Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Po kelių dienų, kai parėjau namo priiminėti ligonių, atidarydamas duris išgirdau laukiamajame piktą moters balsą. Kambarys buvo pilnas žmonių, kurie, kaip paprastai, sėdėjo, kantriai laukdami manęs. Sofos kampe, susigūžęs šalia anglų pastoriaus žmonos, kiurksojo Džonas. Vidury kambario, šaukdama visa gerkle ir klaikiai mostaguodama rankomis, stovėjo Žozefina. Pamačiusi mane tarpduryje, ji tuoj pat prišoko prie sofos, stvėrė Džoną ir svieste sviedė jį į mane – vos spėjau pagauti.

– Žinoma, aš per prasta auginti tokį ponaitį kaip jūs, misteri Džonai! – šaukė Žozefina. – Pagyvenk dabar pas daktarą, o man jau atsibodo jo priekaištai ir melas! Našlaitis! Užtenka pažiūrėti į tavo akis – iškart matyti, kas tėvas!

Ji atitraukė portjerą, sprukdama pro duris, ir vos neužšoko ant panelės Agatos, kuri taip dėbtelėjo į mane balzganom akim, jog vos nenugarmėjau skradžiai žemės. Pastoriaus žmona pakilo nuo sofos ir, pasikaišiusi sijonus, kad, gink Dieve, neprisiliestų prie manęs, išėjo iš kambario.

– Malonėkite nusivesti berniuką į valgomąjį ir pabūti su juo, kol aš ateisiu, – tariau panelei Agatai.

Ji pasipiktinusi atkišo rankas, lyg gindamasi nuo kokios šlykštybės, – plyšį po kumpa nosimi pravėrė klaiki šypsena, – ir dingo įkandin pastoriaus žmonos.

Atsisėdau pusryčių, padaviau Džonui obuolį ir paskambinau Rozali.

– Rozali, – tariau, – imkit šiuos pinigus, nusipirkit medvilninę suknelę, dvi baltas prijuostes ir apskritai viską, kas reikalinga, kad oriai atrodytumėt. Nuo šios dienos jūs paaukštinama – būsit šio berniuko auklė. Šiąnakt jis miegos mano kambary, o nuo rytdienos jūs miegosit su juo panelės Agatos kambary.

– O panelė Agata? – paklausė siaubo apimta Rozali.

– Panelę Agatą atleisiu, kai tik baigsiu pusryčiauti.

Pacientams pranešiau, kad šiandien nepriiminėsiu, o pats nuėjau pasibelsti į panelės Agatos kambario duris. Dukart pakėliau ranką ir dukart nuleidau, taip ir nepasibeldęs. Nusprendžiau, kad pasielgsiu protingiau, atidėjęs pasikalbėjimą iki vakaro, kai nervai bus kiek nurimę. Panelės Agatos niekur nebuvo matyti. Rozali paruošė pietų puikios pot-au-feu 173 ir pieno pudingo, kuriuos suvalgėm drauge su Džonu, – visos jos luomo prancūzės geros virėjos. Išgėręs kelias papildomas taures vyno nervams nuraminti, nuėjau pasibelsti į panelės Agatos kambario duris, vis dar drebėdamas iš įtūžio. Ir vis dėlto nepasibeldžiau. Staiga man dingtelėjo, jog dabar su ja susivaidijęs, tikrai nemiegosiu visą naktį, o man žūtbūt reikėjo išsimiegoti. Tad kodėl, pamaniau, neatidėjus pokalbio iki ryto?

Pusryčiaudamas padariau išvadą, kad geriausia būtų pranešti jai savo nusistatymą raštu. Atsisėdau, pasiryžęs parašyti triuškinamą laišką, bet vos paėmiau į ranką plunksną, Rozali man atnešė raštelį, išmargintą smulkiu smailiu panelės Agatos braižu; raštelyje buvo sakoma, kad jokia padori moteris negali daugiau nė dienos pasilikti mano namuose, kad ji šiandien pat išvažiuoja ir niekuomet nebegrįš, nes nenori manęs daugiau matyti – lygiai tie patys žodžiai, kuriuos pats ketinau jai parašyti.

Nematomas panelės Agatos buvimas tebeslogino namus, kai nuvažiavau į „Pavasarį“ pirkti Džonui lovutės ir supamojo arkliuko, kurių jis tikrai nusipelnė už tokią paslaugą. Kitą dieną laiminga ir patenkinta grįžo virėja. Rozali švytėjo iš džiaugsmo, net Džonas atrodė patenkintas nauja aplinka, kada vakare užėjau pasižiūrėti, kaip jis guli jaukioje lovelėje. Ir pats jaučiausi laimingas lyg mokinys, sulaukęs atostogų.

Bet jokių atostogų aš neturėjau. Kasdien nuo ryto ligi vakaro priiminėjau ligonius, o neretai važiuodavau ir pas kai kurių kolegų pacientus, nes jie pradėjo vis dažniau kviestis mane į konsiliumus, kad galėtų užkrauti man dalį atsakomybės; tai gerokai mane stebino – matyt, jau tada nebijojau atsakomybės. Ilgainiui supratau, jog tai buvo svarbiausia mano sėkmės priežastis. Kita mano sėkmės priežastis, žinoma, buvo nuolat lydinti laimė – tokia stulbinama, jog ėmiau galvoti, ar tik mano namuose nėra kokio talismano. Net pradėjau geriau miegoti nuo to laiko, kai eidamas gulti įpratau žvilgtelėti į lovelėje miegantį berniuką.

Anglų pastoriaus žmona nepanoro daugiau pas mane gydytis, bet jos vieta neliko tuščia – į mano laukiamąjį prigužėjo daugybė jos tautiečių. Profesoriaus Šarko vardą gaubė tokia spindinti šlovė, kad jos atspindžiai krisdavo net ant mažiausių šviesulių, supančių šią pažibą. Anglai, matyt, buvo tos nuomonės, kad jų gydytojai mažiau išmano nervų ligas negu jų kolegos prancūzai. Gal taip ir buvo iš tikrųjų, gal ir ne, bet man tas visada buvo itin paranku. Kaip tik tuo metu buvau pakviestas į konsiliumą net į Londoną. Žinoma, labai apsidžiaugiau ir pasiryžau padaryti viską, kas įmanoma. Ligonės nepažinojau, bet buvau nepaprastai sėkmingai gydęs vieną jos giminaitę; be abejo, tas ir paskatino ją kreiptis į mane. Anot dviejų mano kolegų anglų, kurie paniurusiais veidais stovėjo prie lovos ir stebėjo mane, kol apžiūrinėjau ligonę, jos būklė buvo bloga, tiesiog beviltiška. Jie apkrėtė savo pesimizmu visus namiškius, ligonės ryžtą pasveikti buvo palaužęs nusiminimas ir mirties baimė. Galimas daiktas, abu kolegos buvo kur kas geresni patologai negu aš. Bet aš žinojau tai, ko jie, matyt, tikrai nežinojo, – kad nėra galingesnio vaisto už viltį ir kad už vieną pesimistišką gydytojo žvilgsnį ar žodį ligonis dažnai sumoka gyvybe. Nesigilindamas į medicinos smulkmenas pasakysiu, jog, apžiūrėjęs ligonę, įsitikinau, kad patys rimčiausi simptomai rodo nervų sutrikimą ir dvasinę apatiją. Abu kolegos stebėjo mane gūžčiodami plačiais pečiais, kai, uždėjęs ligonei ant kaktos ranką, ramiai pasakiau, kad naktį jai nebereikės morfijaus – ji gerai miegos ir be jo; rytą, šyptelėjusi man, ji pasakė, kad jaučiasi daug geriau.

Ligonės motina maldavo mane pabūti Londone dar vieną dieną ir apžiūrėti jos brolienę, dėl kurios jie visi labai susirūpinę. Pastarosios vyras, pulkininkas, norįs, kad ji kreiptųsi į nervų specialistą, ji pati veltui ją įkalbinėjanti pasitarti su daktaru Filipsu – mat neabejojanti, kad brolienė tikrai pasveiktų, jei susilauktų kūdikio. Deja, ji kažkodėl nusistačiusi prieš daktarus ir, žinoma, atsisakys pas mane gydytis, bet galima būtų taip sutvarkyti, kad aš per pietus sėdėčiau šalia jos ir bent taip susidaryčiau nuomonę apie jos būklę. Gal jai galėtų padėti Šarko? Vyras ją dievina, ji turi viską, ko tik širdis gali geisti – puikų namą Grouvnerio aikštėje, nuostabų senovišką dvarą Kente. Jie ką tik grįžo iš ilgos kelionės nuosava jachta į Indiją. Ji visą laiką kažko nerimsta ir nuolat keliauja iš vienos vietos į kitą, lyg ko ieškodama. Jos akyse sustingęs begalinis liūdesys. Anksčiau ji domėjosi daile, pati puikiai tapė ir vieną žiemą net mokėsi Paryžiuje, Žiuljeno ateljė. Dabar jai niekas nemiela, ji niekuo nebesidomi, tik rūpinasi vaikų gerove, aukoja dideles sumas vasaros stovykloms ir našlaičių prieglaudoms.

Sutikau pasilikti labai nenoromis; man rūpėjo grįžti į Paryžių – nerimavau dėl Džono, nes jis vis kosėjo. Šeimininkė buvo užmiršusi mane perspėti, kad brolienė, šalia kurios sėdėjau per pietus, nepaprastai graži. Mane pritrenkė ne tik jos grožis, bet ir liūdna nuostabių tamsių akių išraiška. Jos veidas atrodė tartum be gyvybės. Matyt, ji nuobodžiavo, turėdama tokį kaimyną kaip aš, ir nesistengė to slėpti. Pasakiau jai, jog šiais metais Salone buvo eksponuoti keli geri paveikslai – jos brolienė minėjusi, kad ji mokėsi tapybos Žiuljeno ateljė. Ar ji nesutikdavusi ten Marijos Baškircevos? Ne, bet girdėjusi apie ją.