Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

O kiti kaliniai – užkietėję nusikaltėliai, šaltakraujai galvažudžiai ir t. t., užuot visą gyvenimą laikomi palyginti geromis sąlygomis, – o šitai atsieina brangiau negu nuolatinės ligoninės lovos išlaikymas, – turėtų būti be skausmo likviduoti, ne už bausmę, nes mums nelemta nei smerkti, nei bausti, bet savisaugos dėlei. Kaip visuomet, Anglija ir čia rado teisingą sprendimą. Net ir tada piktadariai neturėtų teisės skųstis, kad visuomenė žiauriai su jais elgiasi. Už savo nusikaltimus jie gautų didžiausią privilegiją, kokios gali sulaukti žmogus, privilegiją, kuri dažniausiai kitiems nesuteikiama net už dorybes – greitą mirtį.

Norstremas man patarė liautis reformavus visuomenę – anot jo, tai esanti ne mano sritis, – ir apsiriboti medicina. Juk kol kas aš neturėjęs pagrindo ja skųstis. Tačiau mano sumanymas jam kėlė rimtų abejonių; kažin ar viskas taip sklandžiai vyktų, jei nelyginant senovės išminčius vaikščiočiau tarp ligonių ir imčiau už savo paslaugas natūra. Jis esąs tvirtai įsitikinęs, jog senoji sistema rašyti sąskaitas kur kas patikimesnė. Aš suabejojau. Tiesa, kai kurie mano pacientai, taip ir nesulaukę atsakymo į pakartotinius savo laiškus, kuriuose prašydavo atsiųsti jiems sąskaitą, galiausiai išvykdavo nieko nesumokėję, – beje, tarp jų nebuvo nė vieno anglo, – bet kiti dažniausiai atsiųsdavo gerokai didesnę sumą, negu būčiau išrašęs sąskaitoje. Nors dauguma mano pacientų mieliau atsiteisdavo pinigais, o ne asmeniniais daiktais, vis dėlto keletą kartų man pavyko sėkmingai pritaikyti savo sistemą. Vienas labiausiai vertinamų mano daiktų yra senoviška pelerina, kurią paėmiau iš panelės S., jai išvykstant į Ameriką. Kai ji važinėjo mano karieta po miestą, kad negaišdama laiko galėtų išreikšti begalinį dėkingumą ir apgailestavimą, jog neturi kuo atsilyginti už mano gerumą, man į akis krito senoviška pelerina, kuria ji buvo apsisiautusi. Kaip tik jos man ir reikėjo. Pasidėjau peleriną ant kelių ir pasakiau, kad noriu ją pasilaikyti. Panelė S. pareiškė pirkusi ją prieš dešimt metų Zalcburge ir labai ją mėgstanti. Ir man ji patinka, atsakiau. Panelė S. pasiūlė tuoj pat nuvažiuoti į anglų parduotuvę – ji su didžiausiu malonumu padovanosianti man pačią brangiausią škotišką peleriną, kokią tik bus galima gauti. Pasakiau, kad man nereikia jokios škotiškos pelerinos. Beje, turiu pasakyti, kad panelė S. buvo gana irzli moteriškė, per kelerius metus ji pridarė man daug rūpesčių. Ji taip supyko, jog iššoko iš karietos net neatsisveikinusi, o kitą dieną išplaukė į Ameriką. Daugiau jos nebemačiau.

Prisimenu taip pat ir epizodą su ledi Mode B., kuri užsuko pas mane į Viljė aveniu prieš išvažiuodama į Londoną. Ji pasakė triskart man rašiusi, prašydama atsiųsti sąskaitą, bet taip jos ir negavusi. Ji pasijutusi kebliai ir nebežinanti, ką daryti. Ji baisiausiai gyrė mano sugebėjimus ir gerumą – juk aš išgelbėjau jai gyvybę; jos dėkingumo negalima išmatuoti pinigais, jam išreikšti neužtektų viso jos turto. Man buvo malonu girdėti tokius žodžius iš žavingos jaunos moters. Kol ji kalbėjo, gėrėjausi jos nauja tamsiai raudona šilko suknele; ir ji susižavėjusi vis dirsčiojo į savo atvaizdą venecijietiškame veidrodyje viršum židinio. Atidžiai žiūrėdamas į aukštą grakštų jos stuomenį, pasakiau, kad mielai paimčiau jos suknelę – man kaip tik tokios reikia. Ji linksmai nusikvatojo, tačiau juokas bematant virto suglumimu ir pasibaisėjimu, kai pasakiau, jog septintą valandą Rozali ateis į jos viešbutį pasiimti suknelės. Ji pašoko išbalusi iš pykčio ir pareiškė niekad kaip gyva negirdėjusi tokio dalyko. Labai galimas daiktas, pasakiau. Bet juk pati ką tik sakiusi, kad mielai atiduotų man viską pasaulyje. Dėl kai kurių grynai asmeninių sumetimų aš pasirinkau jos suknelę. Ji apsiverkė ir išbėgo iš kambario. Po savaitės Švedijos pasiuntinybėje sutikau anglų ambasadoriaus žmoną. Ši geraširdė ponia man pranešė nepamiršusi džiovininkės anglų guvernantės, kurią buvau jai rekomendavęs, ir net nusiuntusi jai kvietimą į pobūvį, surengtą anglų kolonijai.

– Taip, ji išties atrodo labai liguista, – tarė ambasadoriaus žmona, – bet negali būti, kad yra neturtinga, kaip sakot, – juk ji siūdinasi drabužius pas Vortą!

Mane skaudžiai užgavo Norstremo žodžiai, kad aš negaliu rašyti sąskaitų ir raudonuoju imdamas honorarą tik dėl savo išdidumo ir tuštybės. Jei būtų Norstremo tiesa, tektų pripažinti, kad nė vienam mano kolegai negalima prikišti šių ydų. Nelyginant siuvėjai, jie siuntinėdavo sąskaitas ir kuo ramiausiai dėdavosi į kišenę luidorus, kuriuos pacientai sprausdavo jiems į ranką. Daugelyje priimamųjų buvo nusistovėjusi net tokia tvarka, kad pacientas turėdavo padėti ant stalo pinigus, dar nepravėręs burnos išpasakoti apie savo negalavimus. Prieš operaciją pusė honoraro būdavo paprastai mokama iš anksto. Žinau vieną atsitikimą, kai ligonis, jau gavęs chloroformo, buvo pažadintas, o operacija atidėta, kad būtų patikrinta, ar čekis nesuklastotas. Kai kuris nors iš mūsų, kylančių žvaigždžių, pasikviesdavo į konsiliumą garsenybę, didysis žmogus atiduodavo dalį savo honoraro mažajam žmogeliui, ir tai buvo laikoma savaime suprantama. Maža to. Atmenu, kaip apstulbau, kai pirmą kartą pasikviečiau balzamuotoją ir jis man pasiūlė penkis šimtus frankų iš savo honoraro. Už balzamavimą buvo mokama nežmoniškai brangiai.

Daugelis profesorių, į kuriuos kreipdavausi sunkiais atvejais, buvo pasaulinio garso žmonės, geriausi tam tikros srities specialistai, nepaprastai tiksliai ir nuostabiai greitai nustatantys diagnozę. Pavyzdžiui, Šarko sugebėjimas iškart įžvelgti negalavimo priežastį buvo tiesiog antgamtinis – dažnai jam užtekdavo žvilgtelėti į ligonį šaltomis erelio akimis. Galbūt į gyvenimo pabaigą jis ėmė pernelyg pasikliauti savo neklystančiomis akimis ir dažnai per daug skubotai ir paviršutiniškai apžiūrėdavo ligonius. Savo klaidų jis niekuomet nepripažindavo, ir vargas tam, kas ryždavosi suabejoti jo teisumu. Antra vertus, jis būdavo nepaprastai santūrus, susidūręs su nepagydoma liga, ir niekuomet nesiskubindavo daryti išvados, kad padėtis beviltiška, nors ligos baigtis niekam nekeldavo jokių abejonių. L’imprévu est toujours possible 179, mėgdavo sakyti.

Šarko buvo garsiausias ano meto gydytojas. Į jo priimamąjį Fobur Sen Žermene sugužėdavo pacientų iš viso pasaulio, ir jie dažnai laukdavo ištisas savaites, kol patekdavo į jo šventovę – didžiulę biblioteką, kur jis sėdėdavo prie lango. Šarko buvo žemo stoto, bet atletiška krūtinė ir buliaus sprandas darė jį labai įspūdingą. Išbalęs, lygiai nuskustas veidas, žema kakta, šaltos veriančios akys, ereliška nosis, goslios žiaurios lūpos – tikra romėnų imperatoriaus kaukė. Kai jis supykdavo, akyse sužaižaruodavo įtūžio ugnelės, ir tie, kuriuos perverdavo toks žvilgsnis, vargu ar jį kada užmiršdavo. Jo balsas buvo valdingas, kietas, dažnai sarkastiškas. Mažos glebios rankos paspaudimas nemalonus. Tarp savo kolegų jis turėjo mažai bičiulių, ligoniai jo bijodavo lygiai kaip ir asistentai, kuriuos jis retai tepadrąsindavo švelniu žodžiu, nors nežmoniškai apkraudavo darbu. Jis buvo abejingas savo ligonių kančioms ir, nustatęs diagnozę, daugiau jais nesidomėdavo iki skrodimo dienos. Tarp asistentų turėjo numylėtinių, kuriems padėdavo iškilti, nors dažnai jie nebūdavo to verti. Vienas užtariamasis Šarko žodis nulemdavo egzamino ar konkurso rezultatą; faktiškai jis buvo vienvaldis viso medicinos fakulteto viešpats.

Kaip ir visi nervų ligų specialistai, jis buvo apsuptas ištisos gvardijos gerbėjų – neurasteniškų moterų, dievinančių savo idealą. Laimė, jis buvo visiškai abejingas dailiajai lyčiai. Vienintelis jo poilsis po nenutrūkstamo darbo buvo muzika. Ketvirtadieniais jis rengdavo muzikos vakarus, kuriuose buvo draudžiama net užsiminti apie mediciną. Labiausiai mėgo Bethoveną. Šarko labai mylėjo gyvulius ir kiekvieną rytą, nerangiai išlipęs iš lando vidiniame Salpetrijero kieme, išsitraukdavo iš kišenės gabalą duonos dviem seniems savo rosinantams. Vos užsiminus apie sportą ar gyvulių žudymą, jis bematant nutraukdavo kalbą, o anglų nemėgo, man rodos, tik dėl to, kad nekentė lapių medžioklės.