Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Taip, tai buvo vienintelis akimirksnis, kai jis liovėsi malęs liežuviu.

– Jis nuolat kreipiasi vis į naujus gydytojus. Gaila, kad jūs jam nepatinkate, antraip neabejotinai įsigytumėt dar vieną pacientą... Bet ko jūs juokiatės?

– Man šovė į galvą labai juokinga mintis. Kai apima pyktis, geriausia nuoširdžiai pasijuokti. Matėte, kaip aš buvau nusiteikęs, kai įėjote į kambarį. Turbūt jums bus malonu išgirsti, kad dabar visai nurimau ir mano nuotaika kuo puikiausia. Aš apsigalvojau ir šį vakarą niekur nevažiuosiu. Eime į rūkomąjį pas kitus. Prižadu jums elgtis nepriekaištingai.

Visas išraudęs vikontas stovėjo priešais didelį veidrodį ir nervingai pešiojo ūsus à la général Gallifet. Grafas sėdėjo prie lango ir skaitė „Figaro“.

– Quel plaisir inattendu, Monsieur le Suédois , jus čia matyti! – nusišaipė vikontas ir įsistatė į akį monoklį, lyg norėdamas geriau matyti, kiek aš ištversiu. – Tikiuosi, atvažiavote ne dėl to, kad čia vėl kas nors apsirgo kolitu?

– Ne, kol kas dar niekas nesusirgo, bet ką gali žinoti, kas bus toliau.

– Girdėjau, jūs kolito specialistas. Kaip gaila, kad niekas nieko nežino apie tą nepaprastą ligą. Matyt, jūs visai ją monopolizavote. Būkite toks malonus ir paaiškinkite, kas tas kolitas. Ar jis užkrečiamas?

– Paprastai – ne.

– Pavojingas?

– Ne, tik reikia tučtuojau pradėti teisingai gydytis.

– Žinoma, pas jus?

– Aš čia atvykau ne kaip gydytojas; grafas buvo toks malonus, jog pakvietė mane paviešėti, ir aš tik jo svečias.

– Štai kaip! O kas bus visiems jūsų pacientams Paryžiuje, kol jūs svečiuositės?

– Manau, jie pasveiks.

– Nė kiek neabejoju! – nusikvatojo vikontas.

Turėjau atsisėsti šalia abato ir pasiimti laikraštį, kad susitvardyčiau. Vikontas nervingai dirstelėjo į laikrodį ant židinio atbrailos.

– Einu pas Žuljetą, reikia ištempti ją pasivaikščioti po parką. Nuodėmė sėdėti kambaryje, kai taip nuostabiai šviečia saulė.

– Mano žmona nuėjo gulti, – sausai tarė grafas. – Ji nekaip jaučiasi.

– Tai kodėl, po velnių, tu man nepasakei? – piktai atrėžė vikontas ir įsipylė dar konjako su sodos vandeniu.

Abatas skaitė Journal de débat ; pastebėjau, kad gudrios senos jo akys be paliovos mus stebi.

– Kas naujo, pone abate?

– Kaip tik skaičiau apie Prancūzijos šaulių draugijos rengiamas varžybas. Jos įvyks poryt, ir prezidentas įteiks nugalėtojui aukso medalį.

– Kertu lažybų iš tūkstančio frankų, kad jis teks man! – sušuko vikontas, trenkęs sau į plačią krūtinę. – Nebent naktinis Paryžiaus ekspresas rytoj nuvirstų nuo bėgių arba... arba susirgčiau kolitu, – pridūrė jis, pašaipiai žvilgtelėjęs į mane.

– Užteks gerti konjaką, Morisai, – sudraudė iš kampo grafas. – Jau ir taip išgėrei daugiau, negu reikia. Tu es saoul comme un Polonais! 104

– Nenusiminkit, daktare Kolite! – sukikeno vikontas. – Ir nebūkite toks prislėgtas. Išmeskit taurelę konjako su sodos vandeniu, gal dar mums nusišypsos laimė. Labai gaila, kad negaliu jums būti naudingas, bet kodėl jums nepristvėrus abato – juk jis amžinai skundžiasi kepenimis ir skrandžiu? Pone abate, pasigailėkite daktaro – argi nematot, kad jis dega noru patikrinti jūsų liežuvį?

Abatas tylėdamas tebeskaitė Journal de débat .

– Vadinasi, nenorit? O kaip tu, Roberai? Per pietus buvai toks surūgęs. Kodėl neparodei švedui liežuvio? Tikriausiai tau kolitas! Padaryk daktarui malonumą. Nenori? Ką gi, daktare Kolite, jums nesiseka. Tiek to, aš jus pralinksminsiu ir parodysiu savo liežuvį – žiūrėkite, kiek tik patinka.

Prasišiepęs kaip šėtonas, jis iškišo liežuvį – tikra Notr Damo katedros chimera.

Atsistojau ir įdėmiai apžiūrėjau jo liežuvį.

– Jūsų labai bjaurus liežuvis, – tariau jam rimtai po valandėlės, – labai bjaurus!

Jis tučtuojau pasisuko į veidrodį ir ėmė apžiūrinėti liežuvį – šlykštų, apsivėlusį seno rūkaliaus liežuvį. Paėmiau jį už rankos ir užčiuopiau pulsą, gerokai patankėjusį nuo butelio šampano ir trijų stiklų konjako su sodos vandeniu.

– Jūsų pulsas labai padažnėjęs, – pasakiau.

Uždėjau ranką ant nuolaidžios jo kaktos.

– Galvą skauda?

– Ne.

– Bet kai rytoj pabusit, tikrai skaudės.

Abatas numetė laikraštį.

– Atsisekite kelnes, – pasakiau griežtai, ir vikontas nesvarstydamas pakluso, nuolankus kaip avinėlis.

Staigiu judesiu sudaviau jam per diafragmą, ir jis žagtelėjo.

– Aha! – tariau ir, įdėmiai žiūrėdamas jam į akis, iš lėto pridūriau: – Dėkoju, man to pakanka.

Grafas numetė „Figaro“.

Abatas, plačiai išsižiojęs, pakėlė į dangų rankas.

Vikontas stovėjo priešais mane, netekęs žado.

– Užsisekite kelnes, – įsakiau, – ir išgerkite konjako – jums tai pravers.

Jis automatiškai užsisagstė kelnes ir vienu mauku išgėrė konjaką, kurį jam padaviau.

– Į jūsų sveikatą, Monsieur le Vicomte, – tariau, keldamas prie lūpų stiklą. – Į jūsų sveikatą.

Jis nusišluostė nuo kaktos prakaitą, vėl pasisuko į veidrodį, apžiūrėjo savo liežuvį ir, sukaupęs visas jėgas, pabandė nusijuokti, bet pastangos buvo bergždžios.

– Jūs norit pasakyti... ar jūs manot... jūs norit pasakyti, kad...

– Aš nieko nenoriu pasakyti ir nieko nepasakiau. Aš nesu jūsų gydytojas.

– Bet ką man daryti? – prašvebeldžiavo jis.

– Kiek galima greičiau atsigulti į lovą, kad nereikėtų jūsų nešte nešti.

Priėjau prie židinio ir paskambinau.

– Palydėkit vikontą į jo kambarį, – paliepiau liokajui. – Ir tegul jo tarnas tučtuojau paguldo jį į lovą.

Sunkiai remdamasis į liokajaus ranką, vikontas nusvirduliavo prie durų.

Kitą rytą puikiai pasijodinėjau vienas. Vėl girdėjau, kaip aukštai danguje vyturėlis giedojo rytinį himną saulei.

– Jau atkeršijau už tavo brolių mirtį, – tariau vyturėliui. – O už kregždes atsiskaitysiu vėliau.

Sėdėjau savo kambaryje ir pusryčiavau su Leo, kai, pasibeldęs į duris, įėjo nedidukas baikštus žmogelis. Jis labai mandagiai pasisveikino. Tai buvo kaimo gydytojas, atėjęs, pasak jo, pareikšti pagarbos Paryžiaus kolegai. Smarkiai sujaudintas paprašiau jį sėstis ir pasiūliau papirosą. Jis man papasakojo kelis įdomius savo praktikos atvejus, bet ši tema netrukus išseko, ir jis atsistojo ketindamas eiti.

– Beje, naktį mane buvo pakvietę pas vikontą Morisą, ir dabar vėl jį aplankiau.

Pasakiau, kad užjaučiu vikontą ir tikiuosi, jog liga nėra sunki, kadangi vakar turėjau malonumą pats jį matyti per pietus visiškai sveiką ir puikiai nusiteikusį.

– Nežinau, – tarė daktaras. – Simptomai neaiškūs, ir, mano manymu, reikia kiek palūkėti, prieš nustatant galutinę diagnozę.

– Jūs protingas žmogus, mon cher confrère 105. Be abejo, liepėte jam nesikelti?

– Aišku. Gaila, nes vikontui reikėjo šiandien važiuoti į Paryžių; bet apie tai, be abejo, negali būti jokios kalbos.

– Žinoma. O kaip jo protas?

– Lyg ir nieko.

– Kažin ko negalima ir tikėtis, tiesa?

– Tikrai iš pradžių maniau, kad jam paprasčiausiai sutriko virškinimas, bet jis pabudo nuo baisaus galvos skausmo, o dabar be perstojo žagsi. Ir labai prastai atrodo. Jis įsitikinęs, jog tai kolitas. Prisipažįstu, dar niekuomet nesu gydęs kolito; norėjau duoti ricinos – jo liežuvis labai apsivėlęs, bet jei kolitas panašus į apendicitą, tai ricinos, man regis, reikia vengti. Kaip manote? Jis visą laiką tikrina savo pulsą ir apžiūrinėja liežuvį. Bet, keista, labai nori valgyti; be galo įsiuto, kai neleidau jam pusryčiauti.