Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Panelė Agata išeidavo iš namų tik sekmadieniais – pasimelsti rūstybės dievui bažnyčioj Ornano bulvare. Ji visuomet sėdėdavo ant suolo vienui viena – niekas nedrįsdavo prie jos prisigretinti, o mano bičiulis švedų pastorius pasakojo, kad kai pirmą kartą dėjo jai į burną Komuniją, ji taip piktai į jį dėbtelėjo, jog jis išsigando, kad nenukąstų jam piršto.

Rozali, šiaip jau linksma, visai nusiminė, sulyso ir vis rengėsi išvažiuoti pas ištekėjusią seserį į Tureną. Man, žinoma, buvo lengviau, nes visą dieną nebūdavau namie. Bet vos tik pareidavau, mano jėgos bematant išsekdavo, o mintis lyg koks rūkas užgoždavo pilkas mirštamas nuovargis. Kai sužinojau, kad panelė Agata lunatikė, ir naktį nebeturėjau ramybės. Man dažnai atrodydavo, kad net savo miegamajame užuodžiu jos kvapą. Galiausiai atvėriau širdį švedų pastoriui Fligarui, kuris dažnai pas mane užeidavo ir, man rodos, iš dalies nujautė baisią tiesą.

– Kodėl gi jos neatleidžiate? – kartą paklausė Fligaras. – Negalite ilgiau kentėti. Išties aš pradedu tikėti, kad jūs jos bijot. Jeigu jums neužtenka drąsos ją atleisti, aš padarysiu tai už jus.

Prižadėjau paaukoti jo bažnyčiai tūkstantį frankų, jeigu jis man padės atsikratyti panelės Agatos.

– Šiandien pat pranešiu panelei Agatai, kad ji atleidžiama. Būkit ramus. Rytoj po pamaldų užeikit į zakristiją – išgirsit malonią žinią.

Kitą dieną švedų bažnyčioje nebuvo pamaldų – pastorius iš vakaro staiga susirgo, o pavaduotojo taip greit nepavyko rasti. Tučtuojau nuvažiavau pas jį į Terno aikštę. Jo žmona pasakė kaip tik ketinusi mane kviesti. Iš vakaro pastorius grįžęs namo beveik be žado – jis atrodęs taip baisiai, lyg būtų matęs vaiduoklį, pranešė žmona.

O gal ir matė, pagalvojau, eidamas į jo kambarį. Pastorius pasakė, kad, pradėjęs dėstyti panelei Agatai reikalą, tikėjosi, jog ši labai supyks, o ji tik nusišypsojusi. Staiga kambaryje kažkuo keistai pakvipę, ir jam pasidarę bloga. Tikriausiai nuo to kvapo.

– Ne, – tariau aš, – nuo šypsenos!

Liepiau jam nesikelti iš lovos, kol vėl užeisiu, o kai jis paklausė, kas gi jam, po galais, yra, atsakiau, jog dar neaišku, bet tai buvo netiesa – visi simptomai man buvo gerai žinomi.

– Beje, – tariau išeidamas. – Ar negalėtumėt papasakoti apie Lozorių? Juk jūs pastorius ir tikriausiai žinot apie jį daugiau negu aš. Rodos, yra sena legenda...

– Lozorius, – silpnu balsu prabilo pastorius, – buvo žmogus, kuris, išgulėjęs tris dienas ir tris naktis kape, prisikėlė iš mirusiųjų ir grįžo gyvas namo. Tas stebuklas nekelia jokių abejonių – Lozorių matė Marija, Morta ir daug buvusiųjų jo bičiulių.

– Įdomu, kaip jis atrodė?

– Pasak legendos, net įvykus stebuklui ant jo kūno liko naikinančios mirties žymių – veidas buvo pamėlęs kaip lavono, ilgi pirštai šalti kaip mirties palytėjimas, tamsūs nagai nepaprastai ilgi, o drabužiai trenkė kapu. Kai Lozorius ėjo per minią, susirinkusią pasveikinti prisikėlusio iš mirusiųjų, džiaugsmo žodžiai stingo žmonių lūpose, slogus šešėlis nelyginant dulkės kaustė jų mintis. Ir jie bėgo vienas po kito, nustėrę iš siaubo.

Juo toliau pastorius pasakojo šią seną legendą, juo labiau silpnėjo jo balsas, jis neramiai blaškėsi lovoje, veidas pasidarė baltesnis už priegalvį.

– Ar jūs tikrai žinote, kad Lozorius buvo vienintelis, prisikėlęs iš kapo? – paklausiau. – O gal jis turėjo seserį?

Suklykęs iš siaubo, pastorius užsidengė rankomis veidą.

Ant laiptų sutikau pulkininką Stafą, švedų karo atašė. Jis užsuko pasiteirauti, kaip jaučiasi pastorius. Pulkininkas pakvietė mane važiuoti pas jį – jis norįs pasikalbėti labai svarbiu reikalu. Per tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimtųjų metų karą pulkininkas labai pasižymėjo tarnaudamas prancūzų kariuomenėje, ir buvo sužeistas prie Gravelotės. Jis vedė prancūzę ir buvo Paryžiaus aukštuomenės numylėtinis.

– Tu gi žinai, – dėstė pulkininkas, kai mudu sėdėjom ir gėrėm arbatą, – tu gi žinai, kad aš tavo bičiulis ir daugiau kaip dvigubai už tave vyresnis, todėl neįsižeisk dėl to, ką pasakysiu – tai tavo labui. Mudu su žmona pastaruoju laiku dažnai girdim nusiskundimų, kad tu tironiškai elgiesi su savo pacientais. Niekam nepatinka, kad taip griežtai reikalauji disciplinos ir paklusnumo. Moterys, ypač prancūzės, nepratusios, kad su jomis taip šiurkščiai elgtųsi, tuo labiau toks jauniklis kaip tu. Jos tave jau praminė Tiberijum. Bet blogiausia, kad tau, matyt, atrodo visai natūralu įsakinėti, kaip kitiems, anot tavęs, natūralu klausyti. Klysti, mano jaunasis bičiuli! Niekas nemėgsta klausyti, visiems patinka įsakinėti.

– Nesutinku, daugumas žmonių, ypač moterys, mėgsta klausyti.

– Palauk, kol vesi, – tarė šaunusis mano bičiulis, žvilgtelėjęs į svetainės duris. – O dabar pakalbėkim kitu, daug svarbesniu, reikalu, – toliau šnekėjo pulkininkas. – Sklinda gandai, kad asmeniniame gyvenime tu nepaisai jokių padorumo normų, kad su tavim gyvena kažkokia paslaptinga moteris, tariama šeimininkė. Net Anglijos konsulo žmona užsiminė apie tai mano žmonai, kuri, žinoma, atkakliai tave gynė. Ką pasakys Švedijos pasiuntinys ir jo žmona, kuriems tu esi kaip sūnus, kai ir juos pasieks tas gandas, o juk anksčiau ar vėliau tai vis tiek įvyks? Paklausyk, mano mielas, tai neleistina daktarui, užimančiam tokią padėtį kaip tu, gydančiam tiek kilmingų prancūzių ir anglių. Dar kartą sakau – neleistina! Jei tau reikia meilužės – prašau, tavo valia! Bet, dėl Dievo meilės, iškraustyk ją iš savo namų – net prancūzai nepakęs tokio skandalo!

Padėkojau pulkininkui ir pasakiau, kad jo tiesa, bet aš daug sykių bandžiau iškraustyti ją iš namų, ir vis neužtekdavo jėgų.

– Žinau, tai nėra lengva, – sutiko pulkininkas. – Ir aš buvau jaunas. Jeigu tau trūksta drąsos ją iškraustyti, aš padėsiu. Gali manim pasikliauti, aš nebijau nei vyrų, nei moterų, aš puoliau prūsus prie Gravelotės, šešiskart įnirtingose kautynėse žiūrėjau mirčiai į akis...

– Palauk, kol pažiūrėsi į akis panelei Agatai Svenson, – tariau aš.

– Vadinasi, ji švedė? Tuo geriau – blogiausiu atveju pasirūpinsiu per pasiuntinybę, kad ją ištremtų iš Prancūzijos. Užeisiu pas tave į Viljė aveniu dešimtą valandą ryto, žiūrėk, kad būtum namie.

– Ne, ačiū, tikrai nebūsiu! Aš niekuomet nelieku su ja, jei galiu to išvengti.

– Et pourtant tu couches avec elle! 168 – sušuko pulkininkas ir apstulbęs pažvelgė į mane.

Gerai, kad jis laiku man padavė stipraus konjako su sodos vandeniu, nes būčiau apvėmęs jo kilimą; sutikęs rytoj pas jį papietauti – atšvęsti pergalę, – sverdėdamas išėjau.

Kitą dieną pietavom dviese su ponia Staf. Pulkininkas nekaip jautėsi ir prašė po pietų užeiti pas jį. Žmonos nuomone, vis dar atsiliepianti sena žaizda, gauta prie Gravelotės. Šaunusis pulkininkas gulėjo lovoje su šaltu kompresu ant galvos. Jis atrodė labai susenęs ir sunykęs, akys buvo įsmeigtos į tuščią erdvę, ko anksčiau niekuomet nebūdavo.

– Ar ji nusišypsojo? – paklausiau.

Jis sudrebėjo visu kūnu ir ištiesė ranką, siekdamas konjako su sodos vandeniu.

– Ar pastebėjai jos nykščio kablį, ilgą ir juodą kaip šikšnosparnio?

Jis išblyško ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą.

– Ką man daryti? – paklausiau nusiminęs ir susiėmiau rankomis galvą.

– Yra tik viena išeitis, – silpnu balsu atsakė pulkininkas. – Tau reikia vesti – kitaip prasigersi.

165 Vargšas ponas ( pranc. ).