Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– O tamstą prašau pasilikti, mums reikia pasikalbėti.

Jis vėl pažiūrėjo į savo popierius, atsivertė rejestrą ir griežtai tarė:

– Jūs pasivadinote svetimu vardu. Įspėju, jog tai labai rimtas nusižengimas. Iš palankumo jums suteiksiu galimybę atsiimti parodymus, duotus policijai. Kas jūs esate?

Pasakiau, kad aš daktaras Miuntė.

– O aš galiu įrodyt, kad ne, – rūsčiai tarė jis. – Štai, žiūrėkit, – pridūrė jis, pakišęs rejestrą. – Daktaras Miuntė, gyvenantis Viljė aveniu, yra Garbės legiono kavalierius. Ant jūsų švarko daug raudonų dėmių, tačiau raudono kaspinėlio kažkodėl nematyti.

Atsakiau retai jį nešiojąs. Pažiūrėjęs į tuščią savo atlapą, jis tarė, nuoširdžiai juokdamasis, kad niekuomet nepatikės, jog Prancūzijoje atsirastų žmogus, kuris, turėdamas ordino kaspinėlį, jo nenešiotų. Pasiūliau pakviesti konsjeržę, kad ji paliudytų mano tapatybę, bet seržantas atsisakė, – apie tokį atvejį reikia pranešti iš ryto pačiam komisarui. Paskui jis paskambino.

– Iškratykit, – įsakė dviem policininkams.

Pasipiktinęs ėmiau protestuoti ir pareiškiau, kad jis neturi teisės manęs kratyti. Jis atsakė, kad tai ne tik jo teisė, bet, pagal policijos nuostatus, ir pareiga – tai daroma mano paties labui. Kamerose pilna visokio plauko piktadarių, ir jis negalės garantuoti, kad manęs neapvogs, jei turiu vertingų daiktų. Pasakiau neturįs kišenėse jokių vertingų daiktų, tik kelis frankus, kuriuos čia pat jam padaviau.

– Iškratykit, – pakartojo jis.

Tais laikais aš buvau labai stiprus, ir du policininkai turėjo laikyti, kol trečias kratė. Jis rado mano kišenėse du auksinius repetyrus, du senoviškus bregetus ir anglišką medžioklinį laikrodį.

Nepasakę nė žodžio, mane tučtuojau užrakino dvokiančioj kameroj. Parkritau ant čiužinio, galvodamas, kas bus toliau. Žinoma, teisingiausia būtų buvę reikalauti, kad man leistų susižinoti su Švedijos pasiuntinybe. Bet nusprendžiau palaukti iki ryto. Durys atsidarė, ir į kamerą įžengė grėsmingos išvaizdos subjektas – lyg apašas, lyg suteneris. Metęs į jį žvilgsnį, iškart įsitikinau kalėjimo nuostatų išmintingumu – ne veltui buvo liepta mane iškratyti.

– Nenusimink, Čarli! – tarė atėjūnas. – On t’a pincé, eh? 162 Nebūk toks surūgęs ir neimk į galvą. Po metų tave vėl atgaus visuomenė, jei tau sekasi gyvenime, o aš nė kiek neabejoju, kad sekasi – kitaip nebūtum per vieną dieną nudžiovęs penkių laikrodžių. Penki laik­rodžiai! Velniai rautų! Lenkiuosi prieš tave – niekas nesusilygins su jumis, anglais!

Pasakiau esąs laikrodžių kolekcininkas ir visai ne anglas.

– Ir aš tuo verčiuosi, – tarė jis.

Jis parkrito ant kito čiužinio, palinkėjo man labos nakties ir saldžių sapnų ir tuoj pat užknarkė. Už pertvaros girta moteris pradėjo kimiu balsu dainuoti. Jis piktai užbliovė.

– Užsičiaupk, Fifina, ou je te casse la queule 163!

Dainininkė tučtuojau nutilo ir sušnabždėjo:

– Alfonsai, aš tau turiu kai ką svarbaus pasakyti. Tu vienas?

Jis atsakė esąs su jaunu žaviu bičiuliu, kuris labai norėtų sužinoti, kiek dabar laiko, nes, deja, užmiršo prisukti penkis laikrodžius, kuriuos nuolat nešiojasi kišenėse. Veikiai jis vėl užmigo, moterų klegesys pamažu nurimo, ir stojo tyla, trikdoma tik prižiūrėtojo, ateinančio kas valandą dirstelėti į mus pro langelį. Kai Švento Augustino bažnyčios laikrodis išmušė septynias, mane nuvedė į komisaro kabinetą. Kol pasakojau savo nuotykį, komisaras įdėmiai klausė, nenuleisdamas nuo manęs skvarbių protingų akių. Kai užsiminiau apie savo maniją kolekcionuoti laikrodžius ir pasakiau, kad visą dieną rengiausi eiti pas Lerua ir atiduoti tuos penkis laikrodžius pataisyti, o per kratą buvau visai juos pamiršęs, jis garsiai nusikvatojo ir pareiškė nuostabesnės istorijos nesąs girdėjęs – visai balzakiška. Paskui atidarė stalčių ir padavė man tuos penkis laikrodžius.

– Ne veltui išsėdėjau prie šito stalo dvidešimt metų – per tą laiką išmokau pažinti žmones ir matau, kad jūs sakote tiesą.

Paskui jis pasišaukė seržantą, kuris buvo mane uždaręs nakčiai į kamerą.

– Jūs atleidžiamas savaitei iš pareigų, kad nesilaikėt nuostatų ir nesusižinojot su Švedijos konsulu. Vous êtes un imbécile 164.

157 Kovos žirgas ( pranc .).

158 Įkurtuvėms atšvęsti ( pranc .).

159 Lauk prūsus! ( Pranc .)

160 Policija! ( Pranc .)

161 Šaltojoje ( pranc .).

162 Sučiupo tave, ką? ( Pranc .)

163 Arba gausi į snukį ( pranc. ).

164 Jūs avigalvis ( pranc. ).

Tryliktas skyrius

PANELĖ AGATA

Senos spintos laikrodis prieškambaryje išmušė pusę aštuonių, kai aš tyliai tartum vaiduoklis įsėlinau į savo butą Viljė aveniu. Kaip tik tą valandą minutės tikslumu panelė Agata kasdien imdavo šveisti valgomajame mano senovinio pietų stalo bronzą, taigi turėjau vilties nepastebėtas šmurkštelėti į savo miegamąjį, vienintelį patikimą prieglobstį. Šiaip visas namas buvo panelės Agatos valdžioje. Tyli ir judri kaip mangusta, ji kiaurą dieną šmižinėjo po visus kambarius su dulkių šluostykle rankoje, žiūrėdama, ar neliko kur nors dulkelės, ar nesimėto ant grindų suplėšytas laiškas. Atidaręs priimamojo duris, nustėrau. Pasilenkusi prie rašomojo stalo, panelė Agata apžiūrinėjo mano rytinį paštą. Ji pakėlė galvą ir įsmeigė balzganas akis į sudraskytus ir sukruvintus mano drabužius, nepraverdama belūpės burnos – šį sykį ji iškart nesusigriebė, kaip man skaudžiau įgėlus.

– Viešpatie pasigailėk, kurgi jis buvo? – sušvokštė ji pagaliau. Supykusi ji visuomet vadindavo mane „jis“ ir, deja, tai nutikdavo dažniausiai.

– Man gatvėj atsitiko nelaimė, – paaiškinau, jau seniai įpratęs meluoti panelei Agatai teisėtais savigynos sumetimais.

Ji apžiūrėjo mano skarmalus tiriama akimi žinovo, kuris tik ir laukia progos ką nors užsiūti, sutaisyti, užlopyti. Man net pasirodė, kad jos balsas kiek sušvelnėjo, kai ji įsakė tučtuojau atiduoti jai visą aprangą.

Sprukau į miegamąjį, išsimaudžiau vonioje, o Rozali atnešė kavos (niekas nemokėjo taip virti kavos, kaip panelė Agata).

– Pauvre monsieur 165, – tarė Rozali, kai paprašiau ją nunešti drabužius panelei Agatai. – Ar jums niekur neskauda?

– Ne, – atsakiau. – Man tik baisu!

Rozali ir aš nieko nuo kits kito neslėpėm apie panelę Agatą: mudu mirtinai jos bijojom ir buvom ginklo draugai kasdienėj kovoj už būvį. Rozali, kuri iš tikrųjų buvo valytoja, išgelbėjo mane pabėgus virėjai, o dabar, kai likau ir be kambarinės, ji pasidarė une bonne à tout faire 166. Labai nusiminiau netekęs virėjos, bet kai panelė Agata pasiglemžė virtuvę, turėjau pripažinti, kad tokių skanių pietų kaip jos nebuvau valgęs. Ne mažiau apgailestavau pabėgus kambarinei, tvirtai bretonei, kuri skrupulingai vykdė mūsų susitarimą niekuomet nesiartinti prie mano rašomojo stalo ir neliesti senoviškų baldų. Kai atsikraustė panelė Agata, kambarinės sveikata po savaitės visai pašlijo, rankos pradėjo virpėti, ji sudaužė brangiausią mano fajansinę vazą ir netrukus pabėgo, per skubėjimą net pamiršusi pasiimti prijuostes. Tą pačią dieną panelė Agata ėmė šveisti ir trinti šepečiu dailias Liudviko XVI laikų kėdes, negailestingai daužyti lazda brangius persiškus kilimus, plauti muilu ir vandeniu blyškų marmurinį florentietiškos madonos veidą, ir net Gubijos vaza ant rašomojo stalo per ją neteko nuostabaus blizgesio. Jei panelė Agata būtų gimusi prieš keturis šimtus metų, vidur­amžių meno nebūtų likę nė ženklo. Bet kada gi ji buvo gimusi? Atrodė ji lygiai taip pat kaip tada, kai dar vaikystėje matydavau ją tėvų namuose Švedijoje. Vyresnysis mano brolis ją paveldėjo, iširus senajam šeimos židiniui. Jis buvo neapsakomai drąsus žmogus ir sugebėjo jos atsikratyti – užkorė man. Panelė Agata kaip tik man tinkanti, rašė jis, – geresnės šeimininkės aš niekur nerasiąs. Jis sakė tiesą. Nuo to laiko aš savo ruožtu dariau viską, ką galėjau, stengdamasis jos atsikratyti. Ėmiau kviestis pusryčių nevedusius bičiulius ir atsitiktinius pažįstamus; jie visi sakydavo, kad aš tikrai laimingas, turėdamas tokią nuostabią virėją. Tada jiems pranešdavau, jog netrukus žadu vesti ir panelė Agata, kuri mėgstanti tik viengungius, ieškanti vietos. Jie labai susidomėdavo ir užsigeisdavo ją išvysti; bet tuo viskas ir baigdavosi – antrąkart niekas nenorėdavo jos matyti. Aprašyti jums, kaip ji atrodė, man neužtenka sugebėjimų. Reti gelsvi plaukai buvo sudėti garbanėlėmis pagal ankstyvąją Viktorijos epochos madą – Rozali tvirtino, jog tai perukas, bet aš tikrai nežinau. Nepaprastai aukšta ir siaura kakta, mažos balzganos akys be jokių antakių, o veido, galima sakyti, išvis nebuvo – tik ilga kumpa nosis, nuknebusi kone iki pat siauro plyšio, kuriam atsivėrus – tai atsitikdavo retai – išlįsdavo eilė ilgų, smailių kaip šeško dantų. Jos veidas ir rankos buvo pamėlusios it numirėlio, pirštai glitūs ir šalti kaip lavono. O šypsena... Ne, geriau apie ją nepasakosiu – tos šypsenos mudu su Rozali labiausiai ir bijodavom. Panelė Agata kalbėjo tik švediškai, bet laisvai plūdosi prancūziškai ir angliškai. Matyt, ilgainiui ji vis dėlto šiek tiek pramoko prancūziškai, nes iš kurgi būtų prisigaudžiusi tiek žinių apie mano pacientus? Dažnai užklupdavau ją besiklausančią už priimamojo durų, ypač kai viduje būdavo moteris. Jinai jautė didelę simpatiją numirėliams – kai kuris mano ligonis gulėdavo mirties patale, panelė Agata tuoj pat pralinksmėdavo, o kai į Viljė aveniu įsukdavo laidotuvių procesija, ji visuomet išeidavo į balkoną. Ji nekentė vaikų ir niekaip negalėjo atleisti Rozali, kam ši davė konsjeržės vaikams gabalą kalėdinio pyrago. Ji nekentė mano šuns ir nuolat barstydavo kilimus milteliais nuo blusų, o pamačiusi mane, protesto ženklan tučtuojau imdavo kasytis. Šuo irgi ėmė jos nekęsti iš pat pirmos dienos – galbūt dėl to, kad nuo jos sklido nepaprastai keistas kvapas – kaip Balzako „Pusbrolio Ponso“ odeur de souris 167, tik dar savotiškesnis. Dar kartą gyvenime, jau po daugelio metų, jį užuodžiau nusileidęs į apleistą kapą Karalių slėnyje Tėbuose, kur nuo sienų juodomis kekėmis kabojo šimtai didžiulių šikšnosparnių.