Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Džonas mėgdavo sėdėti ant švelnios slaugytojos kelių, kol Rozali jam klodavo nakčiai lovelę. Aš visuomet laikiau Džoną protingu ir patraukliu vaiku, bet niekados nebūčiau pavadinęs jo gražiu. O dabar, atrodė, kad net jo veido bruožai pasikeitė, akys pasidarė didesnės ir tamsesnės. Dabar jis buvo gražus, gražus kaip Meilės genijus, kaip Mirties genijus. Pažvelgiau į abu susiglaudusius veidus ir nusistebėjau. Nejau begalinė meilė mirštančiam kūdikiui, srovenanti iš šios moters širdies, galėjo taip pakeisti švelnius jo veidelio bruožus, kad abu net truputį supanašėjo? Nejau mano akims atsivėrė nauja, iki šiol nežinoma Gyvenimo paslaptis? O gal Mirtis, ši didžioji skulptorė, jau ėmėsi darbo ir sumania ranka patobulino ir sukilnino šio kūdikio veidelį, prieš užmerkdama jam akis? Tokia pat tyra kakta, toks pat nuostabus antakių išlenkimas, tokios pat ilgos blakstienos. Ir net žavi lūpų forma – jei būčiau galėjęs matyti jį šypsantis, kaip mačiau vieną naktį šypsantis ją, kai berniukas per miegus pirmą kartą sušnabždėjo žodį, kurį kiekvienas vaikas mėgsta kartoti, o kiekviena moteris – girdėti: „Mama! Mama!“

Ji paguldė Džoną į lovelę, jis visą naktį blaškėsi, o ji nė akimirksnio nuo jo nesitraukė. Paryčiu jis ėmė lyg ir lengviau alsuoti ir užsnūdo. Priminiau, kad ji prižadėjo manęs klausyti, ir vargais negalais prikalbinau bent valandą pagulėti – Rozali ją pašauksianti, kai tik vaikas pabus. Kai švintant vėl atėjau į Džono kambarį, Rozali, pridėjusi prie lūpų pirštą, sušnabždėjo, kad abu miega.

– Žiūrėkite, – tarė ji patyliukais, – žiūrėkite, jis sapnuoja!

Džono veidas atrodė ramus ir giedras, lūpas buvo pravėrusi nuostabi šypsena. Uždėjau jam ant širdies ranką. Jis buvo negyvas. Nuo besišypsančio vaiko veidelio mano žvilgsnis nukrypo į moterį, miegančią ant Rozali lovos. Abu veidai buvo kaip vienas.

Ji nuprausė vaiką, aprengė paskutinį kartą ir neleido Rozali net padėti paguldyti į karstą. O paskui dukart ją siuntė pakeisti priegalvio – jai vis atrodė, kad Džonui nepatogu gulėti.

Ji maldavo mane neuždaryti karsto iki rytojaus. Pasakiau, kad ji pažįsta Gyvenimo kartėlį, bet mažai težino apie Mirties kartėlį, o aš esu gydytojas, todėl išmanau ir vieną, ir antrą. Pasakiau jai, kad mirtis turi du veidus – vieną gražų ir tyrą, o antrą šlykštų ir baisų. Berniukas išėjo iš gyvenimo su šypsena lūpose, bet mirtis neilgam ją ten paliks. Karstą būtinai reikia uždaryti vakare. Ji nunarino galvą ir neištarė nė žodžio. Kai pakėliau antvožą, ji raudodama pasakė, kad negali su berniuku skirtis ir palikti vieną svetimose kapinėse.

– O kam skirtis? – paklausiau aš. – Kodėl nepasiėmus jo su savim? Jis taip mažai sveria! Kodėl negalėtumėt nuplukdyti jo jachta į Angliją ir palaidoti prie savo gražiosios parapinės bažnyčios Kente?

Ji nusišypsojo pro ašaras – tai buvo ta pati šypsena, kaip ir berniuko – ir pašoko.

– Ar tai įmanoma? – sušuko ji kone džiaugsmingai.

– Tai galima padaryti ir bus padaryta, jei leisit man dabar prisukti antvožą. Negalima gaišti nė valandėlės, kitaip rytoj iš pat ryto jį išveš į Pasi kapines.

Kai pakėliau antvožą, ji padėjo prie berniuko skruosto nedidelę puokštę žibuoklių.

– Neturiu ko daugiau jam duoti, – raudojo ji. – O taip norėčiau, kad jis pasiimtų su savim ką nors nuo manęs.

– Manau, šitą daiktelį jis tikrai mielai pasiimtų, – tariau aš ir, išėmęs iš kišenės deimantinę segę, prisegiau prie pagalvėlio. – Tai jo motinos segė.

Ji nepasakė nė žodžio, tik ištiesė rankas į savo kūdikį ir susmuko be žado ant grindų. Pakėliau ją ir paguldžiau ant Rozali lovos, paskui prisukau karsto antvožą, nuvažiavau į laidotuvių biurą Madlenos aikštėje ir pasikalbėjau konfidencialiai su savininku – deja, mudu jau buvom pažįstami. Įgaliojau jį išleisti bet kokią sumą, kad tik kitos dienos vakare karstas būtų nugabentas į anglų jachtą Kalė uoste. Jis pasakė galėsiąs tai padaryti, jei prižadėsiu netikrinti sąskaitos. Atsakiau, kad niekas sąskaitos netikrins. Paskui nuvažiavau į „Reino“ viešbutį, prikėliau pulkininką ir pranešiau jo žmonos pageidavimą, kad per dvylika valandų jachta būtų Kalė. Kol pulkininkas rašė kapitonui telegramą, greitosiomis brūkštelėjau jo žmonai laiškelį, pranešdamas, jog karstas kitos dienos vakare bus jų jachtoje Kalė. Prieraše pridūriau, kad anksti rytą turiu išvykti iš Paryžiaus, todėl kartu noriu su ja atsisveikinti.

Mačiau Džono kapą – jis ilsisi vienos gražiausių Kento parapinių bažnyčių kapinėse. Ant jo kapo auga raktažolės ir žibuoklės, virš galvos čiulba strazdai. Jo motinos niekuomet daugiau nemačiau. Ir gerai.

171 Vaikiūkštis ( pranc .).

172 Liūdnas vaikas ( pranc. ).

173 Troškinta mėsa su daržovėmis ( pranc .).

174 Žindyvių traukiniu ( pranc .).

Šešioliktas skyrius

KELIONĖ Į ŠVEDIJĄ

Rodos, jau buvau užsiminęs apie Švedijos konsulo ligą; tai įvyko maždaug tuo pat laiku. Buvo taip. Konsulas, ramus ir mielas žmogelis, buvo vedęs amerikietę ir turėjo du mažus vaikus. Tą dieną buvau pas juos užėjęs – vienas vaikas buvo peršalęs ir karščiavo, bet užsispyrė vakare atsikelti ir su visais atšvęsti tėvo sugrįžimą. Namuose buvo pilna gėlių, ir vaikams tokio įvykio proga buvo leista pasilikti kartu su visais pietauti. Jų motina be galo džiaugdamasi parodė man dvi nepaprastai nuoširdžias vyro telegramas – vieną iš Berlyno, kitą iš Kelno, – pranešančias apie jo grįžimą. Man jos pasirodė ilgokos. Vidurnaktį konsulo žmona atsiuntė man raštelį primygtinai prašydama tuojau pas juos atvažiuoti. Duris atidarė pats konsulas, apsivilkęs naktiniais marškiniais. Jis pasakė, kad pietūs atidedami, nes reikia palaukti, kol atvyks Švedijos karalius ir Prancūzijos prezidentas, kuris ką tik jį apdovanojęs didžiuoju Garbės legiono kryžiumi. Jis ką tik nupirkęs Mažąjį Trianoną, kur šeima praleisianti vasarą. Jis niršo ant žmonos, kam ji nesegi Marijos Antuanetės perlų vėrinio, kurį jis jai padovanojo, mažąjį savo sūnų vadino dofinu, o save Robespjeru – folie de grandeur 175! Siaubo apimti vaikai klykė savo kambaryje, žmona buvo parblokšta sielvarto, o ištikimas jo šuo gulėjo po stalu ir urzgė iš baimės. Staiga vargšas mano bičiulis ėmė siautėti; turėjau užrakinti jį miegamajame, kur jis viską sudaužė ir vos neišlėkė kartu su manim pro langą. Rytą jį išvežė į Pasi, daktaro Blanšo ligoninėn. Garsusis psichiatras iš karto įtarė progresuojantį paralyžių. Po dviejų mėnesių diagnozė pasitvirtino, liga buvo neišgydoma. Kadangi laikyti ligonį pas daktarą Blanšą buvo brangu, nusprendžiau jį perkelti į valstybinę psichiatrijos ligoninę Lunde, nedideliame miestelyje Švedijos pie­tuose. Daktaras Blanšas bandė mane atkalbėti. Jo nuomone, tokia kelionė brangiai atsieitų ir būtų labai rizikinga: laikinu ligonio sąmonės prablaivėjimu negalima pasikliauti, šiaip ar taip, jį turėtų lydėti du patyrę prižiūrėtojai. Paaiškinau, kad kuklias konsulo santaupas reikia išsaugoti vaikams, todėl taupumo sumetimais pats vienas nulydėsiu jį į Švediją. Kai, atsiimdamas ligonį, pasirašinėjau popierius, daktaras Blanšas dar sykį įspėjo mane raštu, bet, aišku, neperkalbėjo. Nuvežiau ligonį tiesiai į Viljė aveniu. Per pietus jis elgėsi ramiai ir protingai, tik bandė meilintis panelei Agatai, kuri tikriausiai dar niekad nebuvo patyrusi šitokios laimės. Po dviejų valandų mudu jau važiavom naktiniu Kelno ekspresu, užsirakinę pirmos klasės kupė – vagonų su koridoriais tais laikais dar nebuvo. Vienas iš Rotšildų, kuriems priklausė Chemins de Fer du Nord 176, buvo mano pacientas, todėl įsakė teikti mums visokeriopą pagalbą, konduktoriams liepta mūsų netrukdyti, kadangi mano globotinis lengvai susierzina, pamatęs nepažįstamus žmones. Mano bičiulis buvo labai tylus ir paklusnus, ir mudu atsigulėm miegoti. Pabudau pajutęs, kaip pamišėlio pirštai griebė man už gerklės – dukart jis šoko ant manęs vikriai kaip pantera, dukart jį partrenkiau – mažai betrūko, kad būtų mane pasmaugęs. Žinau tik tiek, kad smarkiai tvojau jam per galvą ir, matyt, apsvaiginau, o kas buvo toliau – nebeprisimenu. Rytą, kai traukinys atvyko į Kelną, mudu rado gulinčius be sąmonės kupė ant grindų ir nuvežė į „Šiaurės“ viešbutį, kur išgulėjom lovose visą parą viename kambaryje. Turėjau pasakyti visą tiesą gydytojui, kuris užsiuvo žaizdą – mano ausis buvo beveik nukąsta, – ir savininkas liepė pranešti, kad jo viešbutyje pamišėliai nelaikomi. Nusprendžiau rytiniu traukiniu vykti toliau – į Hamburgą. Visą kelią iki Hamburgo konsulas buvo labai malonus, o važiuojant per miestą į Kylio stotį, uždainavo „Marselietę“. Mudu laimingai įlipom į Korsero garlaivį – tais laikais tai buvo trumpiausias kelias tarp žemyno ir Švedijos. Likus kelioms mylioms iki Danijos krantų, garlaivis įstrigo tarp ledo lyčių, kurias šėlstantis vėjas buvo suvaręs nuo Kategato – žvarbią žiemą tai gana dažnas reiškinys. Daugiau kaip mylią turėjom eiti pėsti per plaukiantį ižą, ir mano bičiulis buvo nepaprastai sužavėtas. Paskui mus atviromis valtimis nuplukdė į Korserą. Įplaukiant į uostą, mano bičiulis šoko į jūrą, aš – iš paskos. Ištraukti iš vandens, iki Kopenhagos važiavom nešildomu traukiniu apledėjusiais drabužiais – temperatūra buvo dvidešimt laipsnių šalčio. Toliau viskas klojosi nepaprastai sėkmingai – matyt, šalta maudynė išėjo mano bičiuliui į gera. Atvykome į Malmę, ir po valandos Lundo stotyje perdaviau jį dviem pamišėlių namų prižiūrėtojams, o pats nuvykau į viešbutį – tais laikais Lunde buvo tik vienas viešbutis – ir paprašiau kambario ir pusryčių. Man buvo atsakyta, kad pusryčius gausiu, o kambario – ne, nes visi kambariai rezervuoti aktorių trupei; vakare rotušės salėj turįs įvykti jų spektaklis. Kol valgiau pusryčius, oficiantas didžiuodamasis įteikė man vakarinio spektaklio programą: „Hamletas“ – Viljamo Šekspyro penkių veiksmų tragedija. „Hamletas“ Lunde! Žvilgtelėjau į programą: