Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Profesorius Potenas kartu su Šarko buvo laikomas garsiausiu to meto Paryžiaus gydytoju. Sunku būtų rasti tokius skirtingus žmones kaip tuodu įžymūs daktarai. Didysis Nekerio ligoninės klinicistas buvo labai paprastas, neįspūdingos išvaizdos žmogelis, kurio niekas nebūtų pastebėjęs minioje, o Šarko povyza ir tūkstantinėje minioje būtų kiekvienam kritusi į akis. Palyginti su garsiuoju kolega, Potenas, vilkįs senu prastai pasiūtu švarku, atrodė beveik nuskuręs. Jis buvo niūraus veido, kalbėjo mažai, sunkiai tarė žodžius. Visi ligoniai jį dievino, o jam ir turtuoliai, ir vargšai buvo lygūs. Didžiulėje savo ligoninėje Potenas prisiminė visų aliai vieno paciento pavardes, meiliai tapšnodavo per skruostus tiek jauniems, tiek seniems, su begaliniu kantrumu klausydavo jų negalavimo istorijų ir dažnai iš savo kišenės mokėdavo už skanumynus, kuriais norėdavo juos palepinti. Neturtingiausius ligonius jis apžiūrėdavo lygiai taip pat kruopščiai ir atidžiai kaip ir kilmingiausias personas bei milijonierius. O jam nestigdavo nei vienų, nei antrų. Fenomenaliai jautri jo klausa, rodės, pagaudavo menkiausią plaučių ar širdies sutrikimą. Mano manymu, niekas niekuomet geriau už jį nežinojo, kas dedasi kito žmogaus krūtinėj. Jei aš šį tą išmanau apie širdies ligas, tai tik jo nuopelnas. Profesorius Potenas ir Geno de Miusi buvo beveik vieninteliai daktarai konsultantai, į kuriuos drįsdavau kreiptis patarimo, gydydamas neturtingą ligonį.

Trečias buvo profesorius Tijo, garsusis chirurgas. Jo Otel Djė klinika buvo tvarkoma taip pat kaip ir Poteno klinika Nekerio ligoninėje; visiems savo pacientams jis buvo kaip tėvas, ir juo skurdesnė būdavo jų išvaizda, juo labiau jis jais rūpindavosi. Niekuomet nebuvau turėjęs geresnio už jį mokytojo, o jo „Topografinė anatomija“ – geriausias veikalas, parašytas šia tema. Jis buvo nuostabus chirurgas ir visuomet tvarstydavo pats. Tiesi paprasta laikysena ir žydros akys darė jį panašų į šiaurietį, bet iš tikrųjų jis buvo bretonas. Man jis buvo neapsakomai malonus ir kantriai pakęsdavo visas mano ydas, o jų man nestigo; anaiptol ne jo kaltė, kad netapau geru chirurgu. Bet ir taip už daug ką turiu būti jam dėkingas, net ir už tai, kad galiu vaikščioti abiem kojom. Manau, vertėtų jums papasakoti šią istoriją.

* * *

Tą ilgą karštą vasarą įtemptai dirbau be jokio poilsio, mane nukamavo nemiga ir neatskiriamas jos palydovas – nusiminimas. Pacientai mane erzino, nervino, o atėjus rudeniui net flegmatiškas bičiulis Norstremas nebegalėjo manęs pakęsti. Kartą, kai mudu pie­tavom, jis pareiškė, kad aš galutinai išeisiu iš rikiuotės, jei tučtuojau neišvažiuosiu bent trims savaitėms pailsėti į kokią nors vėsią vietą. Kapryje per karšta, geriausiai man tinkanti Šveicarija. Aš visuomet lenkdavau galvą prieš didžią savo bičiulio išmintį. Žinojau, kad jis sako tiesą, nors ir daro klaidingą prielaidą. Ne nuo persidirbimo, o visai nuo ko kito jaučiausi taip apgailėtinai, bet apie tai čia nekalbėsim. Po trijų dienų jau buvau Cermate ir nedelsdamas pasiryžau įsitikinti, ar gyvenimas virš amžinųjų sniegynų linksmesnis negu jų papėdėj. Ledkirtis tapo mano naujuoju žaislu sename lemtingame žaidime tarp Gyvybės ir Mirties. Pradėjau nuo to, kuo dauguma alpinistų baigia – nuo Materhorno. Prisirišęs virve prie ledkirčio, visą naktį per pūgą praleidau ant nuožulnios uolos, nedaug didesnės už mano valgomąjį stalą, po rūstaus kalno ketera. Susidomėjau išgirdęs iš dviejų savo vadovų, kad mes tabaluojam, prisitvirtinę prie tos pačios uolos, nuo kurios per pirmąjį Vimperio kopimą Hedou, Hadzonas, lordas Frensis Daglesas ir Mišelis Kro nugarmėjo iš keturių tūkstančių pėdų aukščio ant Materhorno ledyno. Švintant aptikome Burkhardą. Nukrapščiau šviežią sniegą nuo jo veido, ramaus ir sustingusio, tartum miegančio žmogaus. Jis buvo negyvai sušalęs. Kalno papėdėje pasivijome du jo vadovus – jie tempė apdujusį jo draugą Devisą, kurį išgelbėjo, rizikuodami savo gyvybe.

Po kelių dienų paniuręs milžinas Šrekhornas pavaišino įsibrovėlius įprasta akmenų lavina. Mūsų ji nekliudė, bet vis dėlto tai buvo puikus metimas, turint galvoje atstumą: uolos nuolauža, galinti sudaužyti į šipulius katedrą, nudardėjo per kokius dvidešimt žingsnių nuo mūsų. O dar po kelių dienų, kai tolimą slėnį nudažė pirmieji aušros spinduliai, susižavėjusios mūsų akys išvydo Jungfrau, besirengiančią baltutėliais sniego drabužiais. Pro baltą šydą vos pastebimai švietė jos skaistūs rausvi skruostai. Tučtuojau nusprendžiau įveikti burtininkę. Iš pradžių atrodė, kad ji pasakys „taip“, bet kai panorau nusiskinti nuo jos skraistės kraštelio kelis edelveisus, ji, ūmiai susidrovėjusi, pasislėpė už debesies. Kad ir kaip stengiausi, niekaip nepavyko pasiekti mylimosios. Juo labiau prie jos artinausi, tuo labiau ji nuo manęs tolo. Veikiai rūko ir miglos šydas, nutviekstas žėrinčių saulės spindulių, visai paslėpė ją nuo mūsų, kaip ugnies ir dūmų uždanga paskutiniame „Valkirijos“ veiksme apgaubia skaisčiąją jos seserį Brunhildą. Sena ragana, kuri nelyginant auklė stropiai saugojo gražiąją mergelę, viliojo mus vis toliau nuo tikslo ir klaidino tarp nykių uolų ir žiojėjančių prarajų, kiekvieną akimirksnį tykojančių mus praryti. Netrukus vadovai pareiškė, kad paklydo ir nieko kito nelieka, kaip kuo greičiausiai grįžti ten, iš kur atėjom. Nugalėtą, kamuojamą meilės, vadovai tempė mane į slėnį, pririšę prie tvirtos virvės. Nieko nuostabaus, kad buvau nusiminęs: tais metais jau antrą kartą mane atstūmė jauna moteris. Tačiau jaunystė puikiai gydo širdies žaizdas. Tereikia numigti, kad atvėstų galva, ir vėl jautiesi sveikas. Miegas, deja, manęs neėmė, bet, laimė, nuovokos nepraradau.

Kitą sekmadienį – atsimenu net datą, nes tai buvo mano gimimo diena – užsirūkiau pypkę Monblano viršūnėje, kur, anot vadovų, dauguma alpinistų žiopčioja, gaudydami orą. Tai, kas atsitiko tą dieną, esu aprašęs kitur, tačiau tos knygelės nebegalima gauti, tad reikės jums vėl papasakoti čia, kad suprastumėt, už ką turiu būti dėkingas profesoriui Tijo.

Kopti į Monblaną žiemą ar vasarą palyginti lengva, bet tik kvailys gali ryžtis kopti į jį rudenį, dienos saulei ir nakties šalnoms dar nespėjus sutvirtinti plačiuose kalno šlaituose šviežio sniego. Alpių karalius ginasi nuo įsibrovėlių sniego griūtimis, kaip Šrekhornas – akmenų lavinomis.

Kai Monblano viršūnėje užsirūkiau pypkę, buvo priešpiečių metas. Visi užsieniečiai Šamoni viešbučiuose pasikeisdami stebėjo pro žiūronus tris muses, ropinėjančias po baltą kepurę ant seno kalnų karaliaus galvos. Kol jie pusryčiavo, mes kasėmės per sniegą tarpeklyje po Mon Modi, ir netrukus jie vėl mus pamatė pro savo žiūronus ant Gran Plato. Visi tylėjome, nes žinojom, kad net nuo balso skambesio gali kilti griūtis. Staiga Buasonas atsigręžė ir parodė ledkirčiu į juodą ruožą, lyg kokio milžino ranka nubrėžtą baltame šlaite.

– Wir sind alle verloren 180, – sušnabždėjo jis. Tą pat akimirką beribis sniego laukas trūko pusiau ir baisiausiai dundėdamas nugarmėjo žemyn, pasiutusiu greičiu nubloškęs mus atkalnėn. Aš nieko nejaučiau, nieko nesupratau. Staiga tas pats refleksinis impulsas, kuris garsiajame Spalanciano bandyme privertė begalvę varlę pakreipti kojytę ton vieton, į kurią buvo duriama adata, paskatino didelį parblokštą gyvulį reaguoti į veriamą skausmą – aš pakėliau ranką ir paliečiau sužeistą pakaušį. Rusenantis periferinis pojūtis pažadino mano sąmonėje savisaugos instinktą, tveriantį ilgiausiai. Beviltiškai įtempęs jėgas, pradėjau kapstytis iš po sniego dangos, po kuria buvau palaidotas. Aplink spindėjo melsvo ledo sienos, o virš galvos į prarają, kurion mane buvo nubloškusi griūtis, pro plyšį skverbėsi dienos šviesa. Keista, bet atmenu, kad visai nejaučiau baimės ir nenutuokiau apie praeitį, dabartį ir ateitį. Paskui pajutau, kaip atbukusiose smegenyse įsižiebė kažkoks neapčiuopiamas noras ir, pamažu stiprėdamas, galiausiai pasiekė sąmonę. Tai buvo seniai pažįstamas noras, sena mano svajonė, nenumaldomas smalsus troškimas sužinoti apie Mirtį viską, ką įmanoma. Pagaliau man pasitaikė proga – jei tik, aišku, pavyks neprarasti nuovokos ir nesudrebėjus pažvelgti jai tiesiai į akis. Žinojau, kad ji čia pat, beveik tariausi matąs, kaip artinasi prie manęs, apsigaubusi ledo drobule. Ką ji man pasakys? Ar ji bus žiauri ir nepermaldaujama, ar gailestingai paliks ramiai gulėti sniege, kol sušalsiu, užmigęs amžinu miegu? Nors ir labai neįtikima, bet neabejoju, kad kaip tik ši paskutinė mano sąmonės prošvaistė, šis atkaklus noras pažinti Mirtį ir išgelbėjo man gyvybę. Staiga pajutau, kaip pirštai spaudžia ledkirtį, pajutau, kad liemenį juosia virvė. Virvė! O kur abudu draugai? Visu smarkumu patraukiau į save virvę, kažkas ją timptelėjo, ir iš sniego išlindo juodaplaukio Buasono barzdotas veidas. Jis giliai atsikvėpė, tučtuojau griebė už juosiančios jį virvės ir ištraukė iš kapo apsvaigusį savo draugą.