Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Kai kas mano, kad pilnatis – tai jauna gražuolė, – tarė Leo.

– Netikėk, mano mielas! Pilnatis – tai sudžiūvusi senmergė, klastingomis akimis stebinti iš aukštybių mirtingos meilės nemirtingą tragediją.

– Mėnulis – tai šmėkla, – pareiškė Leo.

– Šmėkla? Kas tau sakė?

– Vienas mano protėvis senų senovėj sužinojo tai iš seno lokio Sen Bernaro perėjoje. O tas sužinojo iš Ata Trolio, kuriam šitai pasakė pats Didysis lokys, visų lokių valdovas. Danguje visi bijo mėnulio. Nieko nuostabaus, kad mes, šunys, jo bijome ir lojame, jį pamatę – juk net spindulingasis Sirijus, Šunų žvaigždė, visų šunų valdovė, pabąla, vos tik mėnulis išsliūkina iš savo kapo, ir iš tamsos išnyra kraupus jo veidas. Manai, tik tu vienas žemėje negali miegoti, kai pateka mėnulis? Visi laukiniai žvėrys, visi šliaužiojantys ir ropojantys padarai giriose ir laukuose, – visi išlenda iš urvų, guolių ir klaidžioja įbauginti grėsmingų jo spindulių. Matyt, šį vakarą parke tu visą laiką į kažką spoksojai, nes tikrai būtum pastebėjęs, kad tave be perstojo seka vaiduoklis. Jam patinka slapstytis už liepų sename parke, tūnoti pilių ir bažnyčių griuvėsiuose, klaidžioti po senas kapines ir, pasilenkus prie kiekvieno kryžiaus, skaityti, kas ant jo parašyta. Jis mėgsta ištisas valandas pilkomis kaip plienas akimis stebėti nykius sniego plotus, lyg įkapės dengiančius negyvą žemę, mėgsta žvilgčiot pro langus ir gąsdinti miegančiuosius klaikiais sapnais.

– Gana, Leo, nekalbėkime daugiau apie mėnulį, nes visą naktį nesudėsim akių. Mane ir taip jau šiurpas krato. Labanakt, mano mielas, pabučiuok mane, ir eikim gulti.

– Bet tu juk užsidarysi langines, tiesa? – paklausė Leo.

– Taip, aš visuomet jas užsidarau, kai šviečia mėnulis.

Rytą, kai mudu su Leo pusryčiavome, pasakiau jam, kad turiu tučtuojau grįžti į Paryžių – taip bus saugiau: juk šiandien pilnatis, man dvidešimt šešeri, jo poniai dvidešimt penkeri – o gal dvidešimt devyneri? Leo matė, kaip aš susikroviau lagaminą, o kiekvienas šuo žino, ką tai reiškia. Užėjau pas abatą ir griebiausi įprasto melo: mane iškvietę į svarbų konsiliumą ir aš turįs išvažiuoti rytiniu traukiniu. Jis išreiškė apgailestavimą. Grafas, kuris jau sėdo į balną, susiruošęs pasijodinėti, taip pat išreiškė apgailestavimą, na, o grafienės, žinoma, niekas nė nepamanė trukdyti tokią ankstyvą valandą. Be to, pažadėjau greitai grįžti.

Važiuodamas į stotį, sutikau savo bičiulį kaimo gydytoją, grįžtantį brikele namo po rytinio vizito pas vikontą. Ligonis labai nusilpęs ir vis reikalaująs valgyti, bet daktaras griežtai atsisakęs imtis atsakomybės ir neleidęs jam duoti nieko, tik vandens. Visą naktį dėję ant pilvo karštus kompresus, o ant galvos – ledo pūslę, ir tai labai trukdę ligoniui miegoti. Gal aš galįs duoti kokį patarimą?

O ne, jis patikimose rankose, aš nė kiek tuo neabejojąs. Aišku, jei būklė nepasikeistų, galima įvairumo dėlei karštus kompresus dėti ant galvos, o ledo pūslę ant pilvo.

O kiek laiko, mano manymu, ligonis turėtų gulėti, jei, aišku, nebus komplikacijų?

– Mažiausiai dar savaitę, iki jaunaties.

Diena man prailgo. Džiaugiausi sugrįžęs į Viljė aveniu. Tučtuojau atsiguliau. Mano savijauta buvo prasta, gal net turėjau karščio, bet gydytojai niekuomet nežino, ar turi karščio, ar ne. Toks buvau išvargęs, jog bematant užmigau. Nežinau, ar ilgai miegojau, tik staiga pajutau, kad kambaryje esu ne vienas. Atsimerkęs išvydau lange melsvai blyškų veidą ir baltas tuščias akis, įsmeigtas į mane – šį kartą buvau pamiršęs užsidaryti langines. Nepastebimai ir tyliai kažkas įsėlino į kambarį ir ištiesė per grindis iki lovos ilgą baltą ranką, nelyginant milžiniško aštuonkojo čiuptuvą.

– Tai, vadinasi, nori grįžti į pilį? – šaipėsi bedantė burna su bekraujėmis lūpomis. – Kaip jauku ir miela buvo vakar po liepomis, kai aplinkui aidėjo lakštingalų chorai, o aš buvau jūsų pajaunys! Lakštingalos rugpjūtį! Matyt, judu tikrai buvote nuskridę be galo toli. O į vakarą vėl norėtum tenai atsidurti, tiesa? Na ką gi, renkis, lipk ant šito balto spindulio, kurį teikeisi pavadinti aštuonkojo čiuptuvu, ir po akimirkos vėl sėdėsi po liepomis, nes mano šviesa skrieja tokiu pat greičiu kaip ir tavo sapnai.

– Aš nesapnuoju, aš nemiegu ir nenoriu ten grįžti, Mefistofelio šmėkla!

– Vadinasi, tu sapnuoji, kad jau nebemiegi? Ir tavo kvailų keiksmažodžių atsargos dar neišseko? Mefistofelio šmėkla! Tu jau išvadinai mane senu dykūnu, donžuanu, šnipinėjančia senmerge! Taip, aš tikrai šnipinėjau jus vakar parke, ir kažin katras iš mudviejų dėjosi donžuanu, – o gal norėtum, kad tave pavadinčiau Romeo? Bet, dievaži, tu visai į jį nepanašus. Aklas mulkis – štai kas tu toks. Mulkis, neįstengiantis suprasti net to, kas buvo aišku tavo šuniui – kad aš neturiu nei amžiaus, nei lyties, nei gyvybės, kad aš – šmėkla.

– Kieno šmėkla?

– Mirusio pasaulio. Saugokis šmėklų! Ir liaukis mane plūdęs, antraip tave apakinsiu šaltos šviesos spinduliu, kuris daug pavojingesnis žmogaus akims negu paties saulės dievo auksinės strėlės. Tai paskutinis mano žodis tau, burnojantis svajotojau! Rytuose jau brėkšta diena, reikia grįžti į kapą, antraip nerasiu kelio. Aš senas ir pavargau. Manai, lengva klaidžioti nuo vakaro ligi ryto, kai visi ilsisi? Tu vadini mane kraupiu paniurėliu, bet, manai, lengva būti linksmam, kai reikia gyventi kape – tik jūs, mirtingieji, tai vadinate gyvenimu. Ir tu kada nors atsigulsi į kapą, ir žemė, po kurią vaikštai, taip pat kaip ir tu, pasmerkta mirti.

Pažvelgiau į vaiduoklį ir tik dabar pamačiau, koks jis senas ir nusikamavęs, bet kylantį gailestį nustelbė pyktis, kai išgirdau grasinimą mane apakinti.

– Lauk iš čia, senas duobkasy! – sušukau. – Tau nėra ko čia veikti! Aš kupinas gyvybės!

– Ar tu žinai, – sukikeno jis, susirangęs ant lovos ir uždėjęs man ant peties ilgą baltą ranką, – ar tu žinai, kodėl liepei tam kvailiui vikontui gulėti su ledo pūsle ant pilvo? Kad atkeršytum už kregždes? Nieko panašaus. Tu apgavikas. Otelas! Tu nenorėjai, kad jis vaikščiotų po parką mėnesienoje su...

– Nuimk savo leteną, nuodingasis vore, nes iššoksiu iš lovos ir sutraiškysiu tave.

Sukaupęs visas jėgas, bandžiau pajudinti sustingusius sąnarius ir nubudau, apsipylęs prakaitu.

Kambarys skendėjo švelnioj sidabrinėj šviesoj. Ūmiai šydas nukrito nuo apkerėtų mano akių, ir pro atdarą langą pamačiau mėnulio pilnatį, nuostabią ir ramią, žvelgiančią į mane iš giedro dangaus.

O Luna 108, skaisčioji deive! Ar girdi mane nakties tyloje? Atrodai tokia švelni, bet tokia liūdna. Ar tu gali suprasti sielvartą? Ar gali atleisti? Ar gali užgydyti žaizdas savo tyros šviesos balzamu? Ar gali išmokyti užmaršties? Ateik, mieloji sese, pabūk su manimi, aš toks nusikamavęs. Uždėk savo vėsią ranką ant degančios mano kaktos, suvaldyk nepaklusnias mano mintis! Pakuždėk man į ausį, ką turiu daryti ir kur eiti, kad užmirščiau sirenų dainą!

Ilgai stovėjau prie lango ir stebėjau nakties valdovę, plaukiančią tarp žvaigždžių. Aš buvau gerai su jomis susipažinęs bemiegėmis naktimis ir pradėjau vardyti visas iš eilės: liepsningasis Sirijus, Kastoras ir Poluksas, kuriuos taip vertino senovės jūrininkai, Arktūras, Aldebaranas, Kapela, Vega, Kasiopėja!

O kuo vardu žvaigždė, spindinti ten, aukštai, ir masinanti mane neblėstančia patikima šviesa? O, aš ją gerai pažįstu! Dažnai, plaukiant naktį šėlstančia jūra, ji buvo vienintelė mano kelrodė, dažnai tik ji viena vesdavo mane snieguotais tėvynės laukais ir giriomis – Stella Polaris , Šiaurės žvaigždė!