Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Per kiek laiko žmogus negyvai sušąla? – paklausiau.

Guvios Buasono akys apmetė mūsų kalėjimo sienas ir sustojo ties siauru lediniu tilteliu, kuris nelyginant gotiškos katedros kontraforsai jungė nuožulnias plyšio sienas.

– Jei turėčiau ledkirtį ir galėčiau užsiropšti ant to tilto, – tarė jis, – tada, manau, pavyktų iškirsti angą.

Padaviau jam savo ledkirtį, į kurį mėšlungiškai buvo įsikibę mano pirštai.

– Dėl Dievo, nejudėkit! – kartojo Buasonas, atsistojęs kaip akrobatas man ant pečių, nuo jų vienu šuoliu užšoko ant ledinio tilto virš mūsų galvų. Kabindamasis rankomis į nuožulnias sienas, jis pamažu išsikirto kelią į viršų, o paskui už virvės ištraukė iš plyšio ir mane. Vargais negalais ištempėm ir kitą vadovą, jis dar nebuvo atsipeikėjęs.

Griūtis buvo nušlavusi visus orientyrus, mes trise turėjom tik vieną ledkirtį, galintį apsaugoti, kad neįgarmėtume į kokį plyšį, apneštą šviežiu sniegu. Vis dėlto po vidurnakčio nusigavome iki lūšnos, o tai, anot Buasono, buvo dar didesnis stebuklas negu išsigelbėjimas iš prarajos. Lūšna buvo beveik užversta sniegu ir, norėdami patekti vidun, turėjom pramušti stoge skylę. Stačia galva suvirtome ant grindų. Aš iki paskutinio lašo išgėriau iš lemputės gaižią alyvą, o Buasonas, perpjovęs peiliu sunkius alpinisto batus, ėmė trinti sniegu mano nušalusias kojas. Gelbėjimo grupė, išvykusi iš Šamoni ir visą rytą veltui ieškojusi mūsų lavonų griūties kelyje, pagaliau rado mus lūšnoje, kietai miegančius ant grindų. Kitą dieną, paguldę mane į šieno vežimą, nuvežė į Ženevą ir ten įsodino į naktinį Paryžiaus ekspresą.

Kai kitą rytą įšlubavau į Otel Djė operacinę, profesorius Tijo, baigęs vieną operaciją, plovėsi rankas prieš kitą. Nuėmęs man nuo kojų vatą, jis, kaip ir aš, apstulbęs įspyrė akis į mano pėdas – jos buvo juodos it negro.

– Sacré Suédois 181, iš kur, po galais, tu atsidanginai? – sugriaudėjo profesorius.

Geraširdės mėlynos jo akys žiūrėjo į mane su tokiu susirūpinimu, jog man pasidarė gėda. Pasakiau, kad buvau nuvažiavęs pailsėti į Šveicariją, kad kalnuose mane ištiko nelaimė, nuo kurios neapsaugotas joks turistas, ir kad man labai nemalonu, jog tenka profesorių trukdyti.

– Mais c’est lui, – sušuko vienas asistentas, – pour sûr c’est lui! 182

Išsitraukęs iš palaidinės kišenės „Figaro“, jis garsiai perskaitė telegramą iš Šamoni, kaip stebuklingu būdu išsigelbėjo vienas užsienietis ir du jo palydovai, kuriuos leidžiantis nuo Monblano užgriuvo lavina.

– Nom de tonnerre! Nom de nom de nom! Fichemoi la paix, sacré Suédois, qu est-ce que tu viens faire ici, va-t’ en à l’Asile St-Anne, chez les fous! 183 Leiskit jums pademonstruoti lapių krašto lokio kiaušą, – toliau kalbėjo jis, tvarstydamas bjauriai sužalotą mano viršugalvį. – Toks baisus smūgis būtų apglušinęs dramblį. O jam ir kiaušas neįskilo, net smegenys nesutrenktos! Kam taip toli važinėti – į Šamoni! Geriau užliptum į Notr Damo bokšto viršūnę ir šoktum į aikštę priešais mūsų langus – vis tiek tau negresia joks pavojus, jei nukrisi ant galvos!

Man visuomet būdavo be galo smagu, kai profesorius imdavo iš manęs šaipytis. Tai buvo neabejotinas požymis, kad jis jaučia man palankumą. Norėjau tuoj pat važiuoti į Viljė aveniu, bet profesorius Tijo pasakė manąs, kad man būtų geriau kelias dienas pagulėti at­skiroje palatoj ligoninėje. Neabejoju, jog buvau blogiausias Tijo mokinys, tačiau jis vis dėlto buvo užtektinai išmokęs mane chirurgijos, kad suprasčiau, jog nori amputuoti man pėdas. Penkias dienas jis po tris kartus ateidavo apžiūrėti mano kojų, o šeštą dieną jau gulėjau ant savo sofos Viljė aveniu – pavojus buvo praėjęs. Ir vis dėlto buvau žiauriai nubaustas: išgulėjau šešias savaites ir pasidariau toks nervingas, jog turėjau parašyti knygą, – nebijokit, ji seniai išparduota. Dar mėnesį strapaliojau su dviem lazdom, o paskui visai pasveikau.

Mane šiurpas nukrečia vien pagalvojus, kas būtų atsitikę, jei būčiau pakliuvęs į rankas kuriai kitai tų dienų Paryžiaus chirurgijos įžymybei. Senasis tėvukas Rišė, darbavęsis kitame Otel Djė sparne, būtų neabejotinai mane numarinęs, nes gangrena ir kraujo užkrėtimas, kurie siautė viduramžiškoje šio chirurgo klinikoje, buvo jo specialybė. Garsusis profesorius Peanas, baisus Sen Luji ligoninės mėsininkas, bematant man būtų nurėžęs abi pėdas ir numetęs ant krūvos nupjautų rankų ir kojų, pustuzinio kiaušidžių, gimdų ir auglių, suverstų ant grindų jo operacinėj, kur kraujas liejosi kaip skerdykloje. Paskui didžiulėmis raudonomis rankomis, nenusiplovęs nuo jų mano kraujo, jis mikliai kaip fokusininkas būtų stvėręs peilį ir ėmęsis naujos aukos, dėl nepakankamos narkozės tebeturinčios dalį sąmonės, kol kitos, gulinčios ant neštuvų ir laukiančios savo eilės, kauktų iš siaubo. Baigęs masines skerdynes, Peanas nusišluostydavo nuo kaktos prakaitą, nusibraukdavo kraują ir pūlius, užlašėjusius ant baltos liemenės ir frako – jis visuomet operuodavo su vakariniais drabužiais, – pasakydavo: Voilà pour aujourd’hui, Monssieurs! 184 ir, išskubėjęs iš operacinės, prašmatniu lando dumdavo į privačią savo kliniką Santė gatvėje perskrosti pilvų pustuziniui moterų, kurias grandiozinė reklama suvarydavo pas jį kaip bejėges avis į La Viletės skerdyklą.

177 Profesinis pavydas ( pranc. ).

178 Tiekėjai ( pranc. ).

179 Visuomet gali atsitikti kas nors nenumatyto ( pranc .).

180 Mes visi žuvę ( vok .).

181 Prakeiktas švede ( pranc .).

182 Juk tai jis, žinoma, jis! ( Pranc .)

183 Kad jį kur griausmas! Po šimts velnių! Atsikabink nuo manęs, prakeiktas švede! Ko tu čia atsivilkai, nešdinkis į Šventos Anos ligoninę pas pamišėlius! ( Pranc. )

184 Šiai dienai pakaks, ponai! ( Pranc .)

Aštuonioliktas skyrius

SALPETRIJERAS

Retai tepraleisdavau garsiąsias profesoriaus Šarko Leçons du Mardi 185 Salpetrijere, kurios tuo metu daugiausia buvo skiriamos jo grande hystérie 186 ir hipnozei. Didžiulė auditorija būdavo sausakimša įvairiausio plauko publikos iš viso Paryžiaus – rašytojų, žurnalistų, garsių aktorių – tiek vyrų, tiek moterų, elegantiškų demimondo damų; visi degė patologiniu smalsumu savo akimis pamatyti stulbinamus hipnozės stebuklus, beveik užmirštus nuo Mesmerio ir Breido laikų. Kaip tik per vieną tokią paskaitą susipažinau su Gi de Mopasanu, jau išgarsėjusiu „Pampuška“ ir neužmirštamais „Teljė namais“. Mudu ištisas valandas šnekėdavom apie hipnozę ir įvairias psichikos ligas, jis atkakliai stengėsi išgauti iš manęs viską, – nors tai buvo labai nedaug, – ką apie jas žinojau. Taip pat smulkmeniškai klausinėjo apie pamišimą – tuo metu jis rinko medžiagą šiurpiajai knygai „Orla“, kurioje taip tikroviškai pavaizdavo tragišką savo ateitį. Kartą jis net buvo su manim nuvažiavęs į profesoriaus Bernheimo kliniką Nansi, kuri man padėjo praregėti ir suprasti, kokia klaidinga Salpetrijero mokyklos pažiūra į hipnozę. Paskui, Mopasano pakviestas, dvi dienas praleidau jo jachtoje. Puikiai prisimenu, kaip visą naktį, kol „Mielasis draugas“ stovėjo išmetęs inkarą Antibų uoste, sėdėjom mažajame jachtos salone ir kalbėjomės apie mirtį. Mopasanas bijojo mirties ir sakė beveik nuolat apie ją galvojąs. Jis nuodugniai klausinėjo apie įvairius nuodus, apie tai, ar greitas, ar skausmingas jų veikimas. Ypač primygtinai kamantinėjo mane apie mirtį jūroje. Pasakiau, kad, mano manymu, tokia mirtis be gelbėjimo diržo palyginti lengva, bet turint gelbėjimo diržą turbūt pati sunkiausia. Ir dabar matau, kaip niūrus jo žvilgsnis nukrypo į gelbėjimo diržus, sukabintus prie kajutės durų, ir kaip jis pasakė rytą išmesiąs juos į jūrą. Paklausiau, ar tik jis nesirengia nugramzdinti mūsų į dugną, plaukiant, kaip buvo sutarta, į Korsiką? Valandėlę jis sėdėjo tylėdamas.