Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Kas apie ją nebuvo girdėjęs! „Musia“ atkakliai reklamavosi. Aš ją labai gerai pažinojau ir laikiau viena protingiausių jaunų moterų, su kuriomis buvau kada nors susitikęs, bet ji neturėjo širdies – visų pirma tai buvo pasipūtėlė, negalinti mylėti nieko, tik save.

Mano kaimynė, rodės, ėmė dar labiau nuobodžiauti, ir aš pakeičiau temą, tikėdamasis, kad galbūt dabar pavyks ją sudominti – pasakiau, jog šiandien visą popietę praleidau vaikų ligoninėj Čelsyje ir buvau maloniai nustebintas, palyginęs ją su Paryžiaus pamestinukų ligonine, kurioj dažnai lankausi.

O ji maniusi, kad mūsų vaikų ligoninės esančios labai geros.

Atsakiau, jog priešingai, Prancūzijoje vaikų mirtingumas ligoninėse ir ne ligoninėse siaubingas. Papasakojau apie tūkstančius pamestinukų, masiškai siunčiamų į provinciją par le train des nourrices 174.

Pirmą kartą jos liūdnos akys pažvelgė į mane, stingulys, kaustęs veidą, išnyko, ir aš pagalvojau, kad galbūt ji ir geros širdies.

Atsisveikindamas su namų šeimininke, pasakiau, kad nei man, nei pačiam Šarko nepavyktų jai padėti – reikia kreiptis į daktarą Filipsą; jos brolienė pasveiks, kai susilauks kūdikio.

Džonas, pamatęs mane, lyg ir apsidžiaugė, bet atrodė išblyškęs ir sulysęs, kai sėdėjo šalia per pusryčius. Rozali pasakė, kad naktį jis smarkiai kosėjo. Vakare truputį pakilo temperatūra, ir kelias dienas neleidome jam keltis iš lovos. Veikiai jo gyvenimėlis vėl grįžo į savo įprastą vagą: rytais rimtas ir tylus jis valgydavo su manim pusryčius, o dieną eidavo su Rozali pasivaikščioti į Monso parką.

Kartą, praėjus porai savaičių po kelionės į Londoną, nustebęs pamačiau savo laukiamajame pulkininką. Jo žmona užsigeidusi atvažiuoti į Paryžių apsipirkti, tad jie atidėję kelionę jachta po Viduržemio jūrą ir išvyksią iš Marselio ateinančią savaitę. Jis mane pakvietė kitai dienai į „Reino“ viešbutį pusryčių; jo žmona būsianti labai patenkinta, jei po to nuvežčiau ją į kurią nors vaikų ligoninę. Kadangi pusryčiauti pas juos negalėjau, susitarėm, kad pasibaigus priėmimo valandoms ji atvažiuos manęs pasiimti į Viljė aveniu. Mano laukiamasis tebebuvo pilnas žmonių, kai elegantiškas jos lando sustojo prie durų. Pasiunčiau Rozali paprašyti, kad ji truputį pasivažinėtų ir grįžtų po pusvalandžio arba, jeigu jai patogu, palauktų valgomajame, kol baigsiu priiminėti ligonius. Po pusvalandžio radau pulkininko žmoną besėdinčią valgomajame – ji laikė ant kelių Džoną ir su didžiausiu susidomėjimu apžiūrinėjo jo rodomus žaislus.

– Jo akys visai kaip jūsų, – tarė ji, nukreipdama žvilgsnį nuo Džono į mane. – Nežinojau, kad jūs vedęs.

Pasakiau, kad aš nevedęs. Ji truputį paraudo ir vėl įniko sklaidyti naują Džono knygą su paveiksliukais. Paskui įsidrąsino ir, atkaklaus, moterims būdingo smalsumo paskatinta, pasiteiravo, ar Džono motina švedė – juk jo tokie šviesūs plaukai ir tokios žydros akys.

Puikiai supratau jos užuominą. Juk ir Rozali, ir konsjeržė, ir pienininkas, ir kepėjas buvo įsitikinę, kad aš Džono tėvas. Pats girdėjau, kaip mano vežėjas pavadino jį le fils de Monsieur . Žinojau, jog neverta aiškinti – vis tiek nebūčiau jų įtikinęs. O galiausiai ir pats beveik patikėjau, kad Džonas mano sūnus. Bet ši miela moteris, pagalvojau sau, turi teisę žinoti tiesą. Pasakiau juokdamasis, kad aš toks pats jo tėvas, kaip ji – motina, kad jis našlaitis ir jo istorija labai liūdna. Tegu ji verčiau manęs neklausinėjanti ir negraudinanti sau širdies. Atraitojau Džono rankovę ir parodžiau virš alkūnės bjaurų randą. Dabar jam gera su manim ir su Rozali, bet aš tik tada patikėsiu, kad jis užmiršo praeitį, kai pamatysiu jį šypsantis. Jis niekuomet nesišypso.

– Tikrai, – maloniai tarė ji, – jis nė karto nenusišypsojo. Kaip visuomet šypsosi vaikai, rodydami savo žaislus.

Paaiškinau, kad mes beveik nieko nežinom apie mažų vaikų mąstyseną, mes jų pasaulyje jaučiamės svetimi. Vien motinos instinktas kartais randa kelią į jų mintis.

Ji nieko neatsakė, tik palenkusi galvą švelniai pabučiavo Džoną. Berniukas pakėlė į ją nustebusias žydras akis.

– Tikriausiai jo dar niekas nebuvo bučiavęs, – tariau.

Įėjo Rozali, pasiruošusi, kaip paprastai, vestis Džoną pasivaikščioti į Monso parką, bet naujoji bičiulė pasiūlė pavažinėti jį savo lando. Be galo apsidžiaugiau, kad nereikės jai rodyti ligoninės, ir mielai sutikau.

Nuo tos dienos Džonui prasidėjo naujas gyvenimas, ir, man rodos, ne tik jam vienam. Kiekvieną rytą ji ateidavo į berniuko kambarį su nauju žaislu, kiekvieną dieną veždavosi jį savo lando į Bulonės mišką, o Rozali, apsivilkusi gražiausia išeigine suknele, sėdėdavo priešais. Dažnai jis jodinėdavo rimtas kaip visuomet ant kupranugario Aklimatizacijos sode, apsuptas pulko besijuokiančių vaikų.

– Neneškit jam tiek brangių žaislų, – sakydavau aš. – Vaikams nė kiek ne mažiau patinka ir pigūs žaislai, o kiek daug vaikų išvis jų negauna. Ne kartą esu pastebėjęs, kad kukli lėlytė už trylika su turi didžiulį pasisekimą net ištaigingiausiuose vaikų kambariuose. Suvokę piniginę žaislų vertę, vaikai praranda savo rojų ir netenka vaikiškumo. Be to, Džonas ir taip jau turi per daug žaislų, laikas jį išmokyti dalytis žaislais su tais, kurie visai jų neturi. Daugeliui vaikų tai sunkus išmėginimas ir pagal tai, kaip jiems pavyksta jį įveikti, galima neklystant pasakyti, kokie iš jų išaugs žmonės.

Rozali man papasakojo, kad grįžus iš pasivaikščiojimo gražioji ponia būtinai pati nuneša Džoną į viršų. Netrukus jinai jau padėdavo jį maudyti, o paskui ėmė maudyti pati – Rozali nebeliko ką veikti, nebent padavinėti rankšluosčius. Rozali papasakojo vieną smulkmeną, kuri mane labai sujaudino: nušluosčiusi liesą berniuko kūnelį, prieš apvilkdama jį marškinėliais, ponia visuomet pabučiuojanti tą bjaurų randą ant rankos. Veikiai ji ėmė guldyti vaiką į lovelę ir sėdėdavo šalia, kol jis užmigdavo. Aš pats jos beveik nematydavau, nes retai būdavau namie, bet kažin ar dažniau ką matydavo ir vargšas pulkininkas – ji ištisas dienas praleisdavo su berniuku. Pulkininkas man pasakė, kad jie nebeplauks į Viduržemio jūrą, o pasiliks tuo tarpu Paryžiuj; ar ilgam – jis ir pats nežino, ir nelabai jam tas rūpi, svarbu, kad žmona jaustųsi laiminga, o jis dar niekuomet jos nematęs taip gerai nusiteikusios kaip dabar. Pulkininkas sakė tiesą: jos veido išraiška visai pasikeitė, tamsiose akyse švietė begalinis švelnumas.

Berniukas prastai miegojo; dažnai, užsukęs į jo kambarį prieš eidamas gulti, pastebėdavau, kad jo veidas nesveikai paraudęs; Rozali sakydavo, jog naktį jis smarkiai kosti. Ir štai vieną rytą dešiniojo plaučio viršūnėje išgirdau nelemtą karkesį. Puikiai žinojau, ką tai reiškia. Turėjau apie tai pranešti naujai jo bičiulei, bet ji pasakė jau žinanti – galbūt ji viską suprato anksčiau už mane. Norėjau pasamdyti slaugę, kad Rozali būtų lengviau, bet toji neleido apie tai net užsiminti. Ji maldavo, kad leisčiau jai slaugyti ligonį, ir galiausiai sutikau. Tiesą pasakius, kitos išeities ir nebuvo – berniukas net miegodamas sunerimdavo, vos tik ji išeidavo iš kambario. Rozali perėjo į palėpę ir miegojo kartu su virėja, o pulkininko žmona dabar miegojo valytojos lovoje Džono kambaryje. Po dviejų dienų prasidėjo nedidelis kraujavimas, vakare pakilo temperatūra, ir aš aiškiai supratau, kad liga sparčiai progresuoja.

– Neilgai jam beliko gyventi, – tarė Rozali, šluostydamasi ašaras. – Jis jau dabar panašus į angelą.