Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Nieko tu jau nepadarysi. Dėkok Dievui, kad per stebuklą išsigelbėjai, – pertraukė mane pulkininkas. – Jis iš paskutiniųjų stengėsi tave užmušti ir, aišku, būtų nudėjęs, jei būtų suspėjęs antrą kartą iššauti. Laimė, abu iššovėt vienu metu. Jei būtum bent dalį sekundės uždelsęs, nesėdėtum dabar šalia manęs. Ar negirdėjai, kaip kulka prazvimbė virš galvos? Štai, žiūrėk!

Pasižiūrėjau į savo skrybėlę, ir uždanga bemat nusileido – aš lioviausi vaizdavęs didvyrį. Nevykęs narsuolio grimas nusitrynė, ir pasirodė tikro žmogaus veidas – žmogaus, bijančio mirties. Drebėdamas iš baimės, įlindau į karietos kamputį.

– Didžiuojuosi tavim, mano jaunasis bičiuli, – toliau kalbėjo pulkininkas. – Aš, kaip senas karys, iš visos širdies džiaugiuosi, žiūrėdamas į tave, – ir pats nebūčiau galėjęs šauniau pasielgti! Kai mes puolėme prūsus prie Gravelotės...

Mano dantys taip barškėjo, jog nebegirdėjau sakinio pabaigos. Pasidarė bloga ir silpna, norėjau paprašyti Norstremo nuleisti langą, kad gaučiau tyro oro, bet negalėjau apversti liežuvio. Norėjau atidaryti dureles ir sprukti kaip kiškis, bet negalėjau pajudinti nei kojų, nei rankų.

– Jis neteko daug kraujo, – nusijuokė Norstremas. – Profesorius Labė sakė, kad kulka perėjo kiaurai per apatinę dešiniojo plaučio skiltį. Geriausiu atveju jam reikės gulėti du mėnesius.

Mano dantys bematant liovėsi barškėję, ėmiau įdėmiai klausytis.

– Aš ir nežinojau, kad taip puikiai šaudai! – nustebo šaunusis pulkininkas. – Kodėl sakeisi niekuomet anksčiau neturėjęs rankoj pistoleto?

Staiga nei iš šio, nei iš to garsiai nusikvatojau.

– Čia nėra nieko juokingo, – griežtai tarė pulkininkas. – Žmogus sunkiai sužeistas. Profesorius Labė atrodė be galo susirūpinęs, tai gali labai liūdnai baigtis.

– Tuo blogiau jam! – tariau, stebuklingai atgavęs žadą. – Jis negyvai suspardė bejėgį mano šunį, o laisvalaikiu šaudo kregždes ir vieversius, – jis gavo ko nusipelnęs! Ar žinai, kad Atėnų areopagas buvo nuteisęs myriop berniuką, kad šis išdūrė paukščiui akis?

– Bet juk tu ne Atėnų areopagas!

– Ne. Bet ir nesijausiu kaltas, jei tas žmogus mirs. Juk nespėjau net nusitaikyti – pistoletas pats iššovė. Ne aš jam suvariau kulką į plaučius, o kažkas kitas. Bet jeigu jau tau taip gaila to niekšo, malonėk atsakyti į vieną klausimą – ar tu, kišdamas man į ranką pistoletą, tik dėl to liepei žemiau taikyti, kad jo nekliudyčiau?

– Džiaugiuosi, kad atgavai žadą, mielas mano pagyrūne, – nusišypsojo pulkininkas. – Kai tempiau tave į karietą, vargiai galėjau suprasti, ką sapalioji; ir pats tikriausiai nesuvokei ką šnekąs, nes visą laiką kažką malei apie liepsnelę.

Važiuojant pro Majo vartus, jau buvau visiškai suvaldęs patrakusius savo nervus ir jaučiausi labai savim patenkintas. Kai prisiartinom prie Viljė aveniu, iš ryto miglos išniro medūziška panelės Agatos galva – balzganos akys grėsmingai spoksojo į mane. Pažvelgiau į laikrodį ir atkutau – buvo pusė aštuonių.

„Dabar ji šveičia valgomajame bronzą, – pagalvojau sau, – ir, jei laimė manęs ir toliau neapleis, įsmuksiu nepastebėtas į savo miegamąjį, davęs Rozali ženklą atnešti arbatos.“

Nešina pusryčiais ir „Figaro“, įstypseno Rozali.

– Rozali! Jūs nuostabi! Dėl Dievo meilės, žiūrėkit, kad ji neįlįstų į prieškambarį: aš noriu po pusvalandžio išsprukti. Geroji Rozali, prieš išeidama pavalykit mane truputėlį, šepetys man labai praverstų.

– Bet Monsieur negali važiuoti pas savo pacientus su šia sena skrybėle! Žiūrėkit – iš priekio apskrita skylutė ir tokia pat iš kitos pusės! Kaip keista! Kandys negalėjo taip išvarpyti, nes visas namas dvokia naftalinu nuo to laiko, kai čia atsirado panelė Agata. Gal, sakau, žiurkė? Panelės Agatos kambarys knibždėte knibžda žiurkių, panelei Agatai jos patinka.

– Ne, Rozali, tai mirties kirmėlė – jos dantys kieti kaip plienas, ji gali pragraužti tokią skylutę ne tik skrybėlėj, bet ir žmogaus kaktoj, jeigu nuo jo nusigręžia laimė.

– Kodėl Monsieur nepadovanoja tos skrybėlės senajam rylininkui donui Gaetanui? Šiandien kaip tik jo diena, jis ateis pagroti po jūsų balkonu.

– Galit jam dovanoti bet kurią mano skrybėlę, tik ne šitą – noriu ją pasilaikyti. Man malonu žiūrėti į šias dvi skylutes, primenančias, kad manęs neapleido laimė.

– O kodėl Monsieur nenešioja cilindro, kaip kiti daktarai, juk tai daug prašmatniau?

– Svarbu ne skrybėlė, o galva. O aš savo galva visai patenkintas, ypač kai jūsų padedamas pasprunku nuo panelės Agatos.

169 Taip ir yra ( pranc. ).

170 Angliškai ( pranc .).

Penkioliktas skyrius

DŽONAS

Sėdėjau ir valgiau pusryčius, skaitydamas „Figaro“. Nieko ypač įdomaus. Staiga man krito į akis žinutė stambia antrašte:

Šlykšti afera

Įtartinomis aplinkybėmis mirus jaunai merginai, suimta ponia Reken, pirmos klasės akušerė, praktikavusi Granė gatvėje. Taip pat išduotas orderis suimti vieną svetimšalį gydytoją, kuris, bijomasi, jau spėjo pabėgti iš Prancūzijos. Ponia Reken taip pat kaltinama pražudžiusi daug jos globai patikėtų naujagimių.

Laikraštis iškrito man iš rankų. Ponia Reken, pirmos klasės akušerė, Granė gatvė! Per pastaruosius metus buvau matęs tiek kančių, prieš mano akis įvyko tiek tragedijų, jog buvau visai užmiršęs tą istoriją. Bet dabar, kai sėdėjau negalėdamas atplėšti akių nuo laikraščio žinutės, viskas vėl kuo ryškiausiai atgijo atminty – rodės, tik vakar, o ne prieš trejus metus, buvo toji baisi naktis, kai susipažinau su ponia Reken. Siurbčiodamas arbatą, daug kartų skaičiau žinutę, labai patenkintas, kad toji šlykšti moteris pagaliau įkliuvo. Jaučiausi taip pat patenkintas, prisiminęs, jog tą neužmirštamą naktį man buvo lemta išgelbėti dvi gyvybes – motinos ir kūdikio, kuriuos ji su niekšingu savo bendrininku tikrai būtų numarinusi. Staiga mano galvoj šmėstelėjo kita mintis: o kuo aš padėjau tiems, kuriuos tada išgelbėjau? Kuo padėjau motinai, kurią jau buvo metęs kitas vyras tokią valandą, kai buvo jai reikalingiausias?

„Džonai, Džonai! – beviltiškai šaukė ji, įkvėpdama chloroformo. – Džonai, Džonai!“

Ar aš pasielgiau geriau negu jis? Juk ir aš ją apleidau tokią valandą, kai buvau jai reikalingiausias. Kiek siaubo ji turėjo iškęsti, prieš pakliūdama į rankas tai baisiai moteriai ir beširdžiam mano kolegai, kurie būtų ją numarinę, jei ne aš! Kokį siaubą iškentėjo, kai atgijusi sąmonė vėl grąžino ją šiurpion tikrovėn! O pusiau užtroškęs kūdikis, pažvelgęs į mane žydromis akutėmis, kai pirmą kartą kvėptelėjo gaivinančio oro, kurį jam pūčiau į plaučius, prikišęs lūpas prie pat jo lūpų? Kuo padėjau jam? Išplėšiau iš gailestingos mirties rankų ir atidaviau į ponios Reken nagus. Kiek naujagimių jau mirė, pažindę didžiulę jos krūtį? Ką ji padarė tam žydraakiam berniukui? Ar jis buvo vienas iš bejėgių „žindyvių traukinio“ keleivių, kurie sudaro aštuoniasdešimt procentų ir pagal oficialią statistiką nusibaigia pirmaisiais gyvenimo metais, ar iš tų kitų, kurių laukia galbūt dar baisesnis likimas?

Po valandos kreipiausi į kalėjimo viršininką ir gavau leidimą aplankyti ponią Reken. Ji mane tučtuojau pažino ir taip džiaugsmingai pasisveikino, jog man pasidarė net nepatogu prieš prižiūrėtoją, atlydėjusį į jos kamerą.

Berniukas gyvenąs Normandijoj; jis labai laimingas ir puikiai jaučiąsis, taip visai neseniai pranešę jo įtėviai, kurie nuoširdžiai jį myli. Deja, ji negalinti duoti jų adreso – jos sąrašai nelabai tikslūs. Gal kartais jos vyras – bet vargu – atsimenąs adresą.