Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

166 Tarnaitė, atliekanti visokiausią darbą ( pranc. ).

167 Pelės kvapas ( pranc. ).

168 O vis dėlto su ja guli! ( Pranc .)

Keturioliktas skyrius

VIKONTAS MORISAS

Aš nevedžiau ir neprasigėriau. Suradau kitą išeitį – pradėjau vengti Viljė aveniu. Septintą valandą ryto Rozali atnešdavo man į miegamąjį arbatos ir „Figaro“, o po pusvalandžio išnykdavau ir grįždavau tik antrą priiminėti ligonių. Drauge su paskutiniu pacientu vėl išnykdavau, o parėjęs vėlai vakare patyliukais kaip vagis įsėlindavau į savo miegamąjį. Rozali algą padvigubinau. Ji drąsiai laikėsi savo poste, tik skundėsi neturinti ką veikti – nebent atidarinėti duris. Visu kitu rūpinosi panelė Agata – dulkino kilimus, taisė mano drabužius, valė batus, skalbė baltinius ir virė valgyti. Suprasdama, jog būtina palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu ir turėti šalimais žmogų, su kuriuo būtų galima pasibarti, panelė Agata su niūria rezignacija pakentė Rozali. O kartą net jai nusišypsojo, drebančiu balsu pasakė Rozali. Veikiai ir Tomas, pabūgęs panelės Agatos, ėmė vengti Viljė aveniu. Visą dieną jis važinėdavo su manim, drauge lankydamas pacientus, namie beveik neėsdavo ir niekuomet nelįsdavo virtuvėn, ką taip mėgsta visi šunys. Grįžęs po darbo dienos namo, jis tučtuojau sliūkindavo į mano miegamąjį ir ten, įlindęs į savo pintinę, jausdavosi palyginti saugiai. Mano praktika augo, ir man darėsi vis sunkiau rasti laisvą valandėlę įprastoms mūsų išvykoms sekmadienio popiečiais į Bulonės mišką. Šunims, kaip ir žmonėms, būtina retkarčiais žvalumo dėlei įkvėpti Motinos Žemės kvapo. Kas gali būti maloniau, kaip smagiai palakstyti tarp draugiškų medžių, kad ir tarp prijaukintų Bulonės miško medžių, retkarčiais pažaisti krūmuose skiniuką su atsitiktiniu pažįstamu! Sykį, kai mudu vaikštinėjom nuošalioje alėjoje džiaugdamiesi, jog esam kartu, staiga išgirdom, kaip kažkas baisiai pūškuoja ir švankščia, protarpiais užsikosėdamas ir dusdamas. Pamaniau, kad ką nors ištiko astmos priepuolis, bet Tomas bematant diagnozavo, jog mus švokšdamas visu smarkumu vejasi mažas buldogas ar mopsas ir iš paskutiniųjų maldauja palaukti. Po akimirkos prie mano kojų susmuko pusgyvis Lulu – jis buvo toks nutukęs, kad nebegalėjo kvėpuoti, ir toks pavargęs, jog nebepajėgė kalbėti; juodas liežuvis karojo iš burnos, krauju pasruvusios akys iš džiaugsmo ir susijaudinimo lipo ant kaktos.

– Lulu! Lulu! – beviltiškai klykė balsas iš karietos, važiuojančios didžiąja alėja.

– Lulu! Lulu! – šaukė liokajus, bėgdamas prie mūsų pro krūmokšnius.

Liokajus paaiškino lydėjęs markizę ir Lulu, kai jie kaip paprastai išlipo pavaikštinėti penkias minutes šalia karietos; staiga Lulu ėmė kaip pasiutęs uostinėti orą, o paskui lyg kulka nėrė į krūmus ir bematant dingo jiems iš akių. Kambarinė padėjusi alpstančiai markizei įlipti į karietą, ir štai jau pusvalandis jie ieško Lulu, o vežikas važinėja pirmyn ir atgal alėja, klausinėdamas kiekvieno praeivio, ar nematė pražuvėlio.

Markizė apsipylė džiaugsmo ašaromis, kai pasodinau jai ant kelių Lulu, vis dar negalintį atgauti kvapo nei žado. Jį ištiksiąs apopleksijos smūgis, raudojo markizė. Surikau jai į ragelį, kad jis tik susijaudinęs. Bet iš tikrųjų labai nedaug tetrūko, kad tokį riebų seną mopsą būtų ištikęs smūgis. Kadangi buvau netiesioginis viso to kaltininkas, markizės pakviestas sutikau ją aplankyti ir drauge išgerti arbatos. Kai Tomas užšoko man ant kelių, Lulu taip įsiuto, jog vos neužduso. Iki pat namų jis gulėjo nekrutėdamas ant savo ponios kelių paslikas ir tik piktai dėbčiojo viena akim į Tomą, o kita meiliai mirksėjo man.

„Daug ką esu uostęs savo gyvenime, – sakė toji akis, – bet tavo ypatingo kvapo nepamiršiu, jis man daug malonesnis už visus kitus. Kaip aš džiaugiuosi, kad vėl tave suradau. Prašau paimti mane ant kelių vietoj to juodo šunpalaikio. Būk ramus, aš suvesiu su juo sąskaitas, tik truputį atsipūsiu!“

„Spjaut man į tai, ką ten burbi, riestanose baidykle! – didingai tarė Tomas. – Kaip gyvas nesu matęs šitokio vaizdo, tu darai gėdą visai šunų giminei! Grynaveislis pudelis, kaip aš, neurzgia, pamatęs dešrą; o tu verčiau prikąstum juodą savo liežuvį, kad jis neiškristų iš šlykštaus snukio.“

Kai baigėm gerti po antrą puoduką arbatos, į svetainę įėjo abatas, paprastai atvykdavęs tokiu laiku aplankyti markizės. Geraširdis abatas pabarė mane, kodėl jam nepranešiau, kad grįžau į Paryžių. Grafas dažnai teiraująsis apie mane ir labai džiaugtųsi pamatęs. Grafienė išvykusi į Monte Karlą pakeisti aplinkos. Dabar ji visai sveika ir puikiai nusiteikusi. Deja, jis negalįs to pasakyti apie grafą, kuris vėl per dienų dienas sėdi krėsle ir rūko cigarus. Abatas laikė savo pareiga mane įspėti, kad vikontas Morisas labai siunta ant manęs už tą pokštą, kurį jam iškrėčiau Ramo pilyje. Aš užhipnotizavęs ir jį, ir kaimo daktarėlį ir įteigęs, kad jis serga kolitu, norėdamas jam sutrukdyti laimėti Prancūzijos šaulių draugijos varžybose aukso medalį. Abatas maldavo mane vengti vikonto – jis staigaus ir siautulingo būdo, nuolat su visais kivirčijasi ir vos prieš mėnesį vėl turėjo dvikovą. Dievas žino, kas gali įvykti, jei mudu susitiksim.

– Nieko neįvyks! – nuraminau aš. – Man nėra ko bijoti šito galvijo, nes jis bijo manęs. Praėjusį rudenį Ramo pilies rūkomajame įrodžiau, jog iš mudviejų stipresnis esu aš, ir man malonu girdėti, kad jis neužmiršo pamokos. Jis pranašesnis už mane tik tuo, kad iš penkiasdešimties žingsnių gali nušauti revolveriu kregždę ar vieversį, o aš iš tokio atstumo tikriausiai nepataikyčiau ir į dramblį. Bet vargu ar jis kada norės pasinaudoti tuo pranašumu – jis niekuomet neiškvies manęs dvikovon, nes laiko žemesniu už save. Jūs užsiminėt apie hipnozę – nekenčiu to žodžio, kuris nuolat mane persekioja vien dėl to, kad buvau Šarko mokinys. Supraskit pagaliau, kad visos tos nesąmonės apie hipnozės galią – seniai demaskuota teorija, paneigta šiuolaikinio mokslo. Tai buvo anaiptol ne hipnozė, o įsivaizdavimas. Šitas kvailys įsivaizduoja, kad aš jį užhipnotizavau, bet visai ne aš jam įkaliau į galvą tą absurdišką mintį, o jis pats – mes tai vadinam savitaiga. Man juo geriau. Dabar jis nedrįs man kenkti – bent jau mano akivaizdoj.

– Bet ar panorėjęs galėtumėt jį užhipnotizuoti?

– O taip, lengvai. Jis puikiai pasiduoda įtaigai. Šarko be galo džiaugtųsi, galėdamas pademonstruoti jį antradieniais per savo paskaitas Salpetrijere.

– Jei, anot jūsų, nesama jokios hipnozės galios, vadinasi, ir aš, pavyzdžiui, galėčiau priversti jį klausyti manęs, kaip kad jis klausė jūsų?

– Taip, jeigu jis tikėtų, kad turit tokią galią, bet tikriausiai jis tuo netiki.

– O kodėl?

– Deja, kol kas negalima išsamiai atsakyti į jūsų klausimą. Tai palyginti jaunas mokslas, žengiantis tik pirmuosius žingsnius.

– Ar galėtumėt jį priversti padaryti nusikaltimą?

– Nebent jis sugebėtų tai padaryti neskatinamas. Kadangi aš įsitikinęs, jog šis žmogus turi nusikalstamų polinkių, į jūsų klausimą reikėtų atsakyti teigiamai.

– Ar galėtumėt jį priversti atsisakyti grafienės?

– Nebent jis pats to norėtų ir leistųsi metodiškai veikiamas hipnozės įtaigos. Bet netgi tada tas pareikalautų daug laiko, nes lytinis žmogaus instinktas yra stipriausias.

– Prižadėkite man jo vengti, nes jis grasina pirmai progai pasitaikius apčaižyti jus vytiniu.

– Tegul pabando. Žinau, kaip tokiu atveju elgtis. Nesirūpinkit, aš puikiai sugebu apsiginti.