Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Tai paskutinis jo koncertas, – tarė grafas. – Baigiasi jo laisvės dienos: netrukus pradės maitinti savo paukštyčius – nebebus jam kada čiulbėti ir linksmintis. Jūsų tiesa! Tai didžiausias artistas, nes jo giesmė plaukia iš pačios širdies.

– Sunku net įsivaizduoti, kad esama žmonių, galinčių žudyti šiuos nekaltus giesmininkus. Tik nueikite Paryžiuje į turgų – pamatysit, kaip juos šimtais pardavinėja tiems, kurie ryžtasi juos valgyti. Jų balsai džiaugsmu užpildo dangaus skliautą, o vargšai negyvi kūneliai tokie maži, jog telpa vaiko saujoje, ir vis dėlto mes godžiai juos ryjame, lyg nieko kito neturėtume valgyti. Šiurpas nukrečia vien išgirdus žodį „žmogėdra“, ir mes kariame laukinius, negalinčius atsikratyti šio protėvių įpročio, o tų, kurie žudo ir valgo mažus paukštelius, niekas nebaudžia.

– Jūs idealistas, mano mielas daktare!

– Ne, žmonės iš to šaiposi ir vadina sentimentalumu. Tegul sau šaiposi, kiek jiems patinka, man tas pat. Bet atsiminkite mano žodžius – ateis laikas, kai jie liausis šaipęsi, nes supras, kad gyvūnų pasaulį Kūrėjas patikėjo mūsų globai, o ne mūsų malonei, kad gyvūnai turi tokią pat teisę gyventi kaip ir mes ir kad mūsų teisė atimti jiems gyvybę griežtai apribota mūsų savigynos ir egzistencijos teisės. Ateis laikas, kai žmogus nebejaus malonumo žudydamas. Bet kol dar taip nėra, žmogus negali vadintis civilizuotu, jis paprasčiausias barbaras, trūkstamoji grandis tarp laukinių jo protėvių, kurie žudydavo kits kitą akmeniniais kirvukais dėl žalios mėsos gabalo, ir ateities žmogaus. Būtinumas žudyti laukinius žvėris neginčytinas, bet jo vykdytojai, išdidūs šių dienų medžiotojai, taip nusmuks, jog taps paprasčiausiais naminių gyvulių skerdikais...

– Galbūt jūsų tiesa, – susimąstė grafas ir dar kartą pažvelgė į dangų, kai, apsukę arklius, nujojome atgal į pilį.

Per pusryčius tarnas atnešė grafienei telegramą, kurią ji padavė grafui; tas perskaitė, netaręs nė žodžio.

– Rodos, jūs jau pažįstate mano pusbrolį Morisą, – tarė grafienė. – Jis šiandien pietaus pas mus, jei suspės į ketvirtos valandos traukinį. Jis tarnauja įguloje Ture.

Taip, vikontas Morisas su mumis pietavo. Tai buvo aukštas gražus vyrukas siaura nuolaidžia kakta, didžiulėmis ausimis, grėsmingu smakru ir ūsais à la général Gallifet 100.

– Quel plaisir inattendu, Monsieur le Suèdois 101, jus čia matyti! – šį kartą jis teikėsi paduoti man ranką, mažą, suglebusią ranką, kurios paspaudimas buvo itin nemalonus ir iš karto padėjo man nustatyti, kas tai per žmogus. Beliko išgirsti jį juokiantis, ir to neilgai reikėjo laukti. Garsus monotoniškas jo kikenimas netilo per visus pietus. Jis tučtuojau pradėjo pasakoti grafienei nešvankią istoriją apie nelaimę, ištikusią vieną jo draugą, kuris užklupo savo meilužę tarno lovoje. Abatas visai suglumo, bet įsikišo grafas – ėmė pasakoti kitapus stalo sėdinčiai žmonai apie mūsų rytinį pasijodinėjimą: kviečiai puikiai sužėlę, dobilai vešlūs, be to, mes girdėję paskutinę vėlyvo vyturėlio giesmę.

– Nesąmonė! – atkirto vikontas. – Dar daugybė jų skrajoja. Tik vakar vieną nušoviau – nuostabiai taiklus šūvis, – ta maža bestija atrodė ne didesnė už peteliškę.

Aš paraudau kaip vėžys, bet abatas laiku mane sudraudė, uždėjęs ant kelio ranką.

– Koks jūs žiaurus, Morisai! Kaip galima nušauti vyturėlį? – pasibaisėjo grafienė.

– Kas čia tokio! Jų devynios galybės, be to, nėra puikesnio už juos taikinio šaudymo pratyboms, nebent kregždės. Žinot, brangioji Žuljeta, aš geriausias pulko šaulys. Bet reikia nuolat treniruotis, antraip bematant surambėsiu. Laimė, aplink mūsų kareivines visuomet skraido pulkai kregždžių, šimtai jų lipdo lizdus po arklidžių stogais, o dabar jos peni savo vaikus ir be perstojo siuva prieš pat mano langą. Tad aš kas rytą miklinuosi net neišeidamas iš kambario – koks malonumas! Vakar susilažinau su Gastonu iš tūkstančio frankų, kad iš dešimties nudėsiu šešias, ir, įsivaizduojat, nudėjau aštuonias! Kregždės nuostabiai tinka kasdienėms pratyboms. Aš visuomet sakau, kad tokios pratybos turėtų būti privalomos visose šaudymo mokyklose. – Jis valandėlę tylėjo ir, įdėmiai skaičiuodamas lašus, įsivarvino į vyno stiklą kažkokių vaistų. – Nebūkit kvailutė, brangioji Žuljeta, – važiuojam rytoj drauge į Paryžių, jums reikia truputį prasiblaškyti, šitiek savaičių ištūnojus vienai tokiame užkampyje. Išvysite nuostabų reginį – tokias varžybas, kokių dar niekad nebuvo Prancūzijoje; dalyvaus geriausi mūsų krašto šauliai, ir ne aš būsiu, jei nepamatysit, kaip respublikos prezidentas įteiks jūsų pusbroliui Morisui aukso medalį. Paskui smagiai papietausim Anglų kavinėj, o vėliau nuvešiu jus į Palė Ruajalį pasižiūrėti Une nuit de noces 102. Žavus spektaklis, nepaprastai juokingas, mačiau jau keturis kartus, bet mielai pažiūrėsiu dar sykį su jumis. Vidury scenos stovi lova, po ja pasislėpęs meilužis, o jaunikis, senas...

Neslėpdamas susierzinimo, grafas davė žmonai ženklą, ir mes pakilom nuo stalo.

– Niekados negalėčiau nušauti vyturio, – sausai tarė grafas.

– Aišku, negalėtum, mano mielas Roberai! – nusikvatojo vikontas. – Nes nepataikytum!

Lipau į savo kambarį kone verkdamas iš užspausto pykčio ir iš gėdos, kad užgniaužiau tą pyktį savyje. Kol kroviausi lagaminą, įėjo abatas. Paprašiau jo perduoti grafui, kad buvau iškviestas į Paryžių ir turėjau išvykti naktiniu traukiniu.

– Jei dar kartą pamatysiu tą prakeiktą nenaudėlį, sutraiškysiu jo įžūlų monoklį į tuščią makaulę!

– Verčiau su juo neprasidėkite, nes jis, dievaži, jus nušaus. Tai tikrai puikus šaulys; nežinau, kiek jau yra turėjęs dvikovų: amžinai su visais kivirčijasi ir užgaulioja. Prašau jūsų tik vieno – nepraraskit savitvardos dar trisdešimt šešias valandas. Rytoj vakare jis išvažiuoja Paryžiun į varžybas, ir, entre nous 103, aš džiaugsiuosi nė kiek ne mažiau už jus, matydamas jį išvykstant.

– Kodėl?

Abatas tylėjo.

– Tai aš jums pasakysiu kodėl, pone abate. Todėl, kad jis įsimylėjęs savo pusseserę, o jūs jo nekenčiate ir nepasitikite.

– Kadangi stebuklingu būdu atspėjote tiesą, pasakysiu jums, kad vikontas norėjo ją vesti, bet ji atsisakė. Laimė, jis jai nepatinka.

– Bet jinai jo bijo, o tai, ko gero, dar blogiau.

– Grafui labai nepatinka vikonto bičiulystė su grafiene, dėl to ir nenorėjo palikti žmonos vienos Paryžiuje, kur jis nuolat vežiojasi ją į pobūvius ir teatrus.

– Nemanau, kad jis rytoj išvyktų.

– Būtinai išvyks – juk jis baisiausiai trokšta to aukso medalio ir tikriausiai jį gaus, nes yra išties puikus šaulys.

– Gaila, negaliu to pasakyti apie save. Mielai nudėčiau tą galviją ir atkeršyčiau už kregždes. Ar ką žinote apie jo tėvus? Man rodos, jų šeimoje ne viskas klostėsi gerai.

– Jo motina buvo vokietė grafaitė, labai graži moteris – matyt, sūnus į ją atsigimęs, – tačiau santuoka, rodos, buvo labai nelaiminga. Jo tėvas buvo didelis girtuoklis, irzlus ir ekscentriškas žmogus. Į gyvenimo galą beveik išprotėjo. Kai kas sako, kad jis nusižudė.

– Iš visos širdies tikiuosi, kad sūnus paseks tėvo pavyzdžiu, ir juo anksčiau, juo geriau. Jau dabar jis netoli beprotybės.

– Jūsų tiesa – vikontas tikrai didelis keistuolis. Kaip pats matėte, jis yra tvirtas it arklys, bet nuolat susirūpinęs sveikata ir amžinai dreba, kad kuo nors neapsikrėstų. Kai jis čia viešėjo praėjusį kartą, sodininko sūnus apsirgo šiltine, ir vikontas tučtuojau išvažiavo. Jis visą laiką geria vaistus, net per pietus įsipylė kažkokių lašų, gal pastebėjote?