Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Laimė, jis dabar savo pulke Ture ir tikriausiai negreit pasirodys Paryžiuje.

– Brangusis abate, jūs daug naivesnis, negu maniau, – jis dabar Monte Karle su grafiene ir grįš į Paryžių drauge su ja, kai tik jai atsibos aplinkos pakeitimas.

Jau kitą dieną buvau pakviestas pas grafą kaip gydytojas. Abatas sakė tiesą – grafo būklė, tiek fizinė, tiek moralinė, buvo labai nekokia. Bet kuo galima padėti senyvam žmogui, jeigu jis kiaurą dieną sėdi krėsle ir rūko vieną cigarą po kito, galvodamas tik apie savo jauną gražią žmoną, kuri išvažiavo į Monte Karlą pakeisti aplinkos? Nedaug jam tepadėsi ir tuomet, kai ji grįš ir vėl taps viena žavingiausių ir geidžiamiausių Paryžiaus aukštuomenės moterų, vėl per dienas matuosis pas Vortą naujas sukneles, o vakarais, palinkėjusi vyrui labos nakties ir šaltai pabučiavusi į skruostą, linksminsis pobūviuose arba leis laiką teatre. Juo daugiau pažinau grafą, juo labiau jis man patiko – tai buvo tobuliausias senojo režimo prancūzų aristokrato tipas. Bet tikroji priežastis, dėl ko jis man taip patiko, buvo, be abejo, ta, kad aš jo gailėjausi. Tada dar nesuvokiau, jog tikrai myliu tik tuos žmones, kurių gailiuosi. Turbūt kaip tik dėl to man ir nepatiko grafienė, kai vėl ją pamačiau – pirmą kartą po mūsų susitikimo po liepa Ramo pilies parke, kai švietė pilnatis ir pelėda mane įspėjo per daug jos nemylėti. Taip, ji man visai nepatiko, kai, sėdėdamas šalia abato, stebėjau per stalą, kaip ji linksmai juokėsi iš kvailų vikonto Moriso pokštų – kai kurie, sprendžiant iš įžūlių jo žvilgsnių, buvo taikomi man. Nei vienas, nei antras nepasakė man nė žodžio. Grafienė atsainiai paspaudė ranką prieš pietus ir daugiau nekreipė į mane dėmesio. Vikontas išvis mane ignoravo. Grafienė, vis tokia pat graži kaip ir anksčiau, buvo smarkiai pasikeitusi. Ji atrodė žydinti ir nuotaikinga, didelėse akyse nebeliko ilgesingos išraiškos. Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad Monte Karlo parke švietė pilnatis, o liepoje nebuvo budrios pelėdos. Vikontas Morisas atrodė nepaprastai savim patenkintas, ir visa jo triumfuojanti nugalėtojo povyza mane itin erzino.

– ç a y est 169, – tariau abatui, kai po pietų sėdėjom rūkomajame. – Meilė tikrai akla, jeigu tai vadintina meile. Ji nusipelnė geresnio likimo, negu pakliūti į rankas tokiam išsigimusiam bukapročiui.

– Ar žinot, kad vos prieš mėnesį grafas apmokėjo jo skolas, kurių šis prisidarė bekortuodamas, kitaip jam būtų reikėję atsisveikinti su savo pulku. Be to, sklinda gandai apie suklastotą čekį. Sako, jis leidžia pasakiškus pinigus vienai garsiai kokotei. Tik pamanykit – šitoks žmogus šį vakarą lydės grafienę į kaukių balių!

– Gaila, kad nemoku šaudyti!

– Dėl Dievo meilės, nekalbėkit šitaip! Ir išvis būtų geriau, jei išeitumėt. Jis tikrai čia ateis išgerti konjako.

– O konjako jam reikėtų pasisaugoti – ar pastebėjot, kaip drebėjo jo ranka, kai lašinosi vaistus į vyno taurę? Šiaip ar taip, tai geras ženklas kregždutėms ir vieversiams! Ir be reikalo taip nerimastingai žiūrite į duris – jam kur kas maloniau meilintis grafienei svetainėje. Be to, aš jau išeinu, karieta laukia prie durų.

Užlipau valandėlei į viršų, norėdamas dar sykį dirstelėti į grafą – jis jau rengėsi gulti ir pasakė norįs miego. Laimingas žmogus! Palinkėjęs jam labos nakties, išgirdau apačioje klaikų šuns kauksmą. Žinojau, jog Tomas laukia manęs prieškambary, įprastame kamputyje – grafas, labai mylintis šunis, ne tik jam paskyrė nuolatinę vietą, bet, kad būtų patogiau, liepė dar patiesti atskirą kilimėlį. Galvotrūkčiais nubėgau laiptais. Tomas gulėjo prisiglaudęs prie paradinių durų ir tyliai inkštė, o iš nasrų jam bėgo kraujas. Vikontas Morisas pasilenkęs nirtulingai jį spardė. Aš taip staiga puoliau tą niekšą, jog jis neteko pusiausvyros ir pargriuvo ant žemės. Kitas taiklus smūgis vėl jį parvertė, bebandantį atsistoti. Laikydamas ant rankų šunį, griebiau skrybėlę, apsiaustą ir, įšokęs į savo karietą, liepiau greičiau važiuoti į Viljė aveniu. Iš karto supratau, kad vargšui Tomui smarkiai sužaloti vidaus organai. Visą naktį nesitraukiau nuo jo, bet jis vis sunkiau alsavo, kraujavimas nesiliovė. Iš ryto pats nušoviau ištikimą draugą, kad jam nereikėtų ilgiau kankintis.

Man pasidarė tik šiek tiek lengviau, kai po pietų gavau raštelį iš dviejų vikonto Moriso pulko draugų. Jame jie prašė nurodyti savo sekundantus, nes vikontas, nepaisydamas tam tikrų dvejonių, vis dėlto nusprendė suteikti man garbę ir t. t., ir t. t.

Vargais negalais prisiprašiau švedų karo atašė pulkininką Stafą man padėti. Antruoju sekundantu sutiko būti mano bičiulis Edelfeldas, žinomas suomių dailininkas. Norstremas turėjo mane lydėti kaip gydytojas.

– Dar niekad gyvenime man taip nesisekė kaip per pastarąsias dvidešimt keturias valandas, – tariau Norstremui, kai sėdėdami prie nuolatinio savo staliuko Režans kavinėje valgėme pietus. – Tiesą sakant, aš nuogąstavau, kad imsiu bijoti. Tačiau taip knietėjo sužinoti, kaip išsikapstysiu iš tos istorijos, jog apie nieką kita negalėjau galvoti. Juk tu žinai, kaip aš domiuosi psichologija.

Norstremo tą vakarą, matyt, nė kiek nedomino psichologija – turbūt ne tik tą vakarą. Jis buvo ypač tylus ir rimtas, blausiose jo akyse pastebėjau tokį švelnumą, jog kone susigėdau.

– Nežiūrėk taip į mane, o svarbiausia – nebūk sentimentalus – tau tas netinka. Pasikasyk kvailą pakaušį ir pasistenk suprasti padėtį. Nejaugi manai, jog aš toks mulkis ir ryžčiausi rytoj kautis su tuo laukiniu Sen Klu miške, jei nebūčiau tikras, kad jis manęs neužmuš? Ta mintis per daug absurdiška, kad į ją būtų galima rimtai žiūrėti. Be to, prancūzų dvikovos išvis tikra komedija, kaip pats žinai ne blogiau už mane. Juk abu ne kartą esame dalyvavę šiuose spektakliuose kaip gydytojai; aktoriai kartais pataiko į medį, bet niekuomet į kits kitą. Išgerkim butelį šamberteno ir eikim tuoj pat gulti – burgundiškasis mane visuomet lenkia į miegą, o nuo to laiko, kai mirė vargšas Tomas, beveik akių nesudėjau; bet šiąnakt žūtbūt turiu išsimiegoti.

Rytas buvo šaltas ir ūkanotas. Mano pulsas buvo normalus, bet jaučiau, kad keistai tirta blauzdos ir pinasi liežuvis; nors ir kaip stengiausi, jokiu būdu negalėjau nuryti konjako iš Norstremo gertuvės, kurią jis man padavė, kai išlipome iš karietos. Nesibaigiantys parengtiniai formalumai juo labiau mane erzino, kad nesupratau nė žodžio, apie ką buvo kalbama. Kaip visa tai kvaila, koks nereikalingas laiko gaišinimas, galvojau aš. Ar nebūtų paprasčiau išvanojus jam kailį à l’anglaise 170 – ir baigtas kriukis. Kažkas pasakė, kad rūkas jau išsisklaidė ir matomumas geras. Nustebau tai išgirdęs, nes man atrodė, kad, priešingai, migla dar labiau sutirštėjo. Vis dėlto puikiai mačiau vikontą Morisą – jis stovėjo priešais mane kaip visuomet įžūlia atsainia poza, su papirosu dantyse, matyt, visiškai ramus. Krūmuose man už nugaros sučiulbo liepsnelė; jau buvau bepradedąs spėlioti, ką ši mažoji giesmininkė veikia tokiu metų laiku Sen Klu miške, bet pulkininkas Stafas įbruko man į ranką ilgą pistoletą.

– Taikyk žemiau! – sušnibždėjo jis.

– Šaut! – sušuko šaižus balsas.

Išgirdau šūvį. Pamačiau, kaip vikontui iš dantų iškrito papirosas ir kaip prie jo pribėgo profesorius Labė. Po valandėlės pasijutau besėdįs pulkininko Stafo karietoje; priešais, plačiai šypsodamas, sėdėjo Norstremas. Pulkininkas paplekšnojo man per petį, bet nė vienas nieko nepasakė.

– Kas atsitiko? Kodėl jis nešovė? Aš nenoriu jokios malonės iš to galvijo, aš pats jį iškviesiu dvikovon, aš...