Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Beždžionių gyvenimas nelaisvėje, jeigu jų yra visas būrys, apskritai pakenčiamas. Joms taip rūpi žinoti viską, kas darosi jų narve ir už jo, jos taip mėgsta intrigas ir liežuvavimą, jog beveik neturi kada liūdėti. Didelių beždžionių – gorilų, šimpanzių ar orangutanų – gyvenimas nelaisvėje yra neabejotina kankynė. Jas apima baisi melancholija, o galiausiai pribaigia tuberkuliozė. Kaip žinoma, nelaisvėje dauguma beždžionių, ir didelių, ir mažų, miršta džiova. Šios ligos simptomai, eiga ir galas visai tokie patys kaip ir mūsų. O sukelia džiovą visai ne šaltas oras, bet oro stygius. Apskritai beždžionės nuostabiai pakelia šaltį, jei turi užtektinai vietos pasimankštinti ir jaukų guolį, kurį naktį sušildo drauge su jomis miegantis triušis.

Kai ateina ruduo, Motina Gamta, niekuomet nenustojanti budrumo, pasirūpina beždžionėmis taip pat kaip ir mumis ir pridengia drebančius jų kūnelius šiltesniais, šiaurės žiemai pritaikytais kailiniais. Taip apsisaugo nuo šalčio daugelis atogrąžų gyvūnų nelaisvėje šiaurės kraštuose – visi jie gyventų kur kas ilgiau, jei būtų laikomi atvirame ore. Bet daugelis zoologijos sodų, matyt, nenori šito pripažinti. Galbūt taip geriau. Ar verta ilginti šių nelaimėlių amžių? Pagalvokite patys. Mano manymu – ne. Mirtis ne tokia žiauri kaip mes.

83 Profesinis pavydas ( pranc .).

84 Kūmutės ( it .).

85 Priešmirtinis pagerėjimas ( it .).

86 Kapinės ( it .).

87 Švedijos karalienė.

88 Prakeiktas švede, tu toks pat pasiutęs kaip ir tas mužikas! ( Pranc .)

89 Pasiutimo liga.

90 Prognozė pati blogiausia ( lot .)

91 Meilės dramos ( pranc .).

Šeštas skyrius

CH Â TEAU RAMEAUX 92

Paryžius vasarą – labai maloni vieta tiems, kurie linksminasi, bet tik ne tiems, kurie dirba. Ypač jei tenka kovoti su šiltinės epidemija, išguldžiusia šimtus skandinavų darbininkų Viletėje, ir su difterijos epidemija Monparnaso kvartale, kur gyvena tavo bičiuliai italai su nesuskaičiuojamais savo vaikais. Tiesą pasakius, skandinavams Viletėje taip pat netrūko vaikų, o kelios šeimos, kurios jų neturėjo, atrodė, lyg tyčia pasirinko kaip tik tą laiką jais apsirūpinti ir dažniausiai nesikviesdavo į pagalbą net akušerės, o tik mane. Dauguma mažiukų, kuriems dar negrėsė šiltinė, susirgdavo skarlatina, kiti – kokliušu. Žinoma, niekas neturėjo pinigų mokėti prancūzų daktarui, todėl juos gydyti, kiek leido jėgos, reikėdavo man. O tai buvo ne juokas – vien tik Viletėje šiltine sirgo daugiau kaip trisdešimt skandinavų darbininkų. Ir vis dėlto dar rasdavau laiko kiekvieną sekmadienį nueiti į švedų bažnyčią Ornano bulvare, kad padaryčiau malonumą savo bičiuliui švedų pastoriui, kuris sakydavo, jog aš esąs geras pavyzdys kitiems. Jo parapijiečių buvo likusi tik pusė – kita pusė arba sirgo, arba slaugė ligonius. Pastorius nuo ryto ligi vakaro lankė ligonius ir vargšus, visaip jiems padėjo – niekuomet nebuvau matęs tokio geraširdžio žmogaus, o juk jis pats amžinai neturėdavo nė skatiko. Ir vienintelis atpildas už tai buvo ligos, jo paties parneštos į namus: iš aštuonių jo vaikų du vyresnieji susirgo šiltine, penki apsikrėtė skarlatina, o naujagimis, prarijęs dviejų frankų pinigą, vos nenumirė nuo žarnyno nepraeinamumo. Paskui vieną dieną Švedijos konsulas, nepaprastai taikus ir tylus žmogelis, ūmai pamišo ir ėmė taip siautėti, jog vos manęs neužmušė. Bet apie tai papasakosiu kitą kartą.

Monparnaso kvartale padėtis buvo kur kas blogesnė, nors dirbti tenai kai kuriais atžvilgiais man buvo lengviau. Gėda prisipažinti, bet su vargšais italais sutardavau daug geriau negu su savo tautiečiais, kurie neretai būdavo nesukalbami, niūrūs, viskuo nepatenkinti, be to, gana reiklūs ir savanaudiški. O italai, neatsivežę iš savo tėvynės nieko, išskyrus skurdžias santaupas, neišsenkamą kantrybę, linksmumą ir žavias manieras, būdavo visuomet patenkinti, dėkingi ir kits kitam nepaprastai paslaugūs. Kai į Salvatorės šeimą įsimetė difterija, Arkandželas Fuskas, gatvių šlavėjas, tučtuojau metė darbą ir ėmėsi juos slaugyti. Visos trys mergytės apsirgo difterija, vyresnioji mirė, o kitą dieną baisi liga parbloškė ir nusikamavusią motiną. Tik skausmo kūdikis Petručas, bejėgis idiotas, nesuvokiama visagalio Dievo valia išvengė šios ligos.

Difterija siautė visame Ruselio aklagatvyje, kur kiekvienoje šeimoje buvo keletas mažų vaikų. Abi vaikų ligoninės buvo perpildytos. Bet jei ir būtų atsiradusi laisva lova, šie svetimtaučių vaikai beveik neturėjo vilties patekti į tokią ligoninę. Todėl jais reikėjo rūpintis Arkandželui Fuskui ir man, o tie, kuriems pritrūkdavo laiko – tokių, beje, buvo daug, – galėjo savo nuožiūra gyventi ar mirti.

Nė vienas gydytojas, kad ir koks beširdis, kuris pats vienas kovojo su difterijos epidemija skurdžiausiame rajone, neturėdamas dezinfekcinių priemonių nei sau, nei kitiems, negali be pasibaisėjimo prisiminti šios negandos. Aš praleisdavau ten ištisas valandas, tepdamas ir grandydamas gerkles vienam vaikui po kito – tais laikais nebuvo jokio kitokio gydymo. O paskui, kai nebegalėdavau nuimti nuodingų plėvelių, uždarančių kvėpavimo takus, kai vaikas pamėlynuodavo ir jau imdavo dusti, reikėdavo žaibo greitumu ryžtis tracheotomijai. Nejaugi aš tučtuojau privalau operuoti, net ne ant stalo, o ant šios žemos lovos ar ant motinos kelių vos spingsinčios žibalinės lempos šviesoje, neturėdamas jokio kito asistento, kaip tik gatvių šlavėją? O gal palaukti iki rytdienos ir pabandyti surasti geresnį chirurgą negu aš? Bet ar galima laukti? Ar išdrįsiu laukti? Aiman, laukdavau iki rytdienos, o tada jau būdavo per vėlu, ir pats matydavau vaiką mirštant. Bet neretai tučtuojau operuodavau ir, be abejonės, išgelbėdavau mažyliui gyvybę, tačiau būdavo ir taip, kad matydavau vaiką mirštant nuo mano peilio. Vienu atžvilgiu man buvo netgi sunkiau negu daugeliui kitų gydytojų, patekusių į tokią pat klaikią padėtį: aš pats mirtinai bijojau difterijos ir niekaip neįstengiau nugalėti šios baimės. Bet Arkandželas Fuskas nė kiek nebijojo. Jis ne blogiau už mane suvokė, koks jam gresia pavojus, nes pats savo akimis matė, kokia tai užkrečiama liga, bet net nepagalvodavo apie save, jam rūpėjo kiti. Kai epidemija pasibaigė, mane iš visų pusių sveikino, sulaukiau padėkos net iš Assistance Publique 93, bet niekas nė žodžio nepasakė Arkandželui Fuskui, kuris pardavė savo išeiginį kostiumą, kad turėtų kuo sumokėti karstadirbiui, išsinešusiam mažosios mergaitės kūną.

Taip, atėjo diena, kai viskas pasibaigė, kai Arkandželas Fuskas vėl ėmė šluoti gatves, o aš – gydyti įnoringus pacientus. Kol leidau dienas Viletėje ir Monparnaso kvartale, paryžiečiai karštligiškai krovėsi lagaminus ir skubėjo išvykti į savo pilis ar mėgstamus pajūrio kurortus. Bulvarus užplūdo pramogų ieškantys užsieniečiai, suplaukę į Paryžių iš viso civilizuoto pasaulio išleisti atliekamų pinigų. Jie sėdėdavo mano laukiamajame, nekantriai skaitydavo bedekerius, reikalaudavo, kad kuo greičiau juos priimčiau, ir dažniausiai prašydavo kokių nors „tonizuojamųjų“ iš žmogaus, kuriam tokių vaistų reikėjo kur kas labiau negu jiems. Damos su prašmat­niais popietiniais tualetais, naujausiais Vorto šedevrais, patogiai išsitiesusios šezlonguose, kviesdavosi mane į savo ištaigingus viešbučius neįprasčiausiu dienos ir nakties metu, kad „pastatyčiau jas ant kojų“ kitos dienos maskaradui Operoje. Antrą kartą jos manęs nebekviesdavo, ir aš nė kiek nesistebėjau.

Koks nereikalingas laiko gaišinimas, galvodavau, kai vos pavilkdamas kojas, išvargęs žingsniuodavau namo įkaitusiu bulvaro asfaltu po dulkėtais kaštonais, kurių nulėpę lapai ilgėjosi gaivaus vėjelio.