs! Žinau, kad tau riesta su pinigais ir turi kažkokių nemalonumų. Bet neimk į galvą, išgerk dar vynelio ir pakalbėkim rimtai. Ne veltui jau dešimt metų lydžiu numirėlius – per tą laiką išmokau pažinti žmones. Protas – tai dar ne viskas, o tu, matyt, gimęs po laiminga žvaigžde – kitaip nesėdėtum dabar šalia manęs. Naudokis proga, nes tokios progos daugiau neturėsi! Nugabenk savo karstą į Švediją, kol aš suvažinėsiu į Rusiją, ir grįžk pirmuoju traukiniu į Heidelbergą. Būsi mano kompanionas. Kol gyvas profesorius Fridreichas, darbo pakaks ir dviem – Zacharijas Šveinfusas žino, ką kalba. Švedijoj tau nėra ko veikti – ten nėra garsių gydytojų, o Heidelberge jų pilna. Geresnės vietos už Heidelbergą nerasi.

Nuoširdžiai padėkojau naujajam bičiuliui ir pasakiau, jog galutinį atsakymą duosiu iš ryto, kai mūsų galvos kiek prablaivės. Po kelių minučių jau kietai miegojom ant vagono grindų. Aš puikiai praleidau naktį, valdmanas kiek blogiau. Kai traukinys įvažiavo į Liubeko stotį, buvo visai šviesu. Perone jau laukė Švedijos konsulato tarnautojas, kuriam buvo pavesta sutvarkyti karsto pergabenimą į švedų garlaivį. Nuoširdžiai atsisveikinęs su kuprium, nuvažiavau į Švedijos konsulatą. Vos tik pamatęs šuniuką, konsulas mane įspėjo, jog vežti šunis į Švediją draudžiama, nes šiaurės Vokietijoje pastaruoju metu užregistruoti keli šunų pasiutimo atvejai. Aišku, aš galįs pasikalbėti su kapitonu, bet jis įsitikinęs, kad valdmano nepriims į laivą. Kapitonas buvo labai blogai nusiteikęs – jūrininkas nemėgsta vežioti numirėlių. Veltui aš jo maldavau. Prisiminęs, kaip man pasisekė suminkštinti Heidelbergo stoties viršininko širdį, nusprendžiau dar sykį pabandyti laimę. Valdmanas aplaižė kapitonui visą veidą, bet ir tas negelbėjo. Tada nusprendžiau paveikti jį kitaip ir užsiminiau apie savo brolį. Taip, aišku, jis labai gerai pažįstąs komodorą Miuntę, jie kartu plaukioję „Vanadisu“, būdami gardemarinai, ir esą geri bičiuliai.

Nejaugi jis bus toks žiaurus ir paliks mylimą mano brolio šuniuką Liubeke, pas svetimus žmones?

Ne! Toks žiaurus jis vis dėlto nebuvo. Po penkių minučių valdmanas buvo užrakintas mano kajutėje, bet su sąlyga, kad, atvykus į Stokholmą, pats turėsiu kaip nors slapčia pernešti jį į krantą. Aš myliu jūrą, laivas buvo patogus, pietavau prie kapitono stalo, ir visi keleiviai buvo su manim labai malonūs. Tiesa, kambarinė susiraukė, kai rytą atėjo tvarkyti mano kajutės, bet vos tik kaltininkas aplaižė jai veidą, ji tapo mūsų bendrininke – ji niekuomet nebuvo mačiusi tokio žavaus šunelio! Kai valdmanas, pasprukęs iš kajutės, atsidūrė denyje, visi jūrininkai ėmė su juo žaisti, o kapitonas stengėsi žiūrėti į kitą pusę. Buvo jau vėlus vakaras, kai priplaukėm prie Stokholmo krantinės ir aš iššokau iš laivo pirmgalio, laikydamas rankose valdmaną. Kitą rytą užėjau pas profesorių Brucelijų, ir jis man parodė telegramą iš Bazelio: mirusio jaunuolio motina jau taisosi, ir laidotuvės atidedamos maždaug dviem savaitėms, kol ji grįš namo. Jis turįs vilties, kad aš tebebūsiu Švedijoje – motina, be abejo, norės sužinoti visas smulkmenas apie paskutines sūnaus gyvenimo akimirkas, ir, aišku, aš privalau dalyvauti laidotuvėse. Pasakiau, kad ketinu aplankyti brolį ir labai skubu grįžti į Paryžių pas savo ligonius.

Niekaip negalėjau atleisti broliui, kad jis man užkrovė baisų palikimą – panelę Agatą. Tuomet buvau jam parašęs rūstų laišką. Laimė, jis atrodė visa tai pamiršęs. Pasakė, jog labai džiaugiasi mane matydamas – juodu su žmona tikisi, kad aš paviešėsiu senajame name bent dvi savaites. Po dviejų dienų jis nusistebėjo, kaip aš, toks užsiėmęs gydytojas, taip ilgai palieku savo ligonius be priežiūros – kada gi aš manąs išvažiuoti? Mano brolienė tapo šalta kaip ledas. Ką padarysi, jei žmogus nekenčia šunų! Belieka tik jo gailėtis ir, užsidėjus ant pečių kuprinę, leistis su šuniuku pėsčiomis į kelionę. Šuniukai labai mėgsta iškylauti, miegoti po atviru dangumi prie švelnios pušelės ant minkšto samanų patalo, malonesnio už turkišką kilimą. Tą rytą, kai susiruošiau važiuoti, mano brolienei skaudėjo galvą, ir ji neatėjo pusryčių. Norėjau pats nueiti į jos kambarį atsisveikinti, bet brolis patarė to nedaryti. Aš ir nesispyriau, tuo labiau kad jis pasakė, jog kambarinė ką tik rado po mano lova naują ponios išeiginę skrybėlaitę, išsiuvinėtas šlepetes, plunksnų boa, du tomus „Britų enciklopedijos“, sudraskytus į skutelius, triušio likučius ir dingusį kačiuką beveik nukąsta galva. O turkiškas kilimas salone, gėlių lysvės sode ir šeši ančiukai kūdroje... Pažvelgiau į laikrodį ir pasakiau broliui, jog nemėgstu lėkti į stotį kaip akis išdegęs.