Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Hamletas, Danijos princas – p. Erikas Karolus Malmborgas.

Žiūrėjau išpūtęs akis į programą – Erikas Karolus Malmborgas! Nejaugi tai senas mano draugužis, su kuriuo studijavau Upsalos universitete? Tada Erikas Karolus Malmborgas rengėsi tapti pastorium. Aš grūsdavau jam į galvą žinias prieš egzaminus, parašiau jo pirmą bandomąjį pamokslą, visą semestrą kūriau už jį meilės laiškus jo sužadėtinei. Kiekvieną vakarą jį apkuldavau, kai jis atsirioglindavo pas mane girtas pernakvoti laisvame kambaryje – mat už triukšmadarystę šeimininkai jį buvo išprašę iš buto. Kai išvažiavau iš Švedijos, mūsų ryšiai nutrūko. Nuo to laiko praėjo daug metų. Žinojau, kad jis buvo pašalintas iš universiteto, kad vis labiau smuko. Staiga prisiminiau kadaise girdėjęs, jog jis tapo aktoriumi – vadinasi, šį vakarą Hamletą tikrai vaidins nevykėlis mano draugužis! Nusiunčiau į jo kambarį savo vizitinę kortelę, ir jis lėkte atlėkė pas mane nesitverdamas džiaugsmu, kad po šitiekos metų vėl susitikom. Jis man papasakojo graudžią istoriją. Po daugybės nenusisekusių spektaklių tuščiai salei Malmėje jų trupė, kurios beliko vos trečdalis, praėjusį vakarą atvyko į Lundą paskutinįkart žūtbūtinai susiremti su likimu. Beveik visi jų kostiumai ir rekvizitas: karalienės motinos brangenybės, karaliaus karūna, Hamleto kardas, kuriuo jis perveria Polonijų, net Joriko kaukolė – sulaikyti Malmėje kreditorių. Karalių taip sukaustęs išijas, kad jis negalįs nei paeiti, nei pasėdėti soste. Ofelija turinti baisią slogą. Šmėkla nusigėrusi per atsisveikinimo vakarienę Malmėje ir pavėlavusi į traukinį. Jis jaučiasi puikiai; Hamletas – geriausias jo vaidmuo, lyg specialiai jam parašytas. Bet negi jis vienas gali ant savo pečių išlaikyti milžinišką penkių veiksmų tragedijos naštą? Visi bilietai į vakarinį spektaklį išparduoti, ir jeigu jiems reikės grąžinti pinigus, trupės neišvengiamai laukia katastrofa. Ar aš negalėčiau vardan mūsų senos draugystės paskolinti jam dviejų šimtų kronų?

Aš įrodžiau, ko esu vertas. Sukviečiau trupės pažibas, kelių švediško punšo butelių padedamas įžiebiau prislėgtose jų širdyse drąsą, be jokio gailesčio išbraukiau aktorių sceną ir duobkasių sceną, taip pat Polonijaus nužudymą ir pareiškiau, kad su Šmėkla ar be Šmėklos, vaidinimas vis tiek įvyks!

Tai buvo atmintinas vakaras, įėjęs į Lundo teatro analus. Lygiai aštuntą uždanga pakilo ir atskleidė karaliaus rūmus Elsinore, į kurį iš Lundo galėjai nuvažiuoti tiesiu keliu per vieną valandą. Salė buvo sausakimša, bet publika, daugiausia triukšmingi universiteto studentai, pasirodė esanti santūresnė, negu tikėjomės. Danijos princas liko beveik nepastebėtas, net garsusis jo „Būti ar nebūti“ nepadarė ypatingo įspūdžio. Apšlubęs karalius nukepėstavo per sceną ir, garsiai vaitodamas, susmuko soste. Ofelijos sloga buvo klaiki. Polonijui neabejotinai viskas dvejinosi akyse. Padėtį išgelbėjo Šmėkla. O toji Šmėkla buvau aš. Kai vaiduokliškai sėlinau per mėnesienos užlietus Elsinoro pylimus, atsargiai žengiau per didžiules dėžes, iš kurių buvo padarytas pilies karkasas, visas statinys staiga sugriuvo, ir aš iki pažastų įsmukau į vieną dėžę. Ką tokiu atveju turi daryti šmėkla? Ar reikėjo įtraukti galvą ir pasislėpti dėžėje, ar pasilikti kaip buvus ir laukti, kas bus toliau? Malonus pasirinkimas! Trečią galimybę man pakuždėjo pats Hamletas, kimiu balsu paklausęs, kodėl aš, po šimts pypkių, neišlendu iš tos prakeiktos dėžės? Bet kaip aš galėjau išlįsti, jei mano kojos buvo įsinarpliojusios į virves ir įstrigusios tarp visokiausių scenos rakandų? Nežinau, ar teisingai pasielgiau, ar ne, bet nusprendžiau likti dėžėje pasiruošęs viskam. Netikėtą mano nuotykį žiūrovai sutiko labai palankiai, tačiau tai buvo niekai, palyginti su tuo pasisekimu, kurio sulaukiau, kai iškišęs galvą kraupiu balsu ėmiau toliau berti nutrauktą tiradą Hamletui. Plojimai buvo tokie audringi, jog turėjau padėkoti už juos bent draugiškai pamojavęs ranka – tokioj keblioj padėty nusilenkti nebuvo įmanoma. Susižavėjusi publika visai paklaiko, plojimai nenutilo iki pat galo. Kai uždanga po paskutinio veiksmo nusileido, išėjau nusilenkti drauge su trupės pažibomis. Publika taip atkakliai tebešaukė: „Šmėklą! Šmėklą!“, jog turėjau keletą kartų išeiti vienas ir, pridėjęs prie širdies ranką, padėkoti už ovacijas.

Visi buvo sužavėti. Mano bičiulis Malmborgas pasakė, kad sėk­mingesnio spektaklio dar nėra regėjęs. Vidurnaktį linksmai pavakarieniavom. Ofelija man buvo nepaprastai meili, o Hamletas pakėlė taurę į mano sveikatą ir visų vardu pasiūlė vadovauti jų trupei. Pasakiau pagalvosiąs. Visi palydėjo mane į stotį. Po dviejų parų jau buvau Paryžiuje ir vėl ėmiausi darbo, nejausdamas nė mažiausio nuovargio. O jaunyste, jaunyste!

175 Didybės manija ( pranc .).

176 Šiaurės geležinkeliai ( pranc. ).

Septynioliktas skyrius

GYDYTOJAI

Tais laikais Paryžiuje praktikavo daugybė svetimšalių gydytojų. Visi jie vienas kitam jautė didelį jalousie de métier 177, kurį, savaime suprantama, gavau pajusti ir aš. Nelabai mus mėgo ir mūsų kolegos prancūzai, nes buvome monopolizavę pasiturinčius svetimšalius, o tai neabejotinai buvo kur kas pelningesnė praktika negu jų pacientai. Galiausiai spauda pradėjo kampaniją prieš svetimšalius gydytojus Paryžiuje, kurių vis daugėjo ir kurie, anot laik­raščių, dažnai neturėdavo net atitinkamų diplomų, kuriuos būtų patvirtinę pripažinti universitetai. Dėl to policijos prefekto įsakymu visi svetimšaliai gydytojai iki mėnesio pabaigos turėjo pateikti patikrinimui savo diplomus. Man, turinčiam Paryžiaus universiteto diplomą, žinoma, nebuvo ko bijoti, aš vos nepamiršau to įsakymo ir tik pačią paskutinę dieną nuvykau į savo kvartalo komisariatą. Komisaras, su kuriuo buvome truputį pažįstami, paklausė, ar aš žinau daktarą X., gyvenantį mano gatvėje. Atsakiau, jog žinau apie jį tik tiek, kad jis, be abejo, turi labai didelę praktiką – nuolat girdžiu minint jo pavardę ir dažnai grožiuosi jo karieta, laukiančia prie durų.

Komisaras atsakė, kad nebeilgai ja grožėsiuosi: jos savininkas įtrauktas į juodąjį sąrašą, jis nepateikė diplomo, nes neturi; tai šarlatanas, ir galų gale bus galima jį patupdyti. Pasak žmonių, jis uždirba du šimtus tūkstančių frankų per metus – daugiau negu didžiausios Paryžiaus įžymybės. Atsakiau, kad ir šarlatanas gali būti geras gydytojas, o turi jis diplomą ar neturi, tas nė kiek nerūpi jo ligoniams, – svarbu, kad jis sugeba jiems padėti.

Tos istorijos pabaigą sužinojau iš paties komisaro po kelių mėnesių. Daktaras X. atvyko paskutinę akimirką ir pareiškė norįs pasikalbėti su komisaru akis į akį. Jis parodė garsaus Vokietijos universiteto diplomą, bet maldavo komisaro niekam neišduoti tos paslapties, paaiškinęs, jog tokią milžinišką praktiką turįs tik dėl to, kad visi laiko jį šarlatanu.

Atsakiau komisarui, kad tas žmogus veikiai taps milijonieriumi, jeigu apie mediciną išmano bent pusę tiek, kiek apie psichologiją.

Eidamas namo nepavydėjau kolegai tų dviejų šimtų tūkstančių frankų, pavydėjau tik to, kad jis tiksliai žino, kiek turi pajamų. Kaip aš būčiau norėjęs žinoti, kiek uždirbu! Kad mano pajamos didelės, neabejojau, nes vos tik prireikus pinigų, jų visuomet būdavo į valias. Turėjau gerą butą, prašmatnią karietą, puikią virėją; dabar, kai nebebuvo panelės Agatos, dažnai kviesdavausi draugus pietų ir vaišindavau juos kuo tik išmanydamas. Dusyk buvau nudūmęs į Kaprį – pirmą kartą nusipirkti meistro Vinčenco namelio, kitą kartą – pasiūlyti stambios sumos nežinomam apgriuvusios San Mikelės koplyčios savininkui (kol galutinai sutvarkiau tą reikalą, praėjo dešimt metų). Jau tada labai mėgau meną, ir mano bute Viljė aveniu buvo daug praeities lobių, o dvylika puikių senoviškų laikrodžių mušdavo mano nemigos naktų valandas. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių tie klestėjimo periodai neretai kaitaliojosi su visišku nusigyvenimu. Tai žinojo ir Rozali, ir konsjeržė, ir net mano fournisseurs 178. Žinojo ir Norstremas, nes dažnai tekdavo skolintis iš jo pinigų. Anot jo, tai buvo galima paaiškinti tik kažkokiu mano mąstymo defektu, ir išeitis esanti tik viena: man reikia tvarkingai užsirašinėti pajamas bei išlaidas ir siuntinėti pacientams sąskaitas, kaip daro visi gydytojai. Pasakiau, kad neverta nė bandyti užsirašinėti pajamų ir išlaidų – vis tiek nieko iš to neišeis, o sąskaitų niekuomet nerašiau ir nesirengiu rašyti. Mūsų profesija – ne amatas, o menas, ir toks komercinis požiūris į žmogaus kančias man atrodo žeminantis. Aš visuomet parausdavau kaip vėžys, kai pacientas padėdavo man ant stalo dvidešimties frankų monetą, o jeigu įsprausdavo ją į ranką, vos susivaldydavau jam nesmogęs. Norstremas pasakė, kad tai ne kas kita, kaip tuštybė ir išdidumas, kad reikia griebti visus pinigus, kad ir iš kur jie būtų, – nors ir iš laidotuvių biuro, kaip daro visi mano kolegos. Pasakiau, jog mūsų profesija tokia pat šventa kaip ir dvasininko pašaukimas, o gal net šventesnė, ir pelnytis turėtų drausti įstatymas. Gydytojo darbas turėtų būti mokamas valstybės, ir gerai mokamas, panašiai kaip Anglijoje teisėjų. Tie, kuriems tokia tvarka nepatinka, tegul keičia profesiją – eina į biržą ar atidaro krautuvę. Gydytojai turėtų būti nelyginant išminčiai, visų gerbiami ir saugomi. Tegul jie lupa iš turtingų pacientų kiek tik nori, kad užtektų ir nepasiturintiems ligoniams, ir jiems patiems, tačiau nedera imti pinigų už kiekvieną vizitą ir rašyti sąskaitų. Ar gali motina įvertinti pinigais savo kūdikio gyvybę, kurią jam išgelbėjai? Koks honoraras priklauso už tai, kad paguodos žodžiu ar vien rankos prisilietimu nuvijai mirties baimę, žvelgiančią iš pilnų siaubo akių? O po kiek frankų reikia imti už kiekvieną priešmirtinės agonijos sekundę, palengvintą tavo morfijaus? Ar ilgai bruksime kenčiančiai žmonijai visus tuos brangius patentuotus vaistus, kurių šaknys glūdi viduramžių prietaruose, nors pavadinimai ir labai modernūs? Gerai žinom, kad veiksmingiausius vaistus galima suskaičiuoti ant pirštų ir kad geraširdė Motina Gamta mus aprūpina jais pusvelčiui. Kodėl aš, madingas gydytojas, važinėju prašmatnia karieta, o mano kolega turi kulniuoti po lūšnų kvartalą pėsčias? Kodėl valstybė išleidžia tūkstantį kartų daugiau pinigų žudymui, negu gydymo menui ugdyti? Kodėl mes nestatom daugiau ligoninių ir mažiau bažnyčių? Melstis Dievui galima visur, bet operacijos negalima atlikti griovyje. Kodėl mes statome tiek daug patogių namų profesionalams galvažudžiams ir plėšikams ir taip mažai vargingiems lūšnų gyventojams, dažnai neturintiems jokio prieglobsčio? Kodėl nepareikalavus, kad kaliniai išlaikytų save patys? Nėra žmogaus, kuris, net uždarytas kalėjime, nepajėgtų užsidirbti kasdienės duonos, jei tai būtų vienintelė išeitis nelikti alkanam. Mums nuolat kartojama, kad į kalėjimus daugiausia patenka silpnapročiai, atsilikėliai, žmonės, neatsakingi už savo veiksmus. Tai klaida. Jų protiniai sugebėjimai apskritai ne mažesni, o didesni už vidutinius. Visi tie, kurie nusikalto pirmą kartą, turėtų būti kalinami daug trumpesnį laiką, labai apribojus maisto davinį ir pakartotinai taikant griežtas fizines bausmes. Jų vietą turėtų užimti pamestinukų ir pavainikių tėvai ir suteneriai, kurie dabar vaikšto laisvi. Skriausti silpnus gyvūnus, Dievo akimis, kur kas didesnė nuodėmė negu įsilaužimas, bet už tai teskiriama nedidelė bauda. Visi žinom, kad besaikis turtas sukaupiamas dažniausiai gudriai plėšiant vargšus. Tačiau aš niekuomet nesu matęs kalėjime milijonieriaus. Sugebėjimas iš nieko išspausti pinigą – labai abejotinos moralinės vertės talentas. Tiems, kurie pasižymi tokiais gabumais, reikėtų leisti jais naudotis tik tokiomis sąlygomis kaip bitėms – didelė jų aukso korių dalis turėtų būti išdalyta tiems, kurie neturi medaus užsitepti ant kasdienės duonos.